— Tai ir nesuprask. Kur parašyta, kad reikia viską suprasti.
Sėdėjau susirietusi ant krėslo, suspaudusi saujoje atlenktą spyruoklinį peilį ir svarsčiau, ar turėsiu praleisti šitaip visą likusį gyvenimą. Iki širdies gelmių susijaudinęs Velnias aiškiai galvojo apie vienui vieną dalyką — kaip iš manęs išpešti teisybę. Tikriausiai būtų griebęsis pistoleto, jeigu ne tai, kad prarado jį tada, kai perėjo į kitą darbą. Matydamas mano rankose peilį, bijojo sueiti į betarpiškus kontaktus.
Septintą valandą vakaro paliovė galop kamavęsis, paliko lagaminą ir, nė vienu žodžiu nepasiaiškinęs, išėjo iš buto. Nulipau nuo krėslo, užkabinau duris grandinėle ir prisiekiau sau niekados jo čia neįsileisti.
Aštuoniomis suskambo telefonas. Sudvejojau, bet nutariau, jog neįmanoma ką nužudyti telefonu, ir pakėliau ragelį.
— Dvidešimt keturi aštuoniolika,— pasakė irzliu balsu pulkininkas.— Dėl dievo meilės, ką jūs išdarinėjate?
— Dėkoju už globą,— atrėžiau tulžingai.— Normalus žmogus tikriausiai nebebūtų jau gyvas. Daugiau nebekišiu galvos į kilpą.
— Nieko nesuprantu, apie ką jūs kalbate?! Liaukitės pagaliau su ta savo persekiojimo manija! Atvažiuokite tučtuojau pas mane, čia yra Interpolo žmogus.
— Kas, vėl tas plikas kuilys?
Pulkininkas lyg ir padvejojo.
— Na, jeigu jūs būtinai norite jį šitaip vadinti... Turėjote būti septyniomis. Jau valandą jūsų laukiame!
— Palmiruose jūs irgi manęs laukėte? — paklausiau grėsmingai.
— Kokiuose Palmiruose?
— Kapinėse. Netgi tinkama vieta. Kuriems galams jūs man liepėte važiuoti į Palmirus? Kuo jūs mane laikote, idiote? Dabar vakaras, bet aš palauksiu. Iki ryt ryto niekas čia neįeis, o rytoj — būkite ramus — pakelsiu tokius vėjus, kad sužinos visas miestas. Pranešiu jūsų bendradarbiams ir viršininkams, pranešiu kontržvalgybai, priešgaisrinei apsaugai ir spaudai. Niekas jau man patyliukais nenusuks sprando, jeigu žūsiu, tai su muzika!
Pulkininkas klaikiai susinervino.
— Ar jūs išprotėjote? Kas turi jums nusukti sprandą?! Palaukite, ramybės,— staiga susigodo.— Kuo čia dėti tie Palmirai?! Koks čia iš viso reikalas?
— Turbūt jūs pats geriausiai žinote,— pasakiau tulžingai.
— Gerai. Sakykime, kad žinau, bet noriu šitai išgirsti iš jūsų. Velniškai mėgstu klausytis, kaip pasakoja, ką esu padaręs. Prašome pasakyti, kaip ten buvo?
— Gana paprastai. Paskambino jūsų sekretorė, pareiškė, kad jūs kalbėsite, ir tikrai! Liepėte^an už valandos atvažiuoti į Palmirus, nes ten gaudote žmogėną ir baigiate aferą.
— Ar pasakiau slaptažodį?
— Ne, ir dabar suprantu kodėl. Ketinate užsiginti, kad skambinote.
— Garbės žodis, ketinu,— patvirtino pulkininkas.— Pasėdėkite dar ten. Paskambinsiu už kelių minučių.
Per tas kelias minutes, užtrukusias gerą pusvalandį, tvirtai nusprendžiau, kad telefonu negali man nieko bloga padaryti. Niekas man negresia, galime telefonu šnekėtis kiek lenda.
— Norėčiau žinoti, ką jūs spėjote suveikti per tą trumpą laiko atkarpą tarp vizito pas mane ir šio ryto,— paklausė pulkininkas aiškiai įpykęs.— Taip, kalbėjo su jumis apie tai telefonu, bet tai nebuvo nei mano sekretorė, nei aš. Ir kokiu būdu jūs dar likote gyva?
— Tiktai todėl, kad pritrūko man benzino,— paaiškinau su tulžingu pasitenkinimu.— Ir todėl, kad turiu gerą nosį. Reikėjo pavartoti ką nors kita, o ne tą pačią bjaurybę kaip ir Kopenhagoje. O numirti turėjau todėl, kad patikėjote Rodopais.
— Kokiais Rodopais, perkūnas trenktų?! Kodėl jūs įsi-kandote tuos Rodopus?!
Iš kantrybės išvesto pulkininko balse išgirdau kažką, kas man liepė pagalvoti ir peržiūrėti savo įtarimus. Jeigu galutinai nuspręsiu, kad jis pats irgi priklauso gaujai, kad visa mūsų milicija papirkta, o Vyriausioji valdyba tapo gaujos rezidencija šioje sienos pusėje, tai tada jau neberasiu saugaus prieglobsčio nė matracais išklotoje kameroje Tvorkuose. Reikia remtis kitokiomis prielaidomis, pagaliau labai galimas dalykas, kad pulkininkas yra mulkinamas.
Nupasakojau visą vakarykštį pokalbį ir šio ryto įvykius. Paaiškinau, kad vis dėlto nelabai man patinka masalo vaidmuo ir kad vėl pakeičiau parodymus. Po to pridūriau:
— Kas be ko, aš tai galiu patikėti, kad ne jūs kėsi-natės į mano gyvybę. Tačiau pats matote, kad jums pučia miglą į akis. Toji plika beždžionė — ne tas žmogus, kuo jis dedasi, aš šitai jaučiu. Niekur iš čia neisiu, nieko nesakysiu, ir darykite sau, ką norite.
Pulkininkas nieko prisispyręs nereikalavo. Pareiškė, jog sutinkąs su mano laisvavališku areštu. Vėlai vakare paskambino Alicija. Priėjau išvadą, kad ir ji įkinkyta veikti prieš mane, tačiau nenubudau dėl to, nes žinojau, kad Alicijos taip lengvai jie nepaims. Ji — vienintelis žmogus, kuris niekuo nepatikės, kol pati nepatikrins kaip reikiant ir neįsitikins visu šimtu procentų.
Velnias negrįžo nakvoti. Turėjau ramybę ir galėjau sėdėti tvirtovėje keletą dienų.
Rytą prabudau nuo grandinėlės barškėjimo. Išėjau į prieškambarį ir pasakiau Velniui, jog į namus neįsileisiu. Pagrasino, kad atsives miliciją, o aš bematant tam pritariau, paskui, po ilgų derybų, padaviau jam pro tarpą skutimosi įrankius. Vėl dingo man iš akių.
Galvojau, ką vis dėlto turiu dabar daryti. Jis turėjo raktus. Bijojau, kad įeis, kada manęs nebus, ir suruoš naujas pasalas. Baigėsi man cigaretės ir arbata. Neturėjau raminamųjų. Sunerimusi ir susikrimtusi laukiau, kokie bus pulkininko veiklos rezultatai. Nežinojau, kuriuo būdu galima išsinarplioti iš idiotiškos padėties, ir, apskritai imant, niekada gyvenime nebuvau taip arti išprotėjimo kaip tada.
Papirosų bei maisto produktų atvežė man kitą dieną neišpasakytai susinervinusi Janina, kurią išsikviečiau į pagalbą telefonu.
— Čia sėdi kažkoks nevidonas,— pasakė.— Dairėsi į mane.
— Kur sėdi?
— Viena laiptine aukščiau, tavo skalbykloje. Iškišęs
galvą, pažiūrėjo į mane, kai čia stovėjau prie durų. Klau
syk, aš taip negaliu, aš esu nervinga, nieko čia nesuprantu, ir apskritai baik jau tas baisenybes.
— Mielai baigčiau, bet nežinau kaip.
— Aš bijosiu iš čia išeiti!
— Tai neik. Aš irgi bijau.
— Kad turiu...
Viskas baigėsi tuo, kad atvažiavo jos pasiimti vyras, kurio neįsileidau į butą. Neįsileidau taip pat elektrinės inkasatoriaus, kuris sutiko, stovėdamas už durų, įrašyti mano jam susakytus skaitiklių duomenis, savo valytojos ir kažkokio žmogėno, kuris sakėsi esąs telefonų darbuotojas ir atkakliai reikalavo, kad įleisčiau. Vienuolika kartų atsisakiau išeiti iš buto, kai šito telefonu reikalavo įvairūs žmonės, beje, du kartus man paklausus, koks slaptažodis, kitoje pusėje įsiviešpatavo tyla. Trečią dieną galų gale prisistatė Velnias.
— Norėčiau atgauti lagaminą,— pasakė šaltai.
— Reikėjo pasiimti jį iš karto,— atrėžiau įpykusi.
— Tačiau nepasiėmiau, ir gal būsi maloni dabar man jį atiduoti.
— Galiu jį tau nuleisti su virve nuo balkono.
— Kad matytų visa gatvė? Liaukis kvailio jusi. Galiu neįeiti, paduok man jį pro čia.
— Pro čia nepraeis.
— Praeis, nėra storas. Gali bent pabandyti, ar ne?
Pagauta nesuprantamo lengvapėdiškumo, leidausi apgaunama. Nuėjau į kambarį lagamino, palikusi atviras duris. Neužtrukau netgi nė penkių sekundžių, bet kai sugrįžau, sunkiai jį vilkdama, tarpduryje stovėjo ne Velnias. Kažkoks neregėtas žmogėnas bandė perkirpti grandinėlę vielakirpėmis žirklėmis, tuo pat metu taip įkišęs koją, kad negalima buvo užtrenkti durų.
Lagaminas pats man iškrito iš rankų. Vienintelis arti buvęs įrankis — tai siaubinga sunkenybė, su kuria mano vaikai mankštinosi. Kiek žinau, jis vadinamas puspūdiniu svarsčiu, gulėjo tas daiktas ant suolo prieškambaryje, čia pat prie durų.