Ilgai negalvodama, pastvėriau jį ir iš visų jėgų užtvojau į man prieinamą žmogėno dalį. Įpjauta grandinėlė pertrūko, o svarstis nukrito jam ant kojos. Suriko klaikiai, instinktyviai ištraukė koją iš tarpo, išspyriau jam iš paskos žirkles ir užtrenkiau duris. Susipratau atitraukti šiek tiek velkę ir palikti ją tokioje padėtyje, kuri blokavo kažką viduje ir neleido atrakinti iš lauko. Prisėdau ant suolo ir atsipūčiau.
Velnias pasiekė įžūlumo viršūnes. Po kelių minučių paskambino iš automato ir, nė vienu žodžiu neužsiminęs apie visą tą įvykį, pareikalavo lagamino. Užėjo noras numesti jį jam ant galvos, tačiau susilaikiau, nes, jį sudaužius, turėtų dingstį toliau reikšti pretenzijas. Galėtų atvirai kaltinti mane, ir jo pusėje bus visi liudytojai, matę, kaip iš trečio aukšto buvo ištrenktas lagaminas. Susiradau virvių kamuolį, pririšau prie rankenos ir be didesnio vargo nudardinau nuo balkono, nesileisdama į jokias kalbas.
Pertrauktą grandinę surišau stora viela, kurią suradau tarp visokio šlamšto. Ne itin ji dabar patikimai saugojo, todėl ėmiausi ir kitų atsargumo priemonių. Susiradau indaujoje mėsos žlėgtuvą su labai ilgu kotu ir tarp dvilinkai sudėtos marlės prikišau vatos, kad būtų kuo apsirišti veidą. Atėjo man į galvą, kad jie, vėl kokiu klastingu būdu įkalbėję mane praverti duris, galėtų mane apsvaiginti pro plyšį tais migdomaisiais. Man atrodė, kad pro vatos sluoksnį tos medžiagos lėčiau skverbsis.
Dardindama žemyn nuo balkono lagaminą, apsidairiau aplinkui ir išvydau, kad priešais mano namą, truputį užleistame žolynėlyje, stovi išnarstyta „Sirena". Kažkoks žmogėnas gulėjo po ja ir kažką taisė. Kitas kankinio veidu žmogėnas, atsisėdęs šalimais ant žolės, padavinėjo jam įrankius. Mano saviveiklinis spektaklis nutraukė jų darbuotę. Abu su didžiuliu susidomėjimu apžiūrėjo, kaip buvo iškraustomas lagaminas, paspoksojo į Velnią apačioje ir į mane viršuje, paskui vėl įkibo į savo darbą. Turėdama granatą, tikriausiai mesčiau į juos. Jei kas man būtų parūpinęs visokių puolamųjų bei gynybinių ginklų, pasijusčiau šiek tiek geriau, nes po trijų dienų, idiotiškai praleistų namų arešte nieko neveikiant ir laukiant, jaučiausi stovinti prie pat pamišimo slenksčio. Artėjo momentas, kai turėjau vienaip ar kitaip iškrauti tai, kas buvo mano viduje. Bemaž atlėgo širdis, kai išgirdau telefono skambutį.
— Dvidešimt keturi aštuoniolika,— pasakė kažkoks žmogėnas.— Pulkininkas jus prašo būtinai ateiti. Atvažiavo dar vienas Interpolo žmogus. Pulkininkas liepė pasakyti, kad tikras. Dabar jie mieste, bet po valandos lauks jūsų „Grande".
— Špygą,— atrėžiau ne itin draugiškai.
— Ką jūs pasakėte?
— Špygą. Aš galiu laukti iki pasaulio pabaigos. Sakiau, kad iš čia neišeisiu!
Po dešimties minučių vėl paskambino.
— Dvidešimt keturi aštuoniolika, pulkininkas sako, kad gal jie atvažiuos pas jus...
— Jeigu nori kalbėti ant laiptų, tai prašome. Į namus nieko neįsileisiu.
— Tada jūs atvažiuokite. Gausite ginkluotą apsaugą.
— Nesukite man galvos su apsauga...
Neapsakomai nekantraudama, laukiau žinios iš Alicijos. Buvau nusprendusi niekuo netikėti, kol man nebus įrodyta, jog tas žmogus atvyksta nuo jos. Įniršis mano širdyje virte virė nelyginant lava veikiančiame ugnikalnyje.
Po pusvalandžio kažkas paskambino prie durų. Pasičiupau į ranką mėsos žlėgtuvą pasiryžusi su juo trenkti jam per plyšį, jei tik pamatysiu darant bet kokį įtartiną judesį, ir apsirišau veidą marle su vatos sluoksniu. Negaudama iš Alicijos jokio konkretaus signalo, pradėjau dar labiau tikėti, kad gauja nežmoniškomis pastangomis stengiasi mane įvilioti į spąstus. Galimas daiktas, jie mato, kad artėja jiems galas, ir viską stato ant vienos kortos.
Už durų stovėjo nematytas žmogėnas.
— Ko? — paklausiau neaiškiai, nes pro vatos sluoksnį kalbėti ne taip jau paprasta. '
— Nuo pulkininko Jedlinos,— pasakė, žiūrėdamas į mane keistu žvilgsniu.— Dvidešimt keturi aštuoniolika. Turiu jus palydėti.
— Kad jau norite lydėti, suraskite ką kitą. Kai čia ant laiptų atsistos pulkas uniformuotų kareivių, gal ir išeisiu, antraip — ne. Grūskitės į Rodopus! Cingu lingu!
Uždariau duris anksčiau, nei jis spėjo atsakyti. Po kelių minučių vėl prasidėjo derybos telefonu. Reikalavo, kad pasirinkčiau vieną iš dviejų galimybių. Arba pulkininkas atvažiuos pas mane, arba aš pas pulkininką. Nė negalvodama nusprendžiau, kad pas mane negalima. Juk tas nelaimingas, mulkinamas žmogus nepasiims su savimi visų savo darbuotojų, atvažiuos su vienu arba su dviem banditpalaikiais, jis nieko neįtars, nudaigos ir jį, ir mane. Iš dviejų blogybių — jau geriau važiuoti pas jį, bet juk ne į „Grandą"!;
Pagaliau prabilo ir pats pulkininkas.
— Viską suprantu, bet juk šitai negali tęstis amžinai,— pasakė taikiai.— Sako, nenorite mūsų įsileisti pas save. Nenorite atvažiuoti į tą „Grandą". Tai ką, perkūnėlis griebtų, jūs siūlote?
— Jėga irgi nesiduosiu išvelkama,— papildžiau.— Ar jūs įsitikinęs, kad jis tikras?
— Abudu tikri!
Praradau kantrybę. Gana viso to.
— Galiu surizikuoti ir atvažiuoti, bet tiktai į Valdybą ir tik po to, kai jums paskambinsiu. Jau vieną kartą kažkas apsimetė esąs jūs. Dabar pati paskambinsiu. Manyčiau, kad prieš dvejus metus niekas negalėjo padirbti telefonų knygos, numatydamas busimuosius įvykius, o numerį jau turiu. Tačiau pranešu jums, kad kiekvienam diegui, kuris pabandys prie manęs priartėti gatvėje, tvo-ju be jokio perspėjimo makaulėn. Kad vėliau nebūtų pretenzijų.
— Gerai, tvokite sau į sveikatą. Po penkiolikos minučių būsiu Valdyboje, paskambinkite ir atvažiuokite. Bet jau be juokų, reikalas labai skubus!
Palaukiau penkiolika minučių ir paskambinau į Valdybą. Komutatorinė tuoj pat mane sujungė. Po kelių signalų atsiliepė šiek tiek uždusęs pulkininkas.
— Per jus aš gausiu dusulį, bėgte bėgau laiptais. Kokį dar esate man numačiusi mankštos pratimą?
— Nežinau. Pabandysiu atvažiuoti.
— Priešais jūsų namą yra du mano vyrai. Jiems jūs netvokite. Be kita ko, jie įpareigoti per daug nesiartinti prie jūsų. Laukiu.
Buvo jau sutemę. Laiptinėje degė šviesa. Vienoje rankoje laikydama spyruoklinį peilį, o kitoje mėsos žlėgtuvą, išėjau iš buto, pirmą kartą po trijų nelaisvės dienų. Buvo ne taip jau lengva šitaip apsiginklavusiai užrakinti duris, tačiau šiaip ne taip pavyko. Nulipau žemyn. Pradėjau galvoti, kaip, neišleisdama iš rankų nei peilio, nei žlėg-tuvo, išjungsiu signalinį įtaisą, nes, be kita ko, man dar trukdė ant riešo užsikabintas rankinukas.
Perkėlusi ginklą į kairę ranką, įkišau dešinę po apatiniu sparnu ir, žinoma, paliečiau rakteliu kėbulą. Tuo pat metu nuaidėjo veriantis kauksmas, pati jo išsigandau, pačiupinėjau, nieko jau nesisaugodama, ir išjungiau. Kauksmas nutilo. Apsidairiau aplinkui. Kitoje gatvės pusėje į mane spoksojo su begaliniu susidomėjimu du žmogėnai, vos ne vos matomi žibinto šviesoje šalia jau sutaisytos „Sirenos". Dėl visa pikta apžiūrėjau juos kaip galimus priešus, įsėdau, pasidėjau skersai kelių žlėgtuvę ir išbildėjau.
Po trijų sekundžių išbildėjo paskui mane „Sirena". Patraukiau pečiais ir spūstelėjau akceleratorių, žiūrėdama į veidrodėlį ir vildamasi, kad nuotolis tarp manęs ir jų staiga pradės didėti. Nieko tokio neįvyko, anaiptol, „Sirena" nesuvokiamu būdu lipte prilipo prie manęs.
Negalėdama suprasti, kas čia dedasi, patikrinau rankinį stabdį, ar kartais nėra užtrauktas. Vėl pažvelgiau į veidrodėlį ir staiga akies krašteliu išvydau, kad čia pat prieš mane kažkas išpuolė ant asfalto.
Nieko nepadarysi, pervažiavau jį. Automobilis truputį pašoko.