— Ar jūs turite tą laišką?
— Turiu su savimi,— Stanislovas Kovalskis ištraukė iš švarko kišenės gerokai aptrintą voką ir padavė jį advokatui.
„Pone Kovalski!
Mirė Vlodzimežas Jareckis, tas, kuris gamino devocio-nalijas. Chelmno gatvėje numeris septynioliktas. Jūs jį pažįstate, nes ne kartą buvote užėjęs prekių. Prieš mirtį Jareckis parašė testamentą ir jums užrašė visą savo turtą.
Jareckis testamente parašė, kad taip daro todėl, kad Varšuvos sukilimo metu jūs jį ištraukėte iš griuvėsių. Prieš karą gyveno Staruvkoje, Zakročymskos gatvėje. Šitą jūs gerai įsidėmėkite ir prisipažinkite dėl šio išgelbėjimo. Padidinkite dešimčia metų savo amžių, nes kitaip niekas nepadės.
Jūs įsitikinsite, kad aš rašau tiesą. Po poros dienų gausite pakvietimą pas advokatą Mečislovą Rušinskį į 104 advokatų kolegiją. Advokatas oficialiai jums praneš apie testamentą. Tai daug pinigų. Būkite atsargus ir neišsiduo-kite. Toji dirbtuvė milijono zlotų vertės. Laišką prašau sunaikinti, o geriausia sudeginti, nes jeigu kas nors perskaitytų, tada jus išduotų, kad su tuo Vlodzimežo Jareckio gyvybės išgelbėjimu blefas, ir su palikimu išeitų šnipštas.
Laikykitės tvirtai vienos versijos ir per daug nekalbėkite. O ypač su advokatais ir teisme.
Bičiulis"
Laiškas buvo parašytas mašinėle ant neliniuoto popieriaus lapo. Nebuvo jokio įrašo ranka, netgi jokio neišskaitomo parašo. Be datos. Advokatas apžiūrėjo voką. Registruotas laiškas išsiųstas iš Varšuvos centrinio pašto gegužės dvidešimtą dieną. Koks keistas skubėjimas ir kokia tiksli informacija! Tos dienos rytą milicija surado po viaduku Vlodzimežo Jareckio lavoną. „Bičiulis" turėjo būti gerai informuotas žmogus.
Advokatas Mečislovas Rušinskis įdėjo laišką į voką ir pasidėjo ant stalo.
— Kai laišką perskaičiau,— aiškino Kovalskis,— pamaniau, kad kažkuris draugelis iškrėtė pokštą, norėdamas iš manęs pasišaipyti. Kas tai galėjo padaryti? Tokiam valkatai būtinai reikėjo išdaužyti snukį, kad kitą kartą žinotų. Gegužės mėnesį užsigeidė balandžio pirmosios!
— Betgi laiško jūs nesudeginote.
— Kiekvienas žmogus turi savo galvą. Jei parašyta sudeginti, tai reiškia, kad reikia gerai paslėpti.
— Jūs teisus,— advokatas net nusikvatojo iš šios savotiškos filosofijos.
— Kai po poros dienų tikrai atėjo jūsų laiškas, kad atvykčiau pas jus ryšium su paveldėjimo byla po Vlo-dzimežo Jareckio mirties, supratau, kad tai ne pokštai ir tas tipas nemelavo. Atėjau pas jus — žodis žodin viskas sutampa.
— Ką jūs įtariate? Kas galėjo rašyti? Gal kuris iš firmos darbuotojų?
— Nė vieno nepažįstu. Į dirbtuvę niekad neidavau, reikalus atlikdavau kontoroje su Jareckiu arba jo žmona. Argi aš ten dažnai būdavau? Kokius tris kartus. Paskui viskas nutrūko.
— Paėmėte prekes kreditan ir daugiau nepasirodėte.
— Toji boba ir apie tai išplepėjo. Iš kur aš galėjau atiduoti. Jei būtų davę prekių už tūkstantį zlotų, tada būčiau bent uždirbęs. O tie sumauti du šimtai zlotų? Kas tokias smulkmenas grąžina? Nelyginant kad ir jūs, pone advokate, argi tikėjotės, kad grąžinsiu tuos du raudonukus?
— Tikrai netikėjau,— nuoširdžiai prisipažino advokatas, kinį vis labiau linksmino Volomino gyventojo akiplėšiškumas ir cinizmas.
— Jūs gi pats matote. Apmoviau jus tais dviem šimtais, nes tai buvo kaip tik tiek, kiek reikia. Šimto zlotų per mažai, o trijų šimtų nebūtumėt davęs. Visuomet reikia žinoti, kaip prie ko prieiti. O Kovalskis savo vertę žino.
— Vadinasi, aš vis dėlto savo pinigus atgausiu? — linksmai nusiteikęs paklausė advokatas.
— Pinigų, pone advokate, jūs nematysite. Bet man atrodo, kad jus domina šis laiškas. Aš jį jums parduosiu. Kaip tiktai už tuos du popieriukus. Sutinkate?
— Sutinku,— noriai atsakė advokatas.
Stanislovas Kovalskis išėjo. Mečislovas Rušinskis dar kartą atidžiai apžiūrėjo voką ir perskaitė laišką. Apie mistifikavimą negalėjo būti nė kalbos. Volomino pilietis šio laiško pats sau neatsiuntė. Tam reikalui jis paprasčiausiai buvo nepakankamai raštingas. Ir kam jis tai turėtų daryti?
Advokatas surinko majoro Lešeko Kalinovičiaus telefono numerį. Nors buvo vėlus laikas, milicijos karininką jis dar aptiko Mostovskių rūmuose. Susitarė susitikti netoliese esančioje kavinėje „Meno galerija". Tarp kitko, advokatas mėgo šią kavinę. Čia visuomet galima buvo pasigrožėti dailiomis mergaitėmis.
Majoras išklausė paslaptingojo laiško istoriją ir atidžiai jį apžiūrėjo.
— Neatlikus smulkios laiško analizės, negaliu tvirtinti, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi trys dokumentai, tai yra Vlodzimežo Jareckio testamento nuorašas, jo laiškas milicijai su prisipažinimu, kad jis nusižudo, kaip ir Stanislovui Kovalskiui, parašyti ta pačia mašinėle.
— Laišką milicijai ir testamentą juk rašė pats Jareckis, todėl nieko nuostabaus, kad naudojosi savo mašinėle.
— Iš to seka išvada, kad ir tą Kovalskiui laišką rašė savižudis ir prieš savo desperatišką žingsnį įmetė jį į dėžutę.
— CCai absurdas.
— Suprantama, kad tokia išvada, nors ir labai logiška, yra absurdas. Kokiu tikslu testatorius turėtų įrašyti tokią keistą mintį, o paskui mokyti savo paveldėtoją, kaip jis turi meluoti?
— Vienintelė protinga išvada, kad laišką Kovalskiui parašė kažkas, kuris žinojo testamento turinį ir kuris buvo labai suinteresuotas, kad tas smulkus vagiūkštis taptų paveldėtoju. Kadangi tie raštai parašyti ta pačia mašinėle, galime tvirtinti, kad laiško Kovalskiui autorius yra Jareckio aplinkai artimas asmuo ir todėl jam nebuvo jokių sunkumų žinoti devocionalijų gamintojo paslaptis ir pasinaudoti jo mašinėle. Tas asmuo, žinoma, ne Barbara
Jarecka, nes testamentas ją skriaudžia, todėl ji nesuinteresuota veikti Kovalskio naudai.
— Aišku, kad tai ne Jarecka,— sutiko majoras.
— Tad belieka įmonės darbininkai ir mokiniai,— reziumavo advokatas.— Kažkuris iš jų galėjo pamatyti Jareckį rašant tą testamentą ir pastebėti klaidą pasirenkant paveldėtoją. Turbūt šis žmogus buvo kažkuo susijęs su Kovalskiu, tad po Jareckio savižudybės „bičiulis" nusprendė padėti Volomino gyventojui gauti palikimą.
— Ši prielaida galėtų turėti pagrindo, jei ne vienas kontrargumentas. Kodėl mūsų paslaptingasis „bičiulis" nevažiavo tiesiog pas Kovalskį ir viso to nepaaiškino žodžiu? Kodėl nepasirašė? Jeigu Kovalskis tarp įmonės darbininkų būtų turėjęs savo sėbrą, jis niekad nebūtų prisipažinęs gavęs šį laišką ir niekad nebūtų jo išleidęs iš rankų. Ne, esu įsitikinęs, kad šį kartą Kovalskis kalbėjo tikrą teisybę. Šis laiškas, kaip ir žinia, jog jis yra Jareckio turto paveldėtojas, jam buvo netikėtumas.
— Tai tiesa,— pripažino Rušinskis.
— Išaiškinti šio laiško parašymo priežastį,— kalbėjo majoras,— man, kaip kriminalistikos specialistui, labai lengva, bet tai neišsprendžia reikalo.
— Labai įdomu?
— Kaip rodo laiško turinys, jo autorius žinojo, kad rašydamas testamentą Jareckis suklydo ir kad Kovalskis niekad neišgelbėjo amatininkui gyvybės. Ir visgi jis stengiasi, kad Kovalskis paveldėtų jo palikimą, nes tokiu būdu laiško autorius tikisi įgyti asmeninės naudos.
— Kokios?
— Grasindamas Kovalskiui, kad iškeltų viešumon Jareckio klaidą ir tokiu būdu šantažuodamas laimingą paveldėtoją, jis išplėštų iš jo ne mažiau kaip pusę viso turto. Kovalskis, bijodamas netekti visko, būtų priverstas mokėti „bičiuliui" tiek, kiek tik jis užsigeistų. Šis šantažas būtų labai lengvai įgyvendinamas.