Nusižudau, nes mirtinai sergu vėžiu. Man buvo likę vos keletas mėnesių gyventi, kenčiant baisiausius skausmus. Geriau to išvengti. Atsiprašau už rūpesčius, kurių suteikiau milicijai, ir dar kartą prašau išlaikyti paslaptį. Apie mano savižudybę prašau niekam nepranešti, netgi mano žmonai. Nebent tik advokatui Rušinskiui, kurį irgi įpareigoju išlaikyti paslaptį. Iš anksto dėkoju už mano prašymo įvykdymą.
Vlodzimežas Jareckis"
Laiškas buvo be datos. Tai visiškai suprantama. Kai Jareckis rašė šį laišką, jis negalėjo numatyti tikslios savo tragiško žingsnio datos.
— Na ir ką? — paklausė advokatas, grąžindamas majorui savižudžio laišką.
— Ar galite jūs, advokate, patvirtinti, kad šį laišką jums įteikė Vlodzimežas Jareckis šių metų balandžio mėnesį?
— Suprantama. Esant reikalui tai gali patvirtinti ir mūsų įstaigos sekretorė Jadvyga Miliakova. Ji paruošė tam tikrus dokumentus ir priėmė iš Jareckio abu vokus. Su testamentu ir su laišku milicijai.
— Tai puiku,— pasakė majoras.— Tučtuojau paruošime liudininko Mečislovo Rušinskio apklausos trumpą protokolą ir prie jo pridėsime jūsų atneštą laišką. Viską pasiųsiu prokurorui, tegu jis sprendžia. Veikiausiai nutrauks tardymą. Pasidarbavau prie šios bylos ir veltui sugaišau keletą dienų.
— Vakar teperskaičiau spaudoje žinutę, o šiandie jau esu pas jus, turbūt skubiau nebuvo įmanoma,— advokatas pasijuto truputį įžeistas.
— Ne jūsų kaltė, advokate... Jareckis be reikalo šoko nuo tilto...
— Kaip tai?
— Lavono skrodimas atliktas labai kruopščiai. Juk įtarėme žmogžudystę. Jareckio organizme nerasta jokio auglio. Medicininė išvada skelbia, kad pagal savo metus tai buvo labai sveikas ir vitalinių jėgų kupinas žmogus.
— Turbūt sirgo kokia nors manija, įsikalbėjo vėžį ir nusižudė. Šnekėdamas su manimi jis netgi užsiminė, kad tik išvaizda jis panašus į sveiką žmogų, ,,o iš tikrųjų turįs galvoti apie neatidėliotinų reikalų sutvarkymą". Taip tiksliai ir pasakė.
— Jo reikalas. Tegu dabar rūpinasi prokuroras.
— Deja, aš taip pat,— atsiduso advokatas Rušinskis.— Turiu testamentą ir avansą išlaidoms už mirusiojo paskutinės valios vykdymą.
— Na ką gi, puikus palikimas. Galima pasveikinti tą, kam jis atiteks, o jums neblogas honoraras. Linkiu sėkmės ir kuo greičiau užbaigti šią bylą,— šiais žodžiais majoras atsisveikino su advokatu.
III skyrius
KEISTAS PAVELDĖTOJAS
Prieš pradėdamas tvarkyti formalumus, susijusius su Vlodzimežo Jareckio testamentu, advokatas Mečislovas Rušinskis turėjo sukviesti paveldėtojus. Reikėjo supažindinti juos su mirusiojo paskutine valia ir su jais pačiais susipažinti. Dabar, įgyvendinant testamento nurodymus, teks dažniau su jais susitikti.
Barbara Jarecka, visa juodai apsitaisiusi, kaip ir dera sielvartaujančiai našlei, tokiomis tragiškomis aplinkybėmis netekusiai vyro, buvo moteris, kurios grožis pasiekė savo apogėjų. Ji galėjo turėti apie trisdešimt metų. Plaukai juodi ar juodai dažyti, pailgas veidas, oda tamsi, smarkiai įdegusi, figūra liekna, ūgis — apie šimtą šešiasdešimt penkis centimetrus. Advokatas vienu akies žvilgsniu įvertino trumpai drūtai:
— Klasė. Aukšta klasė!
Moteris labai nustebo, sužinojusi, kas parašyta testamente.
— Vyras dažnai kalbėdavo apie Varšuvos sukilimą ir apie tai, kad kažkoks bičiulis išgelbėjo jam gyvybę. Jis nuolat pasakodavo, kad buvo sužeistas universiteto gynimo metu, o jo vadas, smarkiai apšaudant hitlerininkams, prišliaužė ir nuvilko jį prie saviškių. Bet man ne tas rūpi. Turtas priklausė Vlodekui, kam nori galėjo užrašyti, bet kodėl jis parašė tą sakinį: „daugiau jai nieko nepriklauso, o kodėl, ji pati gerai žino". Žinojo, su kuo tuokiasi. O nuo sutuoktuvių momento nieko man negalėjo prikišti.
Tai mane labiausiai skaudina. Mylėjau jį. Man visuomet būdavo labai geras. Tad kodėl...
Gražioji ponia išsitraukusi nosinę nusišluostė akis. Advokatas netgi truputį nustebo pamatęs, kad ji verkia nuoširdžiai.
Jarecka greitai nusiramino.
— Taip pat stebiuosi,— pasakė ji,— kad šiam žmogui, kurio, beje, niekad nesu mačiusi, vyras užrašė dirbtuvę. Tai ypatinga produkcija. Reikia apie tai gerai išmanyti. Priešingu atveju viskas nueis niekais. Jau daugiau kaip treji metai, kai aš pati vadovauju gamybai. Vlode-kas buvo užsiėmęs prekybos reikalais. Testamento patvarkymai verčia mane pasišalinti iš ten, nors įdėjau tiek darbo. Nemalonu bus žiūrėti, kaip viskas pradės riedėti žemyn,— pakartojo ji.
— O gal taip jau blogai nebus? Dėl darbo ir vadovavimo gamybai galbūt, ponia, susitarsite su Stanislovu Ko-valskiu? Jeigu jis pats tų dalykų neišmano, tikriausiai pasinaudos jūsų pasiūlymu.
— Piršto nepajudinsiu!
— Ar pastaruoju metu tarp jūsų ir jūsų vyro nebuvo kokių nors nesusipratimų?
— Ne. Nenoriu šiandien vaidinti, nes tai nieko nepakeis, buvome iš tiesų gerai sutarianti pora. Neslėpsiu, už Jareckio tekėjau dėl jo pinigų ir todėl, kad norėjau ištrūkti iš tos aplinkos, kurioje gyvenau. O paskui nuoširdžiai pamilau tą žmogų. Tuo labiau man skaudu dėl skriaudos, apie kurią dabar sužinojau. Žinia apie Vlodeko nužudymą užgriuvo mane kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tuo metu aš Varšuvoje nebuvau, dviem savaitėm buvau išvykusi į Zakopanę. Kaip tiktai tuo automobiliu, kurį vyras man teikėsi palikti...
— Atsiprašau už galbūt nediskretišką klausimą: ar ponas Jareckis gėrė?
— Kaip daugelis vyrų. Ištisus mėnesius galėjo nė lašo neimti į burną, o kai pasitaikydavo proga, tai ir puslitrio būdavo maža.
— Ar sirgo? Skundėsi kokiais nors skausmais?
— Retkarčiais gripu, kitom ligom niekada nesirgdavo.
— Ar gerdavo kokius nors vaistus, migdomąsias tabletes?
— Jis? Didesnio miegalio neteko matyti. Vos tik, būdavo, priglaudžia galvą prie pagalvės, ir tučtuojau užmiega. Milicija irgi keletą kartų mane klausinėjo. Jie taip pat ieškojo kokių nors šios beprasmiškos žmogžudystės priežasčių. Vlodekas neturėjo jokių priešų. Buvo labai solidus verslininkas. Niekad neleisdavo sau netgi mažiausio aplaidumo. Niekad nepirkdavo jokių žaliavų iš spekuliantų. Mūsų santuokos metais finansų skyrius niekad nesuabejojo dėl jo mokesčių bei apyvartos sumos. Kas ir kodėl jį galėjo nužudyti? Bijau, kad milicija niekad neišaiškins žudikų.
— Aš irgi tuo abejoju,— pritarė advokatas, negalėdamas išduoti jam žinomos tiesos apie Jareckio savižudybę.— Galbūt kokie nors chuliganai pastebėjo išgėrusį vyriškį ir pagalvojo, kad turi su savimi nemaža pinigų. Iš-siviliojo ant viaduko. Jen naktį tuščia ir ne per daug šviesu. Gal norėjo tik apiplėšti, tačiau besigrumiant ponas Jareckis nukrito už atramų?
— Gal taip ir buvo, kaip jūs sakote, bet man sunku tuo patikėti. Vlodekas neturėjo įpročio gerti su nepažįstamais. Apskritai nemėgo linksmintis užeigose. Jei gėrė, tai arba namuose, arba pas pažįstamus, kartais su klientais dirbtuvėje, bet labai retai.
— Kalbant apie palikimą,— advokatas pakreipė kalbą prie bylos esmės,— jūs paveldite visa tai, ką esate gavusi iš jo bendrai gyvendama. Ar yra tokių daiktų?
— Truputis juvelyrinių dirbinių.
— Juos gavote prieš ar po vedybų?
— Jau po vedybų.
— Surašant visą palikimą, prašau šią detalę būtinai pažymėti. Į palikimą bus įskaitoma tik pusė šių daiktų vertės, kadangi įgyti po sutuoktuvių ir laikoma, kad jie nupirkti už bendras abiejų sutuoktinių pajamas.
— Tai teisinga. Juk aš irgi dirbau, o atlyginimo neėmiau.