Prie Palmirų sutiktasis žemai nusilenkė. Pliko kuilio nebuvo, matyt, atvažiavo vienas. Parodė man gana didelę nuotrauką.
— Ar tas žemėlapis?
— Tas...
Susijaudinusi apžiūrėjau pažįstamą tinklelį, sunumeruotą beprasmiškai, nepaisant visuotinai priimtos sekos. Susijaudinusi pažiūrėjau į prie Palmirų sutiktąjį. Trumpą momentą sušmėseliavo šalia jo šefo vaiduoklis — balkšvas, ryškus ir jau nebegrėsmingas.
— Ar jūs sutinkate pasakyti?
— Kas jums geriau: prancūziškas tekstas ar vertimasi lenkų kalbą?
— Kad jau jūs tokia maloni, tai žodis į žodį taip, kaip jis sakė.
Užmerkiau akis, išvydau prirūkytą kambarį, merdinčio žmogaus galvą, padėtą ant mano tinklelio, ir pasakiau:
— Viskas sukrauta šimtas keturiasdešimt aštuoni nuo septyni tūkstantis du šimtai du nuo bė kaip Bernardas du su puse metro iki centro anga užversta sprogimo. Ryšys žuvų pirklys Diegas pa dri...
Atmerkiau akis ir pridūriau:
— Iš karto jums sakau, jog neturiu supratimo, kas tai yra pa dri. Man rodos, niekur tas nelimpa. Galimas daiktas, jis nebaigė žodžio.
— Kad jūs taip viską ir atsimenate,— sumurmėjo atidžiai klausęsis pulkininkas.
Prie Palmirų sutiktasis žiūrėjo į mane gerokai sukrėstas.
— Ką jūs pasakėte? Ryšys žuvų pirklys... O dangau!
Nustebau.
— O ką? Jis šitai iš tikrųjų pasakė, paskutinę akimirką. Maniau, kad tai galbūt koks pagalbininkas, vardu Diegas, kuris kartu su juo nešiojo pakelius į kalnus...
— Nieko panašaus,— pasakė prie Palmirų sutiktasis, neslėpdamas džiugaus susijaudinimo.— Tai Diegas Padril-jas, tikrų tikriausias pirklys, vienintelis ryšininkas su gaujos žmonėmis Šiaurės Afrikoje! To mums kaip tik ir trūko. Jūs man atleisite, aš privalau nedelsdamas pasinaudoti šia neįkainojama informacija. Dovanokite, už penkiolikos minučių sugrįšiu...
Abudu su pulkininku pažiūrėjome jam iš paskos, o po to vienas į kitą. Pulkininkas pakraipė galvą.
— Iš širdies jums pasakysiu,— tarė,— jog labai stebiuosi, kad jūs gyva. Ne už tokias žinias žmonės palindo po velėna. Juk juos sutvarkė tik jūsų dėka! Sėdėjote ant parako statinės. Tiktai dabar supratau, iš kur ta jūsų persekiojimo manija; jais dėtas, pats jus nužudyčiau!
— Dėkoju už gerą žodį,— pasakiau su nuosaikiu dėkingumu.
Pulkininkas ir toliau kraipė galvą.
— Žinote, suku sau dabar galvą... Žmogus galų gale esi šiek tiek perkandęs šitą darbą. Kas be ko, atsitiktinumai vaidina kur kas didesnį vaidmenį, negu paprastai manoma. Visa toji maišalienė, kurią jūs padarėte...
— Ką jūs sakote?!
— Ką?.. O, atsiprašau. Į kurią jūs buvote įvelta. Noriu pasakyti, kad visa ši maišalienė įvyko dėl kažkokio atsitiktinumo, kurio nebuvo numačiusi nė viena grupė. Dėl ko, tiesą sakant, visa tai prasidėjo?
— Dėl mano peruko,— pasakiau ne itin tvirtai.
— Ne. Galvojau apie tai. Juk tą žmogų nušovė. Negi jie šitai buvo užplanavę? Negi tas jų šefas — tai kažkoks idiotas, maniakas, pamišėlis? Liepė nudaigoti vienintelį žmogėną, žinojusį, kaip galima atgauti visus jo pinigus? Kaip šitai įvyko?
Žiūrėjau į pulkininką, mažai ką galvodama, nustebusi. Išvydau prieš save šaudančio į lempą pridūmytoje landynėje žmogaus apdujusi veidą ir laukinį žvilgsnį. Iš tikrųjų. Kažkaip kvailai jiems tai išėjo.
Svarstėme šią problemą visą laiką, kol sugrįžo prie Palmirų sutiktasis, kurį ir pasitikome rūpimu klausimu. Prie Palmirų sutiktasis numojo ranka.
— Tai buvo iš tikrųjų kvailas atsitiktinumas,— jis pasakė.— Šaudė visiškai svetimas žmogėnas, kuris su tuo reikalu neturėjo nieko bendra. Azartinis lošikas, narkomanas, neatsakantis už savo veiksmus isterikas, tą vakarą visiškai prasikortavęs. Policija, žinoma, jį Sulaikė, jis palūžo, pravirko, pradėjo paistyti visokius niekus, die-vagodamasis, kad dar valandėlė, ir būtų atsilošęs. Veikė pagautas šoko. Tai tokia šutvė, kur visko galima tikėtis.
— Kur tai matyta,— pasakiau sukrėsta.
— Kad ir kaip ten būtų buvę, šefas — irgi patologiškas tipas,— kalbėjo jis toliau.— To žmogaus organizaciniai talentai tiesiog stulbina, tačiau juos realizuoja... atsiprašau, realizavo remdamasis kažkokiu neatsakingu polinkiu rizikuoti. Glaustai šnekant, susisuko jam galvelė, ir po daugybės sėkmingų aferų įtikėjo savo visagališkumu bei neklaidingumu. Siaubas mane apima, kai pagalvoju, jog galėjo laikyti jus tuose požemiuose ilgus metus!
— Mane irgi apima siaubas,— sumurmėjau.
— Kodėl apie jį kalbate būtuoju laiku? — paklausė pulkininkas.
— Gavau naujų žinių. Sulaikė jį šiandien šeštą ryto.
Nušovė policininką, todėl esu tikras, kad neišsisuks. Gal vis dėlto pavyks man jus prikalbėti leistis į tą kelionę?
Palinkęs virš žemėlapio nuotraukos, atidžiai ją studijavo, lygindamas mano patiektus skaičius su joje sužymėtais.
— Truputį pažįstu tą atkampį. Sunkiai prieinamas, reikės naudotis helikopteriais. Gal būtų įdomu, ar nenorėtumėte pamatyti?
Matyt, mano išniekinta siela buvo jau šiek tiek atsigavusi, nes kažkas joje suspurdėjo.
— Kad tiesiog nežinau... Gal iš tikrųjų... Ta pačia proga gal užsukčiau į Kopenhagą ir pasiimčiau iš Alicijos savo daiktus. Reikėtų atsiprašyti buvusįjį viršininką. ..
— Tai ir apsispręskite,— pasakė pulkininkas lyg ragindamas.— Pasų skyriui jau davėme žinią, galite važiuoti bet kuriuo metu.
— Matau, kad jūs norite būtinai manimi nusikratyti,— pasakiau įtariai.— Tiesą sakant, vargu ar reikia dėl to stebėtis. Na, nežinau, pagalvosiu...
— Nuoširdžiai jums patariu važiuoti,— ryžtingai pakartojo pulkininkas.— O dabar nenoriu būti nemandagus ir judu išprašyti, tačiau man atrodo, kad jūs dar turite į damą kažkokį reikalą, todėl...
Prie Palmirų sutiktasis staiga pakilo.
— Teisybė, daugiau jūsų negaišinsime. Nuoširdžiai dėkoju. Ar nemalonėtumėte mane palydėti? — kreipėsi į mane.
Kvailas klausimas. Aiškus dalykas, kad malonėčiau jį palydėti. Žiūrėjau į jį kaip šarka į baravyką, ir tolydžio stiprėjo įsitikinimas, kad, jo lydima, leisčiausi neprieštaraudama ieškoti deimantų ne tik į Pirėnus, bet ir į patį pasaulio kraštą — kad ir be jokio rimto reikalo. Ilgus šimtmečius nesu jautusis šitaip apsaugota nuo pavojų ir šitaip visa kuo pasitikinti, kaip greta šio, tiesą sakant, visiškai man svetimo žmogaus.
Nė negalvodama sutikau užsukti į viešbutį, kuriame jis gyveno. Aiškiai buvo matyti, kad dar ne viskas pasakyta, kad kažkas liko, ir tas kažkas liečia jau tiktai mane vieną. Tylėdama žiūrėjau, kaip jis rengiasi įjungti mikroskopišką magnetofoną, kurio juostelė atrodė kaip suplotas siūlas. Atsisėdo šalimais ir pažvelgė j mane.
— Esu daug apie jus girdėjęs,— tarė.— Jau antrą kartą sakau tą patį. Man rodosi, jog jau gerai jus pažįstu, ir turbūt neklystu, manydamas, kad jūs mėgstate tiesą?
— Mėgstu tiesą,— atsakiau ir supratau, kas bus.— Tikriausiai mėgstu tiesą kur kas labiau, negu jūs galite įsivaizduoti. Mėgstu netgi pačią blogiausią tiesą.
Vyras susimąstęs linktelėjo galvą ir čiupo cigaretę.
— Man kaip tik ir atrodė, kad turėtumėte šitai ir išgirsti. Gal tai ir žiauru, o mano vaidmuo šiuo atveju tikrai ne itin dėkingas. Labai nedėkingas. Dėl tam tikrų priežasčių norėčiau, kad mano vietoje būtų kas nors kitas, bet kad viskas jau šitaip susiklostė, jog būtent aš jus pažįstu ir būtent aš esu apie jus girdėjęs. Nieko nepadarysi, nutariau surizikuoti.
Mano sąmonė buvo šviesi. Žiūrėjau į prakaulų žmogaus veidą, į netaisyklingų bruožų veidą tamsiomis, gyvomis akimis, į neapsakomai patrauklią šypseną ir nustebusi galvojau, kad šis žmogus turi sielą. Sielą! Neįprasta žmogaus sudedamoji dalis, kurios jau seniai palioviau ieškoti vyro psichikoje...