Po valandos buvau priversta jas atidaryti, kadangi atėjo du uniformuoti milicijos atstovai. Jie man atnešė raštišką šaukimą, raginantį prisistatyti pulkininkui. Pagalvojusi apie pulkininką, pasijutau esanti apimta begalinio kartėlio, todėl išbėgau iš namų, milicijos atstovai vos suspėjo mane pasivyti, nuvažiavau į Valdybą, ketindama ten jam susakyti keletą priekaištingų žodžių, bet vos įėjusi užsibedžiau ant to pliko kuilio, užmiršau pulkininką ir pakėliau siaubingą skandalą pirmo aukšto vestibiulyje. Keliomis skirtingomis kalbomis pareiškiau, jog atsisakau bet kokių pokalbių, pareiškiau didelį susirūpinimą, ar mūsų pačių milicija nebus kartais be vieno šulo, pastačiau save j pavojų būti patrauktai į atsakomybę už pareigūnų įžeidimą, išdėjau į šuns dienas ūsuotąjį minkštakiaušį, ne galvą ant pečių turintį, o pernykštį kopūstą, mažumėlę nugiežiau įniršį ir nutilau. Kol dar nė vienas iš spektaklio žiūrovų nespėjo atsipeikėti, iškilmingai pareiškiau, jog turiu nueiti į tualetą, ir tuo prisidengdama pasprukau.
Nė nemanydama nusileisti, apimta kartėlio, pasiryžusi priešintis jiems bet kuria kaina, jau vien ant patyčių, pilna nepasitikėjimo, aplinkiniu keliu sugrįžau namo. Negalėjau prisiminti, ar, patrakėliškai išdundėdama, buvau užtrenkusi duris. įjungiau „Jaguare" signalinį įtaisą, ištraukiau iš slėptuvės spyruoklinį peilį ir ant pirštų pradėjau lipti laiptais. Jeigu būsiu palikusi duris atviras, gali manęs tykoti viduje.
Be jokių kliūčių užlipau į viršų, tyliai įkišau raktą į spyną, pasukau jį taip, lyg iš mažumės būčiau krausti-nėjusi svetimus butus, pamažėle, švelniai nuspaudžiau rankeną ir, darydama duris, pasislėpiau už staktos.
Nieko nenutiko. Pritūpiau ir pažvelgiau į prieškambarį, laikydama galvą kelių lygyje. Nieko įtartino nepamačiau, todėl atsistojau ir įėjau į butą jau kaip normalus žmogus. Dėl visa pikta duris uždariau irgi tyliai, ketindama pirmiausia atidžiai apžiūrėti visus apartamentus, o tik po to leisti sau patriukšmauti. Priėjau prie kambario slenksčio ir sustojau.
Velnias krovėsi savo didžiausią lagaminą.
Valandėlę stovėjau ir žiūrėjau į jį tylėdama, kol pagaliau jis atsisuko, kažko ieškodamas, ir jo akys išvydo mane. Šis nesuvokiamai savitvardus žmogus sudrebėjo, po to sustingo ir valandėlę atrodė taip, lyg būtų pamatęs vaiduoklį. Nesistebėjau dėl to, buvau įsitikinusi, kad Palmiruose manęs tykojo pasala ir kad jis apie ją žinojo. Iš tikrųjų taip jaučiausi, kad jau niekas manęs nestebino.
— Matau, kad pagaliau iš tikrųjų išsikraustai! — mandagiai pasidomėjau.
— Juk šito norėjai,— atsakė ramiai, jau susitvardęs.
— Jaudina mane, kad šitaip uoliai vykdai mano norus,— pareiškiau.
Kaip ir buvau suplanavusi, apžiūrėjau butą, įkišau galvą į vaikų kambarį, įkišau galvą į spintą, pamačiau, kad be mūsų nieko nėra, ir užkabinau duris su grandinėle.
— Jeigu leisi, tai dalį daiktų dar paliksiu,— pasakė Velnias šaltai.— Sunku man viską pasiimti iš karto. Ateisiu jų po kelių dienų.
— Daryk, kaip sau nori, kad tik iš čia išeitum,— atsakiau abejingai.
Man buvo nei šilta, nei šalta, ką padarys su daiktais, pagaliau daiktai neprašo valgyti. Laukiau, netverdama savo kailyje, kad galų gale grąžintų savo raktą ir dingtų man iš akių. Neapsakomai piktinausi, kad jis dar čia, suvokiau šitai kaip amžiną grėsmę, kaip mirtiną pavojų, pakibusį ties mano galva. Jau niekam nebuvau jam reikalinga, atvirkščiai, tegalėjau pakenkti. Dabar jam, dėl Madlenos įsivėlusiam į šią aferą, turėjo labai rūpėti, kad kas man padėtų apleisti šią ašarų pakalnę. Juk apie jį irgi galėjau per daug susakyti. Staiga be galo aiškiai suvokiau, kaip jausčiausi šefo akivaizdoje, jeigu, praradusi blaivų protą, būčiau išdavusi paslaptį.
Mane pribloškė baisingas, nepermaldaujamas tų visų žmonių, kartu ir jo, beatodairiškumas. Įsįpyliau arbatos, atsisėdau kampe ant krėslo, pasidėjau po ranka spyruoklinį peilį ir nutariau kovoti dėl gyvybės. Per daug rizikuodama, pertempiau stygą. Pasirodo, pernelyg pavojingas masalo vaidmuo, turbūt nesu prie jo priaugusi.
— Palikite ramybėje tuos Rodopus,— pasakiau staiga.— Pamelavau.
Vargu ar būčiau labiau jį sukrėtusi, jeigu iš mano nasrų su kurtinančiu dundesiu būtų išsiveržusi pragaro ugnis. Niekada gyvenime nesu mačiusi jo tokio. Pašoko nuo uždaromo lagamino ir pastiro, žiūrėdamas į mane siaubo, apstulbimo, neapykantos kupinomis akimis, neapsakomai išblyškęs. Nesupratau, kas atsitiko. Galėjo, žinoma, ap-stulbti, bet kodėl taip smarkiai?!
— Nori, kad į mane žiūrėtų kaip į idiotą? — paklausė ne savo balsu.
Jis žengtelėjo manęs link, ir staiga pajutau, kad netrukus mane pasmaugs. Spragtelėjęs spyruoklinis peilis pats atsilenkė. Velnias įaugo į grindis.
— Neprieisi prie manęs,— pasakiau, nekreipdama dėmesio į tai, ką reiškia sakomi žodžiai, ir jausdama, kaip rausva ūkana dengia man akis —Patariu tau — laikykis toliau. Pats žinai, kad gerai tau patariu.
Tuo momentu suskambo telefonas. Niekas nepajudėjo, nei jis, nei aš. Telefonas skambino lyg pasiutęs, ir Velnias pirmas susitvardė.
— Pamišėlė,— pasakė gūžtelėjęs pečiais. Atsisuko ir pakėlė ragelį.
— Tau,— pasakė po valandėlės.
— Cha, cha,— atrėžiau sarkastiškai, pasiryžusi nesijudinti iš saugios tvirtovės, kurią sudarė krėslas kampe ir peilis.
— Liaukis elgtis kaip kretine. Pulkininkas Jedlina tau skambina.
Gūžtelėjau pečiais.
— Pasakyk jam, kad neprieisiu nė tada, jeigu skambintų šventoji dvasia.
Su ironiška panieka klausiausi, kaip Velnias įtikinėjo pašnekovą, jog negali su manimi kalbėtis vien dėl to, kad esu siaubingai užsispyrusi. Pašnekovas nenusileido.
— Sakosi norįs vien įsitikinti, ar esi gyva,— pasakė suirzęs, vėl atkišdamas man ragelį.
Negalėjau ilgiau iškęsti.
— Atsikabink!!! — surikau klaikiu balsu.— Ne jo reikalas, ar esu gyva!!! Tegu nesuka man galvos!!!
— Nieko negaliu padėti...— pasakė Velnias į ragelį.— O, jūs pats girdėjote? Prašome, iki pasimatymo.
Nežiūrėdamas į mane, toliau darbavosi prie lagamino. Valandėlę viešpatavo tyla.
— Kas per pokštai su tais Rodopais? — paklausė, verž-damas dirželius ir stengdamasis nežiūrėti į mano pusę.— Meluoji, žinoma.
— Meluoju,— pritariau.
Dabar galų gale pažvelgė.
— Meluoji,— pakartojo.— Dabar meluoji. Vėl nori kažkodėl viską sujaukti, nesuprantu — kam.
— Kad tu pamatytumei, kaip malonu gyventi, kada dėl visko esi netikras. Jau daug metų varei šitokią politiką. Pajusk ją savo kailiu.
— Nutarei man keršyti?
Leidau sau parodyti, jog esu naiviai nustebusi.
— O kuo čia dėtas kerštas? Jeigu pamelavau apie Rodopus, tai juk į mane žiūrės kaip į idiotą, o ne į tave. Kas čia turi ką bendra?
Neatsakė, žiūrėjo į mane kažką galvodamas. Galima buvo matyti, jog yra baisiai įsitempęs. Pavyko man — pasijuto atsidūręs kryžkelėje.
— Nori pasakyti, kad dabar nemeluoji? O anksčiau esi pamelavusi. Tai ne tie žodžiai, kuriuos jis pasakė?
— O ką, tu manei, kad esu visiškai išprotėjusi? Žinoma, kad tai ne tie žodžiai. Tiek ten buvo tiesos, kad jis iš tikrųjų susakė skaičius, reiškiančius nuotolius, ir kad be to žemėlapio niekas ten nenusigaus. Kitką čia pat išgalvojau. Dėl manęs galite sau Rodopuose ieškoti kiek lenda, ožkaspirių tikrai rasite.
— Kodėl šitaip padarei? — paklausė tyliai, ir pagalvojau, kad turbūt niekada gyvenime nebuvo toks įsiutęs.
— Gerai žinai kodėl,— atrėžiau šaltai.— Pagrindinė tavo gyvenimo klaida, kad buvai įsitikinęs, jog esu visiška idiote.
— Nesuprantu, ką turi galvoje.