Po to išklausė kritiškų Alicijos pastabų, pagodojo keletą minučių, paskui pareiškė, kad viskas aišku kaip dieną. Taip jis ir manęs. Po siaubingų išgyvenimų išsikerojo manyje nepatiklumas, kuris, beje, turįs pamato, ir tą nepatiklumą reikės dabar išrauti su šaknimis. Jis pats visiškai manimi nesistebi, atvirkščiai, jaustųsi apstulbęs, jeigu šnekėčiausi ta tema su bet kuo, labai jam patinka, kad iki šiol buvau tokia santūri, bet dabar tikrai norėtų rasti su manimi bendrą kalbą. Anksčiau jam atrodė, kad šitai bus labai paprasta, tačiau pakeitė savo nuomonę tada, kai jam pranešė, jog stengiausi nudardinti laiptais Paryžiaus Interpolo darbuotoją, viešai jį išvadindama „pliku kuiliu". Taigi gal mano bičiulė žinanti, kuriuo būdu galima mane įšnekėti, jog galiu pasikliauti žmogumi, kuris bus pas mane pasiųstas.
Pliko kuilio Alicija turėjo ieškotis žodyne, nes šie daniški žodžiai jai buvo nežinomi. Paprašė Jenseną valandėlę luktelėti ir paskambino į Varšuvą.
— Kas gi tas plikas kuilys? — pasmalsavo ji pačioje pokalbio pradžioje, kai jau buvome įtikinusios viena kitą, kad čia esame mes, o ne mus vaidinantys falsifikatai.
Kitame linijos gale ji išgirdo lyg kokį pasiutusį urzge-
sį.
— Dar vienas bukagalvis banditpalaikis,— sutratėjau.— Mažas, su didele galva, plikas! Marmūzė rusva, galva švytėte švytėjo, iš ausų gaurai išdygę! Ir blondinas! Pasiusti galima nuo tų blondinų.
— Kodėl jį nudardinai laiptais? — paklausė, visai nepasidomėjusi, iš kurgi žinojau, kad blondinas, jeigu plikas.
—• O ką, gal turėjau jį pasitikti su muzika?! Nenudardėjo, deja! Pagavo jį kažkoks kretinas, ėjęs jam iš paskos!
— Bet juk tai buvo Interpolo darbuotojas!
Mano gale nugriaudėjo ironiškas juokas.
— Dvasiomis pradėjai tikėti! Apsimeta kaip visi kiti! Valkiojosi paskui mane tuoj po to, kai norėjo mane nugalabyti Palmiruose! Špygą jiems!!!
Laiške, kuris išsiųstas anksčiau, nebuvo paskutiniųjų žinių, Alicija pareikalavo detalių. Sužinojo, jog kėsintasi į mano gyvybę, jog mirties išvengiau vien todėl, kad buvau išsiblaškiusi, jog mane vijosi ūsuotasis pašlemėkas su didele, rausva galva, jog apgavikiškai buvo mane įvilioję į Vyriausiosios valdybos rūmus, kur tas pats pašlemėkas gudrumu įsigijo kai kurių milicijos pareigūnų pasitikėjimą, jog išdėjau jį visokiais žodžiais, kurių tik dalį jam išvertė, jog aš savo ruožtu apgavikiškai pabėgau, o dabar sėdžiu užsibarikadavusi namuose. Niekuo nepasitikiu ir nesileisiu apmuilinama.
— Na gerai,— tarė, kol kas nesakydama, ką mananti apie mano pažiūras.— Pažįsti inspektorių Jenseną?
— Pažįstu, o kas?
— Juo tiki?
— Ne.
— Tu išprotėjai?
— Ne. Manęs ten nėra. Karvė ganykloje negali pasikeisti, o inspektorius Jensenas galėjo.
— Betgi aš čia esu. Ar manimi tiki?
— Tavimi taip,— atrėžiau nedvejodama.
— Taigi aš tau ir sakau...
— Kvaila esi,— pertraukiau ją.— Kas iš to, kad tavimi tikiu? Iš kur aš galiu žinoti, kad tai tu?
Alicija valandėlei neteko žado.
— Juk su manimi šnekiesi! — suriko pasibaisėdama.
— Na ir kas? Ar aš tave matau? Balsą galima pakeisti. O gal tau prikišo prie kaktos užtaisytą pistoletą? Tu jų nepažįsti, bet aš tau sakau: iš jų visko galima tikėtis!
Alicija nutarė, kad reikalas žymiai rimtesnis, nei jai atrodė. Valandėlę pagalvojo.
— Gerai,—pasakė ryžtingai.— Pasižadu tau čia patikrinti. Su žmogumi, kuris sakysis atėjęs nuo manęs, gali kalbėtis. Sutinki?
—• Dar jis turi man įrodyti, kad ateina nuo tavęs,— atrėžiau, atkakliai laikydamasi savo.
— Gerai, įrodys...
Alicija padėjo ragelį ir susimąstė. Jensenas kantriai laukė.
Ji kuo puikiausiai žinojo, kokiame poste ir ką jis dirba, tačiau turėjo įprotį pati stropiai atlikti, ką buvo pažadėjusi. Būdama įžvalgaus proto, netruko suvokti, kokios esančios priežastys ir kokios galimos pasekmės manijos, kuo aiškiausiai mane apsėdusios. Mąstė neilgai, bet nuodugniai.
Ji sutarė su Jensenu, kad žmogus, kuris kalbės su manimi, bus pas ją atvestas rytoj, kad neprieštaraus, jeigu jinai bent vieną dieną jį stebės, o po to ji betarpiškai jam ir pasakys, kuriuo būdu galima prie manęs prieiti. Jensenas nuėjo sau, po to abudu pradėjo energingai veikti.
Jensenas keletą kartų pašnekėjo telefonu, pasinaudojo radijo stotele, išsiuntė keletą telegramų, sulaukė atsakymų, šen ir ten greitai suvažinėjo automobiliu, aplankė aerodromą ir kitą dieną po pietų pristatė pasiuntinį. Alicija savo ruožtu pakaitino akis prieš kelias personas, kurioms jau šit keli šimtmečiai buvo skolinga vizitą ir kuriomis gėdingai buvo paliovusi rūpintis, po to irgi kelis kartus pasikalbėjo telefonu, pasiekė tokias viršūnes, kad aukščiau tebuvo jai likęs karalius, ir, patenkinta rezultatais, apžiūrėjo jai pristatytą vyrą. Šis atrodė gana simpatiškai, be galo inteligentiškas, nebuvo blondinas, nebuvo plikas ir neturėjo didelės, rusvos makaulės. Pavartė jo asmens liudijimą ir paliepė laukti rytdienos.
Iki rytdienos likusį laiką praleido irgi taip pat darbingai, jos sąskaita už telefoninius pokalbius su užsieniu gerokai padidėjo, ir pagaliau jos sąžinė aprimo. Panoro pasikalbėti su simpatiškuoju vyriškiu prie keturių akių.
— Prieš pradedamas su ja kalbėti, turite pasakyti žodžius: karšta mėsytė,— pareiškė ryžtingai.— Nežinau, ar jūs sugebėsite...
Šnekėjosi su juo prancūziškai, tačiau slaptažodį pasakė lenkiškai. Pradėjo būgštauti, kad svetimšalis gali ką iškreipti.
— Gyvenime esu visokiausių slaptažodžių girdėjęs, bet šis iš tikrųjų keisčiausias,— pasakė vyriškis lenkiškai, o jo akyse įsiplieskė juoko kibirkštėlės.— Todėl ir nebus sunku jį įsiminti,— pridūrė ir galantiškai jai nusilenkė.
— Kodėl jūs iš karto nepasakėte, jog kalbate lenkiškai! — suriko priekaištingai.— Kada jūs ten važiuojate?
— Visą laiką aš ten esu,— atsakė vyras.— Jau savaitę tupiu Varšuvoje. Atvažiavau tik tam, kad pasimatyčiau su jumis.
— Ir jau esate su ja kalbėjęsis.
— Ne, buvau užsiėmęs kitkuo.
Jis sudvejojo valandėlę, pažvelgė į Aliciją, jo veide pasirodė pasidygėjimo išraiška, po to lyg ir gailesčio, po to atsiduso ir pridūrė:
— Visa ši istorija tikrai labai nemaloni jūsų bičiulei.« .
Paskui įsėdo į lėktuvą, nuskrido į Paryžių, dar truputį pasišnekėjo, bet šį kartą jau savo iniciatyva, įsėdo į kitą lėktuvą ir nuskrido į rytus...
Telefoniniame pokalbyje Alicijai pademonstruota protinė bei dvasinė mano būsena atsirado dėl įvykių, kurie tada vienas po kito mane užgriuvo kaip iš gausybės rago. Su plikuoju kuiliu susirėmiau tuojau pat po to, kai sugrįžau iš Palmirų. Iki Belianų dar stengiausi nusikratyti siaubo bei nuostabos, nuo Belianų pamažėle ėmiau pasiduoti įniršiui. Dėl atkaklių pastangų apkartinti man gyvenimą, dėl begalinių klastų, melagysčių bei apgaulių pasijutau patekusi į tokią būklę, kai labiau už viską norisi ką nors nužudyti.
Plikas kuilys, lygiai toks pat, kaip jį esu nupasakojusi telefonu, iššoko iš automobilio, kuriame laukė priešais mano namą, ir ėmė vytis mane laiptais, įkyriai reikalaudamas, kad su juo pasišnekėčiau. Tesugebėjau tuo metu jam atsakyti dantų griežimu bei įsiutusiu balbatavimu. Paskui plikąjį kuilį lapatavo kažkoks žmogėnas, ir jis iš tikrųjų pastvėrė jį į glėbį, kai, sušvokštusi: „šalin, mer-de!“, atstūmiau jį nuo savęs antrame aukšte. Kas be ko, mano pasisakymas buvo ne itin taisyklingas, bet užtat suprantamas žmogui, kuris kreipėsi į mane žodžiu „mad-muazel". Trečiame aukšte sustojau ir išrėkiau dar keletą panašaus turinio šūkių, paskui įgriuvau į butą ir užtrenkiau duris.