— Kaip man, tai jūs truputį per daug glaustai šnekėjote,— pasakiau nepatenkinta.— Nieko iš to nesuprantu. Man rodosi, kad aš paprasčiausiai neklydau: jis bendradarbiavo su ja, sakė jai viską ir neprieštaravo, kai nutarė mane nugalabyti. Be to, jie nusisamdę į pagalbą mūsų chuliganus. Taip ar ne?
— Taip,— pasakė pulkininkas lyg nenoromis.— Velnias jį čia atnešė. Baisiai kvaila istorija. Galiu tiktai jūsų atsiprašyti ir pareikšti jums pagarbą, kad taip anksti viską supratote.
Susiraukiau su dar didesniu nepasitenkinimu.
— Tiesą sakant, aš jau prieš trejus metus supratau, kad kažkas negerai, bet stengiausi pati save įtikinti, jog klystu. Tiek tos bėdos. Jūs sakote, kad ,,Folksvagenas" išvažiavo už dešimties minučių po mūsų? Jis turėjo buto raktus, o aš dabar bute turiu laikrodinę bombą arba nuodus arbatoje. Nebežinau, kur pasidėti.
— Man rodosi, kad jūs perdedate, bet tiek jau to. Patikrinsime. Su jumis nuvažiuos leitenantas ir paieškos tos bombos, o arbatos jūs dėl visa pikta nusipirkite naujos. O apskritai imant, tai dar kurį laiką mes jus saugosime, kol viskas nepasibaigs galutinai. Beje, daugiau jūs taip pašėliškai nesišvaistykite tuo žlėgtuvu...
Lydima gausios kompanijos, vėlyvą naktį išėjau iš Valdybos. Kartu kaukšėjo ir Interpolo vyrai. Mielai būčiau įsisegusi tam buvusiam netoli Palmirų į ranką kaip dėlė, nes tik jo buvimas mane guodė ir teikė seniai nepatirtą ramybę. Kita vertus, mano žavinga išvaizda liepė man kuo greičiausiai dingti jam iš akių. Dvejoti palioviau tada, kai jis pats susitarė su manimi susitikti už kelių dienų.
— Esu daug apie jus girdėjęs,— pasakė jis, paslaptingai šypsodamasis.— Jūs man dovanokite, bet maniau, kad esate truputį per daug išreklamuota. Pasirodo, kad atvirkščiai, veikiau per mažai įvertinta. Leiskite jums pareikšti savo pagarbą ir nuostabą.
Nelabai žinojau, ką jis tuo nori pasakyti, bet jau man buvo vis tiek. Pats faktas, kad jis yra, ir galimybė neilgai trukus vėl susitikti leido man žiūrėti į ateitį su pasitikėjimu. Leitenantas, žiovaudamas kaip varna prieš lie-
tų, padarė mano bute nuodugnią kratą, po to prisiekė, kad bombos nėra. Po daugybės be galo ilgų mėnesių pirmą kartą nuėjau gulti kaip eilinis Lenkijos LR pilietis. ..
Po keturių dienų telefonu gavau žinią, kad mano pažįstami sukišti cypėn, Somono pilis sukonfiskuota ir vėl perėjo valstybės nuosavybėn, tuo tarpu šefas išnešė kulnus ir paliko po senovei laisvėje. Abejotina, ar jis tuo labai džiaugiasi, nes policija mina jam ant uodegos ir dabar jis mane dubliuoja vejamo žvėries vaidmenyje. Dėl visa ko kategoriškai atsisakiau važiuoti į Prancūziją.
Velnias dingo iš akiračio. Patikrinau, ko trūksta namuose, ir mano širdyje įsikerojo tvirtas įsitikinimas, kad daugiau jo tikrai niekados nematysiu akyse. Pragaišo visokie iki šiol kamavę slogučiai, apėmė palengvėjimas, nustebinęs mane pačią.
Kitą dieną po to, kai gavau šias telefonines informacijas, pulkininkas pakvietė mane pasikalbėti.
— Turiu jums dvi naujienas,— pasakė ir nutilo. Atrodė lyg nesavas, matyt, nelabai žinojo, kaip pradėti.
— Išklokite pirmiausia tą blogąją,— pasiūliau.— Galvą dedu, kad viena blogesnė, o kita geresnė, visuomet taip būna. Nemėgstu, kai virš galvos man kabo Damoklo kalavijas, kiekvieną egzaminą ėjau laikyti pirma.
— Iš tikrųjų gerai sakote,— atsiduso jis gana niūriai.— Toji blogesnė — taip pat blogesnė ir man. Rodos, galėtum jau turėti šiokį tokį patyrimą, o žiūrėk — imi ir šauni pro šikšnelę. Maniau, kad jums rodosi nesami dalykai, kad turite ten kažkokių savo... na, kaip moterys. Tačiau paaiškėjo, kad jūs žinojote geriau.
— Ką padarė? — paklausiau, kuo puikiausiai žinodama, apie ką jis šneka.
— Išvažiavo į Vakarus. Išskrido vakariniu lėktuvu į į Paryžių tą pačią dieną, kai čia kalbėjomės. Nuoširdžiai jums prisipažinsiu, kad nė į galvą man nebuvo atėję, kad šitaip įvyks. Liepiau ieškoti automobilio ir žmogaus visoje Lenkijoje. Automobilį jau buvo pardavęs prieš kelias dienas, bet juo važinėjo iki pat paskutinio momento, nes pirkėjas, įsigijęs už prieinamą kainą, neprieštaravo. O pasienio kontrolės punktuose pradėjome tikrinti tik vakar. Pasą turėjo, pasų skyriui nepranešėme, kad nesutinkame... Juk tai visiškai beprasmiška...
— Suprantu, kodėl išvažiavo,— pertraukiau nustebusi.— Tačiau ta prieinama kaina? Pirmą kartą savo gyvenime būtų kažką pigiai pardavęs. Neįtikėtina.
Pulkininkas nekantriai gūžtelėjo pečiais.
— O kam gi jam tie pinigai? Keliais tūkstančiais daugiau ar mažiau...— nutilo nelyginant pamiršęs liežuvį, po to vėl prabilo:—Nesuprantu, kam jis šitai padarė. Juk niekas jam čia negrėsė! Nepadarė jokio nusikaltimo — baudžiamojo kodekso požiūriu, galima būtų prie jo prisikabinti nebent dėl to, kad išdavė tarnybines paslaptis, bet juk greičiau prie manęs, negu prie jo. Šiuo atveju jis čia buvo privatus žmogus. Jūsų nenužudė...
— Smulkmena. Jūs jam šitai atleiskite, stengėsi kaip beįmanydamas.
— Galima jį būtų apkaltinti, kad su kitais rengė prieš jus pasikėsinimą tuose Palmiruose, tačiau, pirma, pasikėsinimas vis dėlto neįvyko, o antra, be tų dviejų žmogėnų liudijimo nėra jokių įrodymų. Išsigintų, netgi lengvai. Iš viso tai ne mūsų reikalas. Kokio kelmo jis ten išvažiavo? Na, kas be ko, išvažiavo legaliai, su pasu, visuomet gali sugrįžti.
— Tikriausiai nebesugrįš,— pasakiau susimąsčiusi.— Gal įvyko kas nors tokio, ko jūs nežinote. Matote, aš jį pažįstu. Nėra pasaulyje tokios moters, dėl kurios jis galėtų ko išsižadėti, ypač gyvybės. Juk ne dėl jos ten išvažiavo. Kas kita jam parūpo...
Pulkininkas nustebęs pažvelgė į mane.
— O, žinau, ką jūs galvojate. Kad turiu iliuzijų ir kvailų vilčių. Maloniau prarasti gyvenimo draugą dėl kažkokių didelių dalykų negu taip kasdieniškai, paprastai, banaliai. Taip jūs galvojate, ar ne?
— Na... Ką aš ten žinau.. • Ne visai. Matote, ji išvažiavo anksčiau. Neturėjome pagrindo ją sulaikyti, bet jie jau ten ją turi savo rankose. Jo nebuvo su ja, kažkaip nesusitiko. Gal ir jūsų tiesa...
Keistokas pulkininko atsargumas ir santūrumas buvo man nesuprantamas, tačiau galų gale visa tai dabar neturėjo jokios reikšmės.
— Tuščia jo,— pasakiau.— Tegu sau daro, ką nori, man dėl to nei šilta, nei šalta. O kita naujiena?
— Ji iš tikrųjų geresnė. Jie užtiko žemėlapį, apie kurį jūs pasakojote, ir pavijo tą jūsų simpatiją.
— Šefą!
— Na turbūt šefą. Nė per pėdą nuo jo neatstoja Bagdade, netrukus jį pasodins. O kadangi jūs nenorite važiuoti į Prancūziją, tai klausia, ar gali pasikalbėti su jumis rytoj apie pietus. Tai yra mes tiesiog nuolankiai prašome, kad jūs čia ateitumėte rytoj dvyliktą valandą.
— Pulkininke, kodėl jūs šitaip? — paklausiau truputį stebėdamasi.— Kam čia pagaliau reikėtų būti susinervinusiam, jums ar man? Juk aš metų metais buvau vedžiojama už nosies?..
— Et, duokite jūs man ramybę! —pulkininkas kažkodėl užpyko.— Pasidarbavau su visa ta istorija kaip tikras idiotas! Ateikite rytoj, o dabar neturiu laiko!
Kai kitą dieną atvažiavau prie Valdybos, parkinge išvydau juodąjį „BMV 2000" ir iš karto dėl suvokiamų priežasčių nuotaika man pakilo kaip ant mielių. Prieš įeidama pas pulkininką, apžiūrėjau save veidrodyje.