Netekau nuovokos pagalvojusi, jog ten žmogus. Niekada gyvenime nesu pervažiavusi žmogaus! Kadaise pervažiavau vištą ir jau tada siaubingai susinervinau. Dabar palioviau klausytis proto, visi mano judesiai pasidarė automatiški!
Sustabdžiau už penkių metrų, sustojau, slysdama šonu aukštyn kylančios gatvės viduriu. Palikau pirmąją pavarą, netgi nežinodama, kad spėjau ją įjungti. Plėšte išplėšiau iš skirstomosios lentos raktelius, išgriuvau iš automobilio, ore pagaudama mėsos žlėgtuvą, nuriedantį man nuo kelių, ir nukuduliavau prie pervažiuotojo. Suklupau ir, virsdama ant kelių, sutvojau pervažiuotajam žlėgtuvu.
Jeigu tai būtų iš tikrųjų žmogus, tikriausiai vėliau nusižudyčiau! Tačiau tai buvo ne žmogus. Tai buvo skudurų gniutulas su lenta, įdėta į vidurį ir rūpestingai apmuturiuota nuo pradžios iki galo. Žibinto šviesoje galėjau šitai pamatyti vos užmetusi akį.
Pajutau, kaip man silpsta rankos bei kojos ir apskritai darosi bloga. Negalėjau pasijudinti iš vietos ir klūpojau vos gyva ties baisiuoju daiktu. Salia manęs staiga išdygo kažkoks žmogėnas, sugriebė mane už parankės ir pradėjo kelti į viršų.
— Greičiau! — šnipštelėjo man į ausį.
Kelias akimirkas leidausi velkama „Jaguaro" link, vis dar bejėgė, apstulbusi, beveik ištikta šoko. Staiga mano protas suvokė tai, ką regėjo akys. Prie „Jaguaro" vairo kažkas sėdėjo. Už parankės mane velkantis žmogėnas pradėjo man traukti iš suspaustų pirštų raktelius. Iš sustojusios prieš skudurų gniutulą „Sirenos" iššoko anie du.
Staiga lyg kas ranka būtų man nuėmęs nepakeliamą, bukinantį silpnumą, ir jis pavirto įsiūčio priepuoliu. Įsi-ręžusi ištraukiau ranką.
— Salin, parše!!! —surikau klaikiu balsu ir iš visų jėgų užtvojau jam žlėgtuvu.
Žmogėnas bandė išsilenkti, bet į kažką pataikiau, netgi sudejavo. Nežinojau į ką ir nesidomėjau tuo. Nelyginant įsisiautėjusi harpija pasukau link to, kuris sėdėjo prie vairo. Užtvotasis neatsižadėjo nuo bendravimo ir nustvėrė mane iš užpakalio už švarkelio apykaklės. Apykaklė liko jo rankoje, nes tuo momentu galėčiau į skutelius draskyti ne tik paprastą tekstilę, bet ir plieninius šarvus. Užsimojusi pabrūkliavau žlėgtuvu tam, kuris sėdėjo automobilyje, bet jis tuo metu susirietęs išvirto į lauką, todėl pataikiau į sėdynę. Dar garsiau sudejavo. Du iš „Sirenos" išgriuvę žmogėnai irgi neleido laiko vėjais, vienas ėmė tąsytis su užtvotuoju, o kitas bandė man neleisti įsėsti į mašiną.
— Šalin!!! — užrikau antrą kartą ir užsimojau ant jo žlėgtuvu. Akies mirksniu dingo man iš akių. Nė nepažiūrėjusi, ar nėra ko po ratais, sukaukinau variklį ir nubildėjau į viršų kylančia gatve, jausdama širdyje kunkuliuojantį ugnikalnį.
Pažiūrėjusi į veidrodėlį, pamačiau, kad sumaištis staiga aprimo, o „Sirena" neilgai trukus pasileido man iš paskos. Mane pagavo įniršis. Be paliovos signalizuodama, įjungusi tolimąsias šviesas, įdardėjau į Pulavų gatvę nelyginant keturi Apokalipsės raiteliai.
Padangos veriamai cypė, kai stabdžiau automobilį už Vyriausiosios valdybos įvažiuojamųjų vartų. Iš rūmų iššoko keli sunerimę uniformuoti vyrai. Čia pat man iš paskos įdardėjo prakeiktoji „Sirena". Negalvodama, ką darau, apsiputojusiomis lūpomis, pilna nenumalšinto noro žudyti, iškėlusi virš galvos mėsos žlėgtuvą, išpuoliau iš „Jaguaro" ir nudundėjau prie šiurpulingosios mašinos.
— Šalin!!!—rėkiau lyg laukinė, nes nieko kito negalėjau sugalvoti.
Nežinau, kas būtų buvę, ir nežinau, kas iš jos būtų likę, kai imčiau darbuotis niekuo nedėtu virtuviniu įrankiu, bet, anksčiau nei prie jos pribėgau, „Sirena" atbuline eiga išnėrė atgal į gatvę. Kokią minutę man dar knietėjo' ją vytis „Jaguaru", tikriausiai irgi atbuline eiga, tačiau tada turėčiau grįžti į automobilį. Eidama atgal, išvydau, kad mane supa lyg ir koks milicijos kordonas, ir sulėtinau žingsnį. Nuleidau ranką su ginklu, tačiau dar nestengiau pasakyti nė vieno normalaus žodžio.
— Jūs pas pulkininką, tiesa? — paklausė labai švelniai vienas milicininkas.
Pažvelgusi į jį įtariai, linktelėjau galvą.
— Atleiskite,— pasakė nedrąsiai kitas lyg stebėdamasis.— Kodėl jūs iš čia išvarėte mūsų mašiną?
Atgavau žadą.
— Kokią jūsų mašiną?
— Tą „Sireną". Jie dabar bijo įvažiuoti...
— Nenoriu jokių haliucinacijų!!!—suurzgiau įsiutusi, žiūrėdama įvažiuojamųjų vartų link, ar ten kartais nėra šiurpulingosios šmėklos.
Pasiėmiau rankinuką, užrakinau „Jaguarą" ir, vieno priekyje einančio milicininko lydima, nuėjau pas pulkininką. Atrodžiau nuostabiai — susivėlusi, su nuplėšta apykakle, su nežinia kada sudraskyta rankove, suplėšyta per kelį kojine, su mėsos žlėgtuvu rankoje ir žėrinčiomis iš įniršio akimis.
Kartu su pulkininku kabinete sėdėjo kažkoks žmogėnas, kurio veidas man pasirodė matytas. Sustingau lyg stabas prie slenksčio, nė nemanydama būti mandagi, gerai išauklėta ir elgtis, kaip dera.
— Pažįstu šį nevidoną — pasakiau su šalta neapykanta ii parodžiau jį žlėgtuvu lyg kuo kaltindama.— O, jūsų nuomone, kas jis yra?
Abudu pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. Tikriausiai abiem atėmė žadą, nes pulkininkas, nė žodžio nesakydamas, pasižiūrėjo klausiamai į mano palydovą.
— Pranešu, viršininke, kad nieko nesuprantu,— pasakė šis greitosiomis.— Atrodo, kad pilietė apdaužė mūsų žmones. Leitenantas jau ateina.
Pasitraukiau į šalį, įleisdama kitą žmogėną. Jo lūpa buvo perkirsta, jis šluostėsi nosine kraują, tačiau veidas, kad ir sužalotas, atrodė — nors ir keista — gana linksmas.
— Kas čia dedasi? — paklausė pulkininkas.— Ką šitai reiškia?
— Moters rankose virtuvės įrankiai — tai baisus ginklas,— pasakė nukentėjusysis ir mandagiai man nusilenkė.— Galėjote, pulkininke, mūsų ir nesiųsti, niekais nuėjo viena diena. Su šiuo iešmu dama būtų išvaikiusi visą batalioną. Garbės žodis, niekada gyvenime nebuvau taip išsigandęs, kaip dabar, kai jūs čia, parkinge, žygiavote prie mūsų.
— Prašiau, kad netvotumėte mūsų žmonėms! — pasakė priekaištingai pulkininkas, ir akys jam linksmai sužėrėjo.— Kalbėkite vis dėlto aiškiau ir iš eilės. Kodėl dama šitaip atrodo?
— Bandyta ją sulaikyti. Du žmonės numetė ant asfalto kliūtį. Po to mėgino įstumti damą į automobilį ir nuvažiuoti, patys vairuodami. Kaip su rakteliais? — staiga jis kreipėsi į mane.
— Norėjo išplėšti man iš rankų! — atrėžiau kerštingai.— Špygą!
— Taigi, taip man ir atrodė. Buvo gana tamsu. Važiavome čia pat paskui damą ir šokome jai padėti, tačiau vos spėjome atbėgti, dama jau buvo juos išvaikiusi. Nepavyko damai jų užmušti tiktai todėl, kad, pamatę mus, pabėgo. Norėjau damai padėti įsėsti ir pažiūrėti, ar nieko jai nėra atsitikę, tačiau dama užsimojo ant manęs tuo strypu, todėl palikau ją ramybėje. Nutarėme nesistengti jų sulaikyti, nebuvo laiko, turėjome vytis damą. Nežinau, ar dama žino, kad per ją vos nepakliuvome po tramvajumi.
— Ką jūs į tai? — paklausė pulkininkas atsidusęs.
Nepatikliai žiūrėjau į pasakojantį.
— Jis kliedi,— pasakiau ryžtingai.— Tai pamišėlis. Vijosi mane su „Sirena". O prieš tai neleido man įsėsti. Nenoriu klausytis apie tokią kvailą optinę apgaulę. Kiek turėjote pakelėje tų „Sirenų"? Kas penki metrai po vieną?
— Gal pasakyti? — paklausė nedrąsiai leitenantas, žiūrėdamas į pulkininką.
Pulkininkas linktelėjo galvą.
— Sakykite. Antraip ši moteris nenurims. Reikia jai paaiškinti...
— Toje „Sirenoje" įmontuotas „Jaguaro" variklis,— pasakė leitenantas atsidusęs.— Tai paslaptis, jums negalima apie tai niekam sakyti. Be to, sankaba, pavarų dėžė ir