Padėkos
Nuoširdžiai dėkoju už pagalbą ir bendradarbiavimą:
Edvardui Teieriui, Judžinui Vigneriui bei Aizekui Azimovui už tai, kad jie sutiko tapti knygos personažais.
Franklino D. Ruzvelto bibliotekai, Haid Parkas, Niujorkas — už leidimą perspausdinti Einšteino laišką.
Robertui Samueliui iš chemijos fakulteto, Džordžijos technologijos instituto.
Markui Luperiui, Maikui Sklarui ir Bobui Grosmanui iš Prinstono Universiteto.
Brentui Varneriui iš fizikos fakulteto, Ohajo valstybinio Universiteto.
Stivui Feirčaildui iš Mouning Kaverno, Merfis, Kalifornija.
Linksui Krouvui iš Berklio, Kalifornija.
Čarliui, Gariui bei Rikui iš Čarlio knygyno, Sonora, Kalifornija.
Dorotei Elkaer iš Mantekos, Kalifornija.
Dikui Hastingsui ir visiems Tuolumno apygardos bibliotekos darbuotojams, Sonora, Kalifornija.
JAV laivynui. Lobių sala, San Franciskas.
JAV oro pajėgoms, Lenglis AFB, Virdžinija.
Ir, žinoma, Džekei.
Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 91 tomas
Serija įkurta 1990 m.
James P. Hogan
OPERATION "PROTHEUS"
New York, Tor books, 1993
ISBN 9986-486-70-X (Pirma knyga)
ISBN 9986-486-71-8 (Dvi knygos)
Copyright © by James P. Hogan, 1985
Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 1997
PROTĖJAS
Graikų mitologijoje — jūros senis, kuriam nėra paslapčių nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje, kuris tačiau, stengdamasis tai nuslėpti, geba įsikūnyti įvairiausiais pavidalais.
Vis dėlto jis buvo sučiuptas ir įkalintas tikrajame savo pavidale — ir tik tada ateitis galėjo būti konkrečiai apibrėžta… kas savotiškai primena kvantinės mechaninės bangos funkcijos kolapsą.
Prologas
1974 metų lapkričio dvidešimt ketvirtosios, sekmadienio, rytas Virdžinijos pakrantėje išaušo niūrus ir ūkanotas; drėgnas debesuotas dangus taškėsi lietaus čiurkšlėmis, žvarbi narti vėtra šiaušė plieno pilkumo jūros vandenis, baltai purslojo neramios bangos. Iš rytinį horizontą gaubiančių ūkų, it ištiestas dėmėtas kiliminis takas, driekėsi tiesus putojantis kilvateris, ženklinantis „Narvalo”, smogiamojo JAV karinių pajėgų povandeninio laivo su branduoliniais varikliais, kelią. Jis buvo jau visai nebetoli savo bazės Norfolke, paskutiniuosius keletą mylių jį lydėjo tingiai ratus sukančios žuvėdros, aplinkinę erdvę užpildančios kimiu dusliu krykavimu. Visas pasaulis tarp grėsmingai juodo laivo korpuso ir murzinai baltų žuvėdrų bei purslų buvo nutaškytas drėgnai pilkšvų dėmių.
Šita pilkuma čia, regis, netgi labai tinka, pagalvojo komandoras Džeraldas Boudenas. Jis dairėsi po apylinkes, drauge su pirmuoju navigacijos karininku bei signalizuotoju stovėdamas tiltelyje virš dvidešimties pėdų aukščio „Narvalo” „burės”. Spalvų margumynas derėjo kūdikiams bei gėlėms, saulėtiems rytams bei skaistiems pavasariams — visiems tiems dalykams, kurie ženklino vienokią ar kitokią pradžią. O lavonai paprastai būna blyškūs, išsekusių ligonių veidai „pelenų spalvos”, nusigalavusieji „papilkėja iš nuovargio”. Drauge su jėgomis ir pačia gyvybe, prie pabaigos artėjančius dalykus apleidžia ir spalvos. Atrodė visiškai natūralu, kad pasaulis be ateities stokoja ir ryškių spalvų.
Šiaip ar taip, jeigu neįvyks koks nors visiškai neįtikėtinas stebuklas, tokiu atveju laisvasis Vakarų pasaulis, kurį — ar bent jau tai, kas iš jo liko — komandoras turėjo ginti, iš tiesų neturėjo jokios ateities. Pastarojo meto japonų provokacijos Ramiajame vandenyne akivaizdžiai buvo ilgai laukta preliudija, turinti baigtis Havajų salų antpuoliu, siekiant strateginiu požiūriu galutinai izoliuoti Australiją. Nebuvo ko nė tikėtis, kad Jungtinės Valstijos vėl nuolankiu tylėjimu sutiks tokią agresiją, kaip kad atsitiko prieš penkerius metus, kai Japonijos Imperija aneksavo Filipinus. O neišvengiamas karas reiškė tai, kad teks susidurti su visa nacistine Europa, taip pat jos kolonijomis Azijoje bei Afrikoje, be to, fašistinės Pietų Amerikos valstybės, be jokios abejonės, irgi įsijungs paskutinį akimirksnį, kad dar suspėtų atsirėžti savąją grobio dalį. Šitokioje situacijoje karo baigtis nekėlė kažin kokių abejonių. Tačiau visa tauta ir nedaugelis vis dar išlikusių sąjungininkų buvo niauriai nusiteikę, jei tik prireiks, griebtis ginklo ir stoti į mūšį. Kreipdamasis į visus, savo kalboje prezidentas Džonas F. Kenedis pažadėjo, kad Amerika laikysis politikos „daugiau jokių nuolaidų”.
Boudenas nukreipė žvilgsnį nuo priešais žiojinčių uosto vartų ir įsmeigė akis į ketvirtąjį tiltelyje stovintį žmogų su rusiško stiliaus kailine kepure nuleistais kraštais, kad bent kiek apsaugotų nuo žvarbaus vėjo. Kepurė, kaip ir visas žmogaus apdaras — parašiutininko-desantininko palaidinė, dėvima ant armijos darbinių drabužių — visiškai nesiderino su laivyno karininkų uniformomis. Žmogus buvo apsirengęs drabužiais, kuriuos jam dar pavyko rasti laivo sandėliuose — jais persivilko nusimetęs darbininko aprangą, dėvėtą tada, kai „Narvalas” paėmė jį drauge su visa grupe. Kapitonas Haris Feračinis iš Armijos Specialiųjų Operacijų dalinio vadovavo keturių kareivių būreliui, o taip pat ir keletui juos lydinčių civilių — visus juos prieš kelias dienas povandeninis laivas paėmė iš žvejų valties sutartoje vietoje netoli pietvakarinės Anglijos pakrantės. Kokia buvo jų užduotis, kas buvo tie civiliai ir kodėl jie dabar grąžinami į Jungtines Valstijas — apie visus šiuos dalykus Boudenas ničnieko nenutuokė ir nė nemanė klausinėti — tačiau jam buvo aišku viena: kai kurie Jungtinių Valstijų armijos daliniai, matyt, jau bus pradėję slaptą, nepaskelbtą karą prieš Trečiąjį Reichą bei jo pakalikus.
Feračinio veidas atrodė dar pakankamai jaunatviškai, gražių, taisyklingų bruožų, lygia oda ir jausminga burna. Feračinis buvo gan tamsaus gymio, didžiulėmis, tamsiomis, mąsliomis akimis, visiškai derančiomis žmogui su tokia pavarde. Jei jis ir išgyveno kokius nors jausmus dėl tautos likimo ar demokratijos žlugimo, jo veido išraiškoje ničnieko nebuvo įmanoma išskaityti — jis abejingai dairėsi po ūkanotą Norfolko horizonto liniją; niekas nepraslydo pro įdėmų jo žvilgsnį, jis dairėsi atidžiai, nors iš pažiūros ir tingiai, o tai neabejotinai bylojo, jog Feračinis įpratęs ilgus laikotarpius slapčia laikytis itin priešiškoje aplinkoje. Boudenas spėjo, kad šiam karininkui dar nebus suėję nė trisdešimt, tačiau pastarasis šypsodavosi gana šykščiai ir kone visąlaik būdavo pabrėžtinai rimtas — o tai jau buvo kur kas vyresnio, metams bėgant tapusio cinišku, žmogaus bruožai.
Iš tiesų, Feračinio darbas buvo toks, kad jis norom nenorom apsisiautė apsaugine paslaptingumo skraiste, gi išsiugdytas polinkis kuo mažiau šnekėti ilgainiui tapo įpročiu. Vis dėlto, per keletą retų trumpų pokalbių Boudenas spėjo pastebėti jaunajam karininkui būdingą atsiribojimą ir polinkį į nuošalumą, gerokai pranokstančius tiesiog profesinį įprotį. Šis atsiribojimas atskleidė neįveikiamą emocinę bedugnę, skiriančią tiek patį Feračinį, tiek ir kitus, panašius į jį, kiek tik Boudenui teko jų sutikti ankstesniųjų misijų metu, nuo pasaulio, kuriame viešpatauja asmeniniai jausmai bei įprastos, kasdieninės žmogiškos emocijos. O galbūt tie jaunuoliai bandė šalintis pasaulio, kuriame daug kas prasidėjo ir daug kas buvo svarbu — mat dabar visi šie dalykai nebeturi jokios prasmės, visi ankstesnieji daug žadantys keliai niekur nebeveda? — svarstė Boudenas. Galbūt tai — visos kartos bruožas? Kartos, kuri instinktyviai saugojosi suvokimo, kad ir jai nebeskirta jokia ateitis?