dar keli kiti dalykai. Tiesą sakant, iš „Sirenos" belikęs tik
kėbulas.
— O pakaba? — paklausiau nenoromis susidomėjusi.
— Iš „Folksvageno".
— Ir nesubyra?!
— Ne, kažkaip laikosi. Gerai suvirinta...
— Na gerai, baikite tą instruktažą,— pertraukė pulkininkas.— Ko jums pasiūlyti — kavos, arbatos, vandens?
— Pati atsigersiu tiesiai iš čiaupo. Matote? Gerai dariau, kad norėjau sėdėti namuose. Tegu jums neatrodo, kad aš jau taip vienu vėju viskuo patikėsiu. O va šitas kas yra, kaip jūs manote?
— Aš manau, kad tai mano bendradarbis, su kuriuo. .. majore, kiekgi metų?
— Keturiolika,— pasakė majoras, maloniai nusišypsojęs, ir tą pačią akimirką prisiminiau, iš kur jį pažįstu. Dalyvavo kaip ir aš konferencijoje, kuri įvyko tuose pačiuose rūmuose prieš trejus metus, ir netgi negailėjo man neįkainojamų patarimų dėl kontrabandistų veiklos.
— O, atleiskite,— pasakiau su šiokia tokia atgaila ir galų gale nusprendžiau atsisėsti.— Na gerai, galiu atsigerti šalto vandens ir karštos kavos. Bet visi turės gerti tą patį.
— Nors to vandens neverskite mūsų plempti! — paprašė pulkininkas, ir staiga pajutau, kad viskas akivaizdžiai, neabejotinai krypsta į gerąją pusę. Nelyginant pasaulis būtų pasidaręs šiek tiek normalesnis. Dar nenorėjau tuo tikėti.
Pagiežingai, su pykčiu, tačiau po senovei atsargiai ir kartais lyg nenoromis papasakojau, kas nutiko per tris paskutiniąsias dienas. Kėliau aikštėn Velnio vaidmenį. Kažkas įvyko, kažkas manyje pasikeitė, staiga jis paliovė būti žmogumi, kuris kadaise man rodėsi esąs artimas. Kitokiomis akimis pažvelgiau į mudviejų santykius pastaraisiais metais. Turėjo pagrindo visi, patys blogiausi mano įtarimai, seniai jis mane apgaudinėjo, o dabar apgavo galutinai — beatodairiškai, brutaliai, ciniškai, apgavo mane tokią valandą, kai man rodėsi esąs paskutinė mano atrama, paskutinė viltis išsigelbėti, kai grįžau prie jo nelyginant į vienintelę saugią priebėgą. Stengėsi pasinaudoti mano kvailu patiklumu, ir staiga supratau, kad jau nuo seno tas žmogus buvo mano užkietėjęs priešas.
Papasakojau faktus, pacitavau žodžius ir susilaikiau nuo komentarų. Pulkininkas klausėsi tylėdamas, susimąstęs, jo akyse jau nežėrėjo linksmos kibirkštėlės, paskui dirstelėjo į leitenantą.
— „Folksvagenas" įvažiavo į kiemą šešioliktą nulis aštuonios,— sumurmėjo leitenantas.— Viduje — du žmonės. Iki tos minutės, kai išėjo dama, dar nebuvo išvažiavę.
Pulkininkas padarė smakru kažkokį gestą, ir leitenantas išdulkėjo iš kambario.
Vienas dievas žino, iš kur šiuo metu atsiradusi sekretorė atnešė visiems kavos ir man vandens. Vandenį išgėriau, o kavos puodukus demonstratyviai apkeičiau su majoru, prieš tai palaukusi, kol įbers cukraus ir išmaišys. Bemaž nuo lūpų jam atitraukiau. Nepatiklumas įsišaknijo ir suvešėjo.
Kažkas suskambėjo ant pulkininko rašomojo stalo. Paspaudė kažkokį mygtuką.
— Atvažiavo,— tarė rašomasis stalas dusliu balsu.
— Tegu įeina,— pasakė pulkininkas, paskui pasigręžė į mane.— Tai Interpolo atstovai. Laiduoju jums už juos. Ar galėsite jau su jais kalbėtis, ar stengsitės juos vienaip ar kitaip nuskriausti?
— Nežinau,— atsakiau niūriai.— Pažiūrėsiu.
Į kambarį įėjo du vyrai. Abu pažįstami. Vienas — tai švytintis, spindintis visais rausvumo atspalviais plikas kuilys, o kitas — žmogėnas, pripylęs man benzino prie Pal-mirų kelio rodyklės!
Nedariau jokių staigių judesių. Lėtai atsikėliau nuo kėdės ir priėjau prie krėslo, stovinčio kampe prie sienos. Norėjau, kad būtų saugus užnugaris. Prisėdau ant ramsčio.
Dešinėje rankoje spragtelėjęs atsidarė spyruoklinis peilis, kairiąja sučiupau mėsos žlėgtuvą.
— Galiu persimesti vienu kitu žodžiu,— pasakiau šaltai pulkininkui.— Tačiau išeisiu iš čia tik tada, kai mane lydės ginkluoti milicininkai. Tas plikšis jau man įkyrėjo iki gyvo kaulo, o ant to kito užsibedžiau prie Palmirą. Benzino man įpylė. Ir jūs norite, kad jais patikėčiau. Esu iki šiol gyva tik todėl, kad tylėjau. Patylėsiu ir toliau.
— Viešpatie dieve! — sušuko pulkininkas ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Pažvelgė į juos nusiminęs ir prabilo prancūziškai.
— Ponai, aš esu bejėgis. Dama patyrė išgyvenimų, kuriais galima pateisinti šią keistą būseną, tačiau aš nematau išeities. Gal gydytoją, neurologą...
— Palaukite, gal aš surasiu išeitį,— tyliai pasakė prie Palmirą sutiktasis vyras lenkiškai...
Jis nusišypsojo, pažvelgė į mane, ir staiga, pajutusi tą žvilgsnį, aiškiai suvokiau, kaip dabar atrodau. Ką padarysi, kad išgyvenimai, ką padarysi, kad pavojus, ką padarysi, kad asmeniška drama, gyvenimas vis tiek turi savo nepajudinamų dėsnių. Sako, yra tokių moterų, šalia kurių vyrai ūmai pasijunta esą vyrai, ir tikriausiai esama ir vyrų, prie kurių moteris jaučiasi visų pirma esanti moteris. Nėra galiūnų, kurie atsilaikytų prieš lyčių skirtumą!
Pajutau karštą norą apžiūrėti save veidrodyje, ir baisiai man pagedo — ir šiaip ne itin kokia — nuotaika, nes nieku būdu negalėjau to poreikio patenkinti. Laukdama paties blogiausio, apimta kartėlio, įsiutusi, nepatenkinta visu pasauliu, niūriai į jį žiūrėjau ir laukiau, ką išgalvos.
— Turbūt yra pasaulyje koks žmogus, kuriuo jūs galite tikėti, tiesa? — paklausė ramiai ir draugiškai.
— Kokie du egzemplioriai atsirastų,— atkirtau ironiškai.— Tiksliai šnekant, tikrai du egzemplioriai. Įdomu, kuris iš jų yra jums davęs rekomendaciją.
Vyriškis atidžiai į mane žiūrėjo.
— Karšta mėsytė,— lėtai pasakė.— Du kartus neįeisi į tą patį vandenį...
Ilgai, neapsakomai ilgai viešpatavo tyla. Netikėjau savo ausimis. Iš lėto, sunkiai per storą siaubo kevalą skver-besi į mano sąmonę jo žodžių prasmė. Pajutau, kaip staiga viduje pradeda tirpti kažkoks baisiai didelis, kietas ledo luitas, kaip atlėgsta baisingoji įtampa, kamavusi mane tiek laiko, kaip į akis ima plūsti bekraščio palengvėjimo ašaros ir kaip iš susijaudinimo pradeda man trūkti oro. Iš rankų iškrito mėsos žlėgtuvas ir spyruoklinis peilis. Įkvėpiau oro, užspringau juo, nugriuvau tam nuostabiam žmogui ant krūtinės ir pravirkau graudžiomis ašaromis.
Vyriškis kantriai laikė mane glėbyje, o aš laisčiau jam ašaromis liemenę, mėšlungiškai suspaudusi jo švarko atlapus ir tuo pat metu sielvartingai samprotaudama, kad dabar jau, matyt, turėsiu sėdėti ant veido. Niekam kitam nebetiks mano išmurzota marmūzė!
— Kaipgi jums pavyko,— pasakiau, šniurkšdama į jo nosinę ir neslėpdama laimės.— Kaip jums pavyko pelnyti jų pasitikėjimą?!
— Jūsų bičiulį seniai pažįstu, taip jau susiklostė, kad jis ir mano bičiulis. O jūsų bičiulę mačiau prieš kelias dienas Kopenhagoje. Kiek žinau, patikrino mano tapatybę neapsakomai tiksliai — šypsojosi maloniai, draugiškai ir, žiūrėdamas į mane, taktiškai stengėsi nematyti, kaip bjauriai atrodau. Plikas kuilys žvelgė į mus gera linkinčiomis akimis ir susidomėjęs, nors buvo matyti, kad nieko nesupranta. Pulkininkas bei majoras neslėpė, jog yra labai susidomėję. Niūrus pasaulio veidas pasikeitė ir sužėrėjo visomis vaivorykštės spalvomis!
Vargais negalais atsiplėšiau nuo puikiausio visų laikų vyro.
— Veidrodį!—pareikalavau sudejavusi.— Juk tik
riausiai turite šioje Valdyboje kokį veidrodį! ..
— Pats nežinau, nuo ko pradėti,— pasakė po kokių penkiolikos minučių susirūpinęs plikas kuilys ir pasiglostė šviesius gyvaplaukius, juosiančius rausvą plikę.— Gal jūs tiesiog nuodugniai papasakokite, kas įvyko nuo tos valandos, kai dingote mums iš akių Kopenhagoje.
Staiga mane pagavęs šišas padarė, kad visi buvę siaubingi išgyvenimai pavirto smagiu pasipramogavimu. Nedidelio magnetofono juosta tyliai sukosi. Kartkartėmis jie pertraukdavo mane klausimais, reikalaudami tiksliau apibūdinti visokias techniškąsias detales. Brazilijoje esančios rezidencijos dispečerinę turėjau nupiešti, taip pat ir šviečiamąjį žemėlapį. Vėl man pravertė studijų metai.