— Jūs teisus, majore. Tačiau nereikia pamiršti, kad Kovalskis irgi apsukrus. Be skrupulų. Jis jau ne kartą susidūręs su teismo nuosprendžiais. Nežinau, ar leistųsi gąsdinamas?
— O ką jis galėtų daryti? Likviduoti šantažuotoją? Labai abejoju, ar jis tam ryžtųsi. Tai smulkus vagišius, o ne koks nors Volomino „tūzas". Smulkūs kombinatoriai dažniausiai nepasižymi drąsa. Būtų turėjęs mokėti.
— [Tačiau tai neprieštarauja mano tezei, kad laiško autoriaus reikia ieškoti tarp Jareckiui artimų žmonių.
— Galėčiau su tuo sutikti,— prisipažino majoras,— bet turiu jums pasakyti dar vieną įdomų dalyką.
— Kokį?
— Gavę iš jūsų savižudžio laišką, nuvažiavome į dirbtuvę Chelmno gatvėje patikrinti, ar iš tiesų už skaitiklio yra mirusiojo dokumentai. Suradome juos. Reikėjo parašyti trumpą pažymą, kurią turėjo pasirašyti patikrinimo liudytojai. Paprastas formalumas. Vienas iš mano operatyvinių darbuotojų, atsisėdęs prie kontoroje esančios mašinėlės, parašė atitinkamą raštą. Nors neturėjau jokio pagrindo įtarinėti, paprasčiausio smalsumo vedinas patikrinau, ar Jareckis, rašydamas laišką milicijai, naudojosi šia mašinėle. Nagi atspėkite, kas paaiškėjo?
— Nesinaudojo?
— Iš tikrųjų. Jareckio mašinėlė — tai senas laužas, turbūt atmenantis dar prieškario metus. O testamentas ir laiškas milicijai parašyti maža čekiška portatyvine mašinėle. Šią aplinkybę be jokių abejonių patvirtino mūsų ekspertas. Pagaliau skirtumas matyti iš pirmo žvilgsnio.
— O gal Jareckis turi dvi mašinėles? Kontoroje tą seną laužą, o namuose naują, portatyvinę?
— Jeigu net ir taip būtų, vis vien jūsų teorija griūva. Jareckiai gyveno dviese. Tyrinėjant nužudymo galimybes, patikrinome gražiosios ponios Barbaros praeitį ir dabartį. Ji neturėjo jokio bičiulio. Pagaliau kam turėtų meilužis veikti savo brangiausios nenaudai? Nei mokiniai, nei darbininkai nesilankydavo darbdavio namuose. Jareckis savo gyvenime apskritai nemėgo palaikyti artimesnių ryšių su savo klientais, netgi su kunigais. Tenkinosi jaunystės ir karo metų pažintimis. Atrodo, Jarecka neturėjo savo draugų būrio. Tai suprantama, kadangi ji ne varšuvietė, bet kilusi iš pajūrio, Trujmiasto. Turiu jums pasakyti, kad prokuroras nutraukė tardymą dėl Jareckio mirties, bet vis dėlto aš savo nuožiūra esu linkęs patyrinėti šio laiško istoriją.
— Visa ši istorija, iš pirmo žvilgsnio paprasta, juo toliau, juo labiau darosi1 supainiota ir paslaptinga. Visiškai nesuprantu to laiško išsiuntimo tikslo. Nebent tik galima būtų pritarti jūsų prielaidai, kad buvo numatęs būsimą šantažą. Bet kas gi tas paslaptingasis „Bičiulis"? Iš kurios pusės šią problemą besvarstytumėm, vis vien grįžtame į išeities tašką.
— Kadangi ne čia šuo pakastas,— pridūrė milicijos karininkas.—Laiškas tai tik šalutinė detalė, neturinti didesnės reikšmės.
— Argi? Aš taip nepasakyčiau.
— Pagrindinė paslaptis slypi kažkur kitur. Nesuprantamame Jareckio testamente ir tiesiog nepaaiškinamoje jo savižudybėje. Ir visų pirma testamente. Jei suprasime, kodėl jis parašė „visą likusį savo turtą... palieku Stanislovui Kovalskiui, gyvenančiam Volomine, Malinova g-vė 9. Tai darau norėdamas Stanislovui Kovalskiui atlyginti dėkingumo skolą, nes jis Varšuvoje sukilimo metu išgelbėjo man gyvybę..tai ir sužinosime visą tiesą. Tada bus viskas aišku. Taip pat ir „Bičiulio" laiškas. O kol šito nežinome, einame apgraibomis. Juk tas žmogus, kalbu apie Vlodzimežą Jareckį, nebuvo beprotis. Gali taip kalbėti advokatai, besiginčijantys dėl testamento galiojimo, tačiau kiekvienas, kas su dirbtuvės savininku buvo susitikęs prieš pat jo mirtį, tvirtina jį buvus visiškai sveiko proto.
— Tik vieną kartą kalbėjausi su Jareckiu, ir aš esu tos pačios nuomonės,— sutiko advokatas.
— Tad kodėl visiškai normalus žmogus į testamentą įrašė keisčiausią dalyką? Turėjo kažkokį tikslą. Niekad nepatikėsiu skleroze arba Jareckio nepakaltinamumu.
— Tačiau tokį testamentą Jareckis parašė ir mano akivaizdoje pasirašė.
— Čia slypi kažkokia paslaptis. Čia svarbiausias galvosūkis.
— Betgi kokia paslaptis? — advokatas irgi nesurado atsakymo į milicijos karininko klausimą.
— Gal prie šios kavos išgersime po taurelę konjako,— pasiūlė majoras.— Galbūt prašviesės galvos.
Deja, netgi konjakas nepadėjo.
VI skyrius
130 KILOMETRŲ PER VALANDĄ
Po dviejų dienų, turėdamas šiek tiek daugiau laiko, majoras Lešekas Kalinovičius nusprendė patyrinėti Stanislovui Kovalskiui rašyto laiško reikalus. Milicijos karininkas padarė išvadą, kad geriausia paklausinėti Barbarą Jarecką. Gal ji kartais žino to laiško autorių arba ką nors įtaria?
— Norėčiau su jumis pasimatyti,— pasakė majoras, išgirdęs telefono ragelyje žemą, melodingai skambantį gražiosios ponios balsą.
— Dar viena apklausa? — Barbara Jarecka be entuziazmo sutiko šią naujieną.
— Tiksliau, pokalbis. Norėčiau sužinoti keletą smulkmenų, tačiau nematau reikalo trukdyti jus kviesdamas čia. Iki kelintos būsite Chelmno gatvėje?
— Šešioliktą uždarome.
— Puiku. Pasistengsiu atvykti prieš tai.
— Labai prašom,— šių žodžių tonas žymiai skyrėsi nuo jų turinio.
Bet taip jau atsitiko, kad milicijos karininką užgriuvo kažkokie papildomi darbai, žodžiu, pavyko ištrūkti iš Mos-tovskių rūmų tik apie pusę ketvirtos. Lyg tyčia nebuvo po ranka jokio tarnybinio automobilio, o tokiu laiku apie taksi nė svajoti netenka. Kalinovičiui šiaip taip pavyko įsigrūsti į pilnutėlį autobusą. Chelmno gatvę tepasiekė jau keletas minučių po keturių. Kaip tiktai nuo septynioliktu numeriu pažymėto namo nuvažiavo automobilis. Ponios Jareckos „Reno". Majoras išbėgo į gatvės vidurį ir iškėlęs ranką stengėsi jį sulaikyti. Prie vairo sėdinti moteris pažino milicijos karininką, sustabdė automobilį ir pravėrė dureles.
— Jūs vėluojate,— papriekaištavo ji, kai majoras atsisėdo greta.
— Atsiprašau, ne mano kaltė, anksčiau negalėjau ištrūkti iš darbo, o po to nesisekė su transportu. Milicijos karininkai neturi tokių puikių automobilių, kaip kai kurie jūsų amato atstovai. Mes priversti tenkintis mėnesiniu bilietu.
— Niekas prievarta neverčiamas būti milicijos karininku,— atsikirto gražioji ponia,— o laikraščiai nuolat rašo, kad pas mus per maža amatininkų.
— Milicijos karininkų taip pat.
— Važiuojame į Mostovskių rūmus?
— Gink dieve! Prisisėdėjau ten nuo ryto. Ar jūs jau po pietų?
— Visuomet valgau dirbtuvėje. Kartu su visais darbuotojais. Be to, nemėgstu lankytis restoranuose. Išmokau iš Vlodeko. ’Tikiuosi, kad jau suradote žudikus?
— Nuliūdinsiu jus. Neaptikome netgi menkiausio pėdsako.
— Jūs specialiai atvykote pranešti man šią „malonią" naujieną?
— Ne. Norėjau su jumis pasikalbėti apie tokius reikalus, kurie galbūt turės didelę reikšmę tardymo eigai. Pabrėžiu iš karto — pasikalbėti pusiau privačiai. Be protokolų ir įspėjimų, kad už neteisingus parodymus baudžiama, o taip pat be kitų formalumų. Norėjau jus pakviesti pietų, bet jeigu jūs papietavusi, gal kur nors užsuksime išgerti kavos? Kadangi mūsų pokalbis neoficialus, jūs galite atsisakyti: sustokite ir aš išlipsiu.
— Jūs šiandien nepaprastai mandagus, labai nuolankiai nusiteikęs ir žymiai mielesnis, negu per pastarąjį susitikimą Mostovskių rūmuose, kai mane kvotėt. Tada jūs aiškiai įtarėte, jog aš nužudžiau savo vyrą. Netgi abejojau ar beišeisiu iš milicijos valdybos rūmų.
— Paskutinį kartą buvome susitikę pas advokatą Ru-šinskį,— patikslino Kalinovičius.— O dėl ano tardymo prašau ant manęs nepykti. Milicijai tam tikru mastu visi įtartini. Kaip tiktai mūsų pagrindinis apklausos tikslas paneigti tą įtarimą. Galiausiai lieka tas, kurio neįmanoma apginti nuo įtarimų, tai yra nusikaltėlis. Privalėjau patikrinti jūsų alibi, sužinoti apie jūsų gyvenimą su vyru, turtinius bei šeimyninius santykius. Nuoširdžiai pasakysiu, kad viskas, ką tuomet papasakojote, vėliau buvo patikrinta.