— O iš tikrųjų ar jūs mokate plaukti, ar ne? — pasidomėjo pulkininkas.
— Iš kur! Tačiau mėgstu vandenį ir, įsivaizduokite, į pat pabaigą jau mokėjau visai neblogai tvarkytis šu ta jachta!
— Ką ne ką ir mes apie tai žinome,— tarė plikas kuilys ir linksmai mirktelėjo. Visiems persidavė nerūpestingos laimės nuotaika. Nuostabiausiasis pasaulio vyras staiga nusijuokė.
— Prie Ispanijos krantų jus vijosi mūsų kateriai,— paaiškino.— Mes irgi buvome gavę šiokių tokių žinių, tiesa, truputį pavėluotų. Jie laukė jūsų, tačiau po to jau nebuvo tikri, ar ten jūs, ar gal koks kontrabandininkų laivas. Plaukėte be šviesų...
Valandėlei praradau žadą supratusi, jog nedaug betrūko ir būčiau pradėjusi šaudyti į juos ne tik iš kulkosvaidžių, bet ir iš patrankos. Išpažinau šitai, ir jie vos nepaliko be pilvų iš juoko. Po to pasakojau toliau.
Kai tiksliai nupasakojau, kaip atrodė Somono požemiai ir kokį pasirinkau būdą ištrūkti į laisvę, visų veidai rodė, kad jie gerokai apstulbę. Suteikiau žinių, kaip atidaromas seifas, painformavau apie keistai sunumeruotą žemėlapį. Mano klausytojai vis labiau jaudinosi, kuilio plikė degė ryškiu raudoniu.
— Somonas! — suriko nervingai.— Somonas! Prieš penkerius metus išnuomota privačiam žmogui! Niekam nebūtų nė į galvą atėję, jokie pėdsakai ten nevedė!.. Niekas iš mūsų nepagalvojo!
Jis greitosiomis ištraukė iš diplomato didelį voką ir papylė ant stalo galybę visokių nuotraukų. Iš pirmos pažvelgė į mane kūdikiškai nekaltas susišiaušėlio veidelis, kitoje buvo man nežinomas pastatas tarp palmių, trečioje— patrauklios išvaizdos džentelmenas žilstelėjusiais smilkiniais, tas pats, kuris vokiškai pareiškė abejonę, ar buvo galima mane sumaišyti su Madlena.
Vienoje sūpavosi ant bangų ryškioje saulės šviesoje daili jachta „Stella di Mare". Ilgėlesnį laiką ją apžiūrinė-jau ir su siaubu pajutau, kad mano vėjavaikiška širdis pradeda ilgėtis laivapriekio skrodžiamo vandens ošesio, bekraštės dangaus ir vandenyno erdvės, švelniai supančios ilgos Atlanto bangos... Dėl dievo meilės, negi man buvo per maža!??
— Nėra šefo,— tariau smerkiamu balsu, viską peržiūrėjusi ir atidėjusi į šalį pažįstamus.
Be šefo, trūko ir dailaus, vyriško veido su akimis, atspindinčiomis Žydrosios grotos uolas. Šiek tiek atlėgo širdis, ir nieko apie tai nekalbėjau. Jam neturėjau nė menkiausių pretenzijų, kuo pagaliau jis kaltas, kad įsikandau kaip šuva žarną tą blondiną — savo gyvenimo vyrą. Tegu jie vis dėlto jį sau gaudo be manęs.
Vyriškiai puolė prie atidėtų fotografijų kaip vanagai prie maitos. Stebėjausi, jog jie iki šiol taip mažai žinojo. Sunku man buvo patikėti, kad tokių plačių užmojų gauja mokėjo šitaip konspiruoti. Organizaciniai šefo sugebėjimai rodėsi tiesiog neįtikėtini.
— Ir tik dabar jūs visa tai sakote! — sušuko plikis baisėdamasis.— Kodėl nenorėjote kalbėtis su mumis Paryžiuje?!
— Turėjau kuo greičiausiai sprukti, nes prie Danijos ambasados mane sekė,— paaiškinau.
— Prie Danijos ambasados? — plikšis susimąstė.— O taip, ten buvo mūsų bendradarbis, jis matė jus. Matė, kaip jūs įėjote, turėjo jūsų nuotrauką.
— O...— mandagiai nusistebėjau ir palioviau kalbėjusi šia tema.
Išsitraukiau Knygų rūmų kalendorėlį. Perdaviau jiems visas dar Brazilijoje užsirašytas pavardes, visus adresus ir slapyvardžius. Kaip ir buvau numačiusi, jie pasijuto devintame danguje. Plikšis švietė nuosava šviesa, prie Palmirų sutiktojo akys degė iš susijaudinimo, pulkininkas neslėpė, kad jam saldu ant širdies.
— Ko gero, dabar greitai su jais baigsite? — paklausė jis susidomėjęs.
— Per savaitę,— pasakė sutiktasis prie Palmirų.— Iš visko matyti, kad jie iš tikrųjų nesiorientavo, ką jūs žinote. Jeigu dabar bus smogta vienu metu visomis kryptimis. .. Labai svarbu, kad jie neatgaus savo pinigų. Mes numanėme, kad jie kur nors paslėpti, tačiau būgštavome, kad sugebės prie jų prieiti. Jų padėtis labai sunki.
Plikšis rūpestingai krovėsi nuotraukas, juostas bei dokumentus, paklausęs, ar viską esu pasakiusi ir ar nieko daugiau nežinanti. Sulaikė mane gestu, kai norėjau iškelti aikštėn paskutinius duomenis.
— Ne,— pasakė.— Šiuo metu šitai nesvarbu. Tegu lobis sau ilsisi ramybėje. Duomenų apie slėptuvę paprašysime tik pabaigoje, kai gauja bus likviduota. Turime dar vieną problemą, bet matau, kad jūs irgi apie tai nieko nežinote. Mums neprieinama visa Šiaurės Afrika, truputį būgštaujame, kad iš ten viskas prasidės iš naujo. Gal mums vis dėlto pavyks to neleisti.
— Na, mes savo padarėme,— atsikvėpė majoras.— Visa kita — jūsų reikalas, linkiu sėkmės.
Pažvelgiau į jį, ir šiek tiek man pagedo nuotaika.
— Gražu kaip per petrines,— pasakiau kreipdamasi į pulkininką.— Tačiau juk šis tas ir man priklauso. Mėgstu aiškias situacijas. Norėčiau vis dėlto — taip. sau, privačiai — sužinoti, kas su Madlena?
Prie Palmirų sutiktasis vyras pažvelgė į mane staigiai.
— Su Madlena?
— Dama ta moterimi domisi dėl asmeniškų reikalų. ..— prabilo pulkininkas šiek tiek sutrikęs.
— Žinau,— jį pertraukė prie Palmirų sutiktasis.
Valandėlei įsiviešpatavo tyla. Ką jie žinojo? Iš kur?
Jie žiūrėjo vienas į kitą, ir buvo matyti, kad visi dvejoja. Sunkiai atsidusau.
— Jūs nesijaudinkite,— nuraminau pulkininką.— Manęs jau niekas nenustebins. Ne pirmą kartą gyvenime esu paliekama dėl kitos moteriškos būtybės. Va tiktai ta bėda, kad šį kartą kažkaip negražiai išėjo, todėl pageidaučiau viską išsiaiškinti.
Vyrai toliau dvejojo.
— Man rodos, kad jau neilgai trukus galėsiu jums ką ne ką šiuo klausimu pasakyti,— pagalvojęs pagaliau pasakė prie Palmirų sutiktasis vyras.— Po kelių dienų. Nuolankiai prašyčiau atleisti, kad Interpolas šito ėmėsi pirmas.
— Gerai. O jūs ką? — paklausiau pulkininką, nemanydama nusileisti.
Jis atsiduso dar sunkiau nei aš ir paspaudė mygtuką.
— Ar sugrįžo Kazius? — paklausė rašomąjį stalą.
— Ką tik sugrįžo. Laukia,— atsakė rašomasis stalas prikimusiu balsu.
— Tegu įeina.
įėjo leitenantas, kuriam pavyko išsilenkti nuo mano žlėgtuvo. Pažvelgė į mane, o paskui į pulkininką.
— Kalbėkite, kalbėkite,— sumurmėjo pulkininkas nenoromis.— Aš jau esu tokių metų, kad turiu teisę kartais suklysti.
— Taip ir buvo, kaip sakėte,— tarė leitenantas, atrodęs kiek pavargęs.— Nustatyta, kad dažnai palaikė kontaktus su ta-pačia moterimi. Platininė blondinė, tamsios akys, jauna, daili. Važinėja juodu „Opeliu Rekordu", mašinos numeris užrašytas, prancūziškas. Ją čia matė jau kelis mėnesius, tačiau prieš kelis mėnesius ja niekas dar nesidomėjo. Tai yra niekas iš mūsų. Gyvena „Bristolyje", ketvirtadienį nulis valandų šešiolika komutatorinė ją sujungė vietiniam pokalbiui vokiečių kalba su damos telefonu. .. Ką jūs, kelmas rautų, tada darėte?
— Tikriausiai sėdėjau vonioje,— atsakiau.— Kai vanduo bėga, nieko nesigirdi.
— Aha. Jai buvo pranešta, kad dama palūžo, o duomenys užrašyti. Penktadienio rytą, šeštą keturiasdešimt dvi, neilgam susitiko, pasikalbėjo „Folksvagene". Devintą „Opelis" išvažiavo į Palmirus, sugrįžo apie pirmą. Kitą kartą susitiko tą pačią dieną devynioliktą trisdešimt trys. Pokalbyje dar dalyvavo „Grande" gyvenęs Prancūzijos pilietis Gastonas Lemielis, šeštadienio rytą išskridęs į Paryžių. Paskutinį kartą susitiko šiandien antrą dešimt po pietų. Sulaikėme du žmogėnus, vienas įsigėręs pasakojosi gavęs penkis šimtus dolerių už tai, kad padėjęs pogrobti prieguliuką, kitas prisipažįsta buvęs Palmiruose, nes norėjęs pakvėpuoti grynu oru. Kalbu glaustai, gal reikėtų išsamiau? .. „Folksvagenas" išvažiavo pro vartus už dešimties minučių po to, kai mes nuvažiavome, ir nutolo nežinoma kryptimi. Jau ieškomas.