— Vadinasi, jeigu teisme laimėtumėm, turėčiau ir išlaidas apmokėti?
— Jei laimėtumėt, teismo išlaidas tektų jums sumokėti.
— Po velnių,— nusikeikė atvykėlis iš Volomino.— Kad aš dar kiščiau pinigus į šį reikalą.
— Kategoriškai netvirtinu, kad jūs pralaimėsite procesą. Tiktai sakau, kad Jarecka turi daug šansų jį laimėti.— Visą laiką Rušinskis stengėsi būti bešališkas.
— Pone advokate, aš ne vaikas. Nereikia man aiškinti. Pats matau, kad įklimpau. Vos tik man sukėlė apetitą, ir jau išneša valgius, dar nespėjus net šaukšto paimti į rankas. Pasakykite, argi ne taip?
— Iš tikrųjų,— sutiko advokatas.
— Pone advokate,— Stanislovas Kovalskis užsidegė papirosą,— kodėl tas Jareckis užrašė man savo dirbtuvę? Juk aš jam nei dėdė, nei brolis. Netgi nežinau, iš kur jis gavo mano adresą. Tiek jį tepažinojau, kad keletą kartų ėmiau iš jo prekes. Toji ragana dėl keleto nesumokėtų grošų rašė man ir teismu grasino. Nežinau, ar pačiam savininkui buvau pasakęs bent penkiasdešimt žodžių. O čia šmaukšt! Užrašo man dirbtuvę...
— Kaip tiktai advokatas Resevičius teisme ir nori įrodyti, kad Jareckis apsiriko.
— Suprantu, kad apsiriko pavarde. Bet jis nurodė mano adresą. Nebūtų stebėtina, jei būtų parašęs „Kovalskis iš Maršalkovskos 115", jam rūpėjo Kovalskis iš Maršal-kovskos 111. Tokioje ilgoje gatvėje Ko vaiskių turbūt keli tuzinai. Betgi Volomine Malino vos gatvėje tiktai aš vienas.
— Turiu jums pasakyti,— advokatas jautė pareigą visapusiškai painformuoti klientą,— jeigu Jareckis nebūtų parašęs tų žodžių apie gyvybės išgelbėjimą, tada šaukštai po pietų, testamentas būtų galiojantis ir nepanaikinamas. Dirbtuvės savininkas galėjo ją užrašyti kam tik norėjo. Taip pat ir jums.
— Jis turbūt buvo kuoktelėjęs,— Volomino gyventojas priėjo prie tos pačios išvados, ką ir teisės žinovai advokatai.
— Iš šio testamento matyti, kad rašydamas jį Jareckis iš tiesų turėjo būti gerokai apdujęs.
— Tai kas dabar bus, pone advokate?
— Jūs turite dvi išeitis. Arba nusisamdyti gerą advokatą ir stengtis laimėti procesą, arba su Jarecka išspręsti šį reikalą taikiai. Kiek susigaudau, ji dėl tam tikrų priežasčių būtų linkusi teismo išvengti.
— Suprantu,— Kovalskis nebuvo maišu trenktas.— Boba nenori, kad klebonai sužinotų, jog beprotis jiems monstrancijas gamino. Todėl ir nori patyliukais.
— Sutinku, kad čia jūs teisus.
— O kaip toks susitarimas atrodytų?
— Jūs turėtumėt pas notarą parašyti pareiškimą, kad dėl Jareckio klaidos atsisakote priimti paveldėjimą. Tada viskas tektų žmonai.
— Suprantu. O jie man už tai riebų kąsnelį?
— Žinoma.
— Jei man duos šimtą gabalų, sutinku.
— Gerai. Apie tai pranešiu Jareckos įgaliotiniui advokatui Resevičiui. Jis dirba toje pačioje kolegijoje, tad jeigu norite, galiu jį čia pakviesti.
— Nenoriu. Geriau kalbėsiu tik su jumis, pone advokate. Ar ji duos šimtą gabalų?
— Nežinau. Aš neduočiau. Tegu sprendžia teismas.
— Na tai penkiasdešimt,— pirmąją sumą Kovalskis veikiausiai pasakė šiaip sau, o dabar perėjo prie konkrečių pasiūlymų.
Rušinskis suprato, kad ši suma „pradinė".
— Ar ne per daug, pone Kovalski? Juk pinigus gaunate už nieką.
— Bet užtat nebus teismo ir jokio triukšmo. O jeigu redaktorius Čaja brūkštelėtų „Eksprese" straipsnį pirmame puslapyje, tai bent turėtų džiaugsmo. Varšuvoje yra dar vienas to švento inventoriaus specialistas. Kažkoks Pe-karniakas Volėje. Jis tučtuojau tą laikraštpalaikį išsiuntinėtų po visas parapijas.— Kovalskis puikiai išmanė de-vocionalijų fabrikantų konkurencijos reikalus ir todėl nusprendė savo išmanymu pasinaudoti.— Ta juodoji kaliausė netektų daugiau negu tų skurdžių penkiasdešimties popierėlių. Ką jai reiškia tokia smulkmė?
— Kartoju jums, pone Kovalski, kad aš šiuo klausimu nieko daugiau neturiu pasakyti. Eisiu pas advokatą Re-sevičių ir perduosiu jam jūsų pasiūlymą. Prašau valandėlę palaukti,— tai sakydamas Rušinskis išėjo iš savo „apartamentų".
— Klausyk, Karoli,— pokalbis vyko Resevičiaus kambarėlyje.— Pas mane sėdi tas Kovalskis. Jis sutinka su jūsų pasiūlymu, bet reikalauja penkiasdešimt tūkstančių.
— Pasiuto! — trumpai reagavo į šį pasiūlymą Jarec-kos įgaliotinis.
— O kiek jūs duotumėt?
— Kai kalbėjausi su savo kliente, galvojome apie dešimt tūkstančių. Spėju, kad sutiktų duoti du kartus tiek, bet ne daugiau. Tai akiplėšiška — už nieką penkiasdešimt tūkstančių. Pasakyk jam, Mečiau, kad kuo greičiau tą išmestų iš savo galvos.
— Tipelis ne kvailys,— aiškino Mečislovas.— Puikiai suvokia, kodėl Jarecka stengiasi išvengti proceso, ir nusprendė tuo pasinaudoti.
— Ir vis vien apie tokią sumą negali būti nė kalbos. Pats atkalbinėčiau klientę.
— Kaip nori, pranešu jam apie tai.
Advokatas sugrįžo į savo kambarėlį.
— Na ir kaip? — nekantraudamas paklausė Stanislovas Kovalskis.— Duoda pinigus?
— Mano, jog tai per didelė suma.
— O kiek gali duoti?
— Advokatas Resevičius užsiminė apie dešimtį tūkstančių.
— Tai jau geriau tegu kabina tą košę teisme. Kad ir pralaimėčiau.
— O koks būtų jūsų paskutinis pasiūlymas?
— Trisdešimt gabalų. Daugiau nenusileisiu. Aš netenku visos dirbtuvės, o jie nenori pakloti ant stalo keleto gabalų?
— Gerai. Dar kartą eisiu pas advokatą Resevičių.— Advokatas vėl pakilo nuo stalo.
— Trisdešimt tūkstančių tai daug,— pasakė Resevičius.— Pats negaliu spręsti. Reikia paskambinti poniai Ja-reckai. Palaukite.
Rušinskis sugrįžo į savo kambarį pas Kovalskį.
— Turime palaukti. Ponas Resevičius tarsis su Jarecka.
Laukė gal penkias minutes. Įėjo advokatas Karolis Re-se vičius.
— Ponas Kovalskis? — Resevičius pasisveikino su Volomino gyventoju.— Kalbėjausi su savo kliente. Ji sutinka duoti trisdešimt tūkstančių. Dabar teks oficialiai pasirašyti, kad atsisakote paveldėjimo.
— Kodėl nepasirašyti? Jei bus pinigai, kas reikia pasirašysiu.
— Tvarka. Geriau šiaudinė taika negu auksinė byla,— mirusiojo žmonos įgaliotinis buvo labai patenkintas, išvengęs nemalonaus proceso.— Ir mes suinteresuoti kuo skubiau. Smulkmenas sutvarkysite su advokatu Rušinskiu. Atsiprašau, bet turiu eiti, nes manęs laukia klientas...
Išėjus Resevičiui, Kovalskis pasiguodė:
— Man skubiai reikia pinigų. Tiesą sakant, apdorojote mane*.
— Ir taip neblogai uždirbote. Trisdešimt tūkstančių nemaži pinigai.
— Aš pasirašysiu, bet pas notarą jūs irgi privalote būti. Jūs pats patikrinsite, ar viskas gerai. Nes ta ragana aš netikiu. Kaip ims gręžti savo žaliomis žlibėmis, notaro padėjėjai visiškai apkvaiš ir parašys viską, ką tik ji panorės. Ir pasirašysiu tik tada, kai jums, pone advokate, atskaičiuos pinigus, kuriuos man įteiksite išėjus iš notarinės kontoros, Kitaip nesirašysiu. Aš jais visiškai netikiu.
— Dėkoju už pasitikėjimą,— šyptelėjo Rušinskis.
— O apie jus esu daug girdėjęs. Kažkada jūs gynėte vieną sėbrą. Tikėjosi mažiausiai penkių, o gavo tik pusantro maišelio. Jūs teismo salėje tiek pričiulbėjote, kad net pats kaltinamasis patikėjo, jog ne jisai apvalė tą pastogę Vronų gatvėje.
— Prisimenu. Vavžinecas Fabisiakas.
— Gerą turite atmintį, pone advokate,— nušvito Stanislovas Kovalskis.
— Dabar, kai jau baigėme reikalus, pasakykite man, tik be išmislų, iš ko jūs sužinojote Jareckio testamento turinį?
— Aš ir pats nežinau, pone advokate.
— Kaip tai?
— Buvo taip,— aiškino Kovalskis,— grįžtu namo, tai buvo gegužės vidury, o žmona sako, kad man yra laiškas. Maniau, kad tai koks valdiškas šaukimas. Nes nuolat prie manęs kimba, tai šaukia į kažkokią komisiją paaiškinti, kodėl nedirbu, tai vėl į teismą. Bet šį kartą kažkas kita, nes melsvas vokas. Registruotas. Perskaičiau ir matau, kad kažkas mane kvaįliu laiko.