Niekas nekreipė dėmesio į Feračinį ir Kesidį, kai šie nusitrypė nuo batų purviną tirpstantį sniegą, atsisagstė šiltus apsiaustus ir prisiartino prie baro užsisakyti dviejų bifšteksų. Juodu pasiėmė po puodelį kavos ir nusinešė juos į laisvą kabiną tolimajame kampe, netoli žvaliai besišnekučiuojančios grupelės padoriai apsirengusio jaunimo — pasiekiančios juos pokalbio nuotrupos tokiai aplinkai skambėjo pernelyg intelektualiai.
— Čia šilta, — suniurnėjo Kesidis, nusitraukdamas kepurę ir pirštais pašiaušdamas prigulusius prie galvos plaukus. — Gal norėsi kuriam laikui užleisti man vairą, kai vėl leisimės į kelią?
Feračinis linktelėjo.
— Žinoma, valandėlė poilsio būtų visai ne pro šalį. Gal net sugebėčiau keletą valandų numigti.
— Keturios dienos kelionėje — ir tai važiuojant ištisą parą. Galima gi buvo pasinaudoti kokia nors kelias valstijas jungiančia transporto sistema, — Kesidis išsipleikė krėsle ir, kilstelėjęs puodelį prie lūpų, gurkštelėjo kavos, tuo pat metu dairydamasis aplinkui. — Zinai, Hari, aš vis dar negaliu kaip reikiant priprasti. Niekas nereikalauja jokių dokumentų, jokių leidimų… Pasirodo, Klodas sakė tiesą — kone visi čia ir daro tai, ką nori. O aš maniau, kad jis tik medum tepa, kalbėdamas apie būsimą misiją.
— Hmmm… — tiek teatsakė Feračinis.
Kesidis pasilenkė ir valandėlę dėbsojo į Feračinį tokiu žvilgsiu, kokiu paprastai ir žiūrėdavo ką nors sumąstęs.
— Žinai, Hari, kartais imu ir pagalvoju sau… Nagi, žmogus juk gali gyvuoti ir kur kas blogiau nei visą laiką trindamasis čia — supranti, ką turiu omeny? Kai Klodas jau turės savąjį mechanizmą ir galės daryti su juo, ką užsimanęs…
— Tu kuoktelėjai! Žinai, kalbi kaip tikras šiknius.
— Ne, aš visiškai rimtai. Kas gi laukia mūsų ten, iš kur atvykome? Ten juk jau viskas baigta.
— Kaip tik todėl mes ir esame čia — kad viskas pasikeistų! Mūsų pasaulis turi tapti kitoks — ar tau neaišku?
— Nori pasakyti, viskas štai taip ims ir pasikeis? Praslinkus kuriam laikui tuo pačiu įtaisu mes grįšime atgal — ir rasime naują pasaulį, laukiantį mūsų išskėstomis rankomis? — neatrodė, kad Kesidis būtų linkęs taip lengvai patikėti. — Šitaip paprastai niekas nepasidaro, Hari. Be to, tiek Klodas, tiek ir visi tie mūsų pasaulio mokslininkai… Na taip, jie įnirtingai stengėsi įtikinti mus, kad viskas kaip tik taip ir bus, kad viskas suveiks taip, kaip reikia, tačiau, įdėmiau jų pasiklausęs, galėjai nesunkiai suprasti, kad ir jie patys nieko tikro nežino. Jie anaiptol nėra tikri, kad šitas reikalas išdegs.
Feračinis susiraukė.
— Nagi nagi, Kesidi, mes trinamės čia jau pakankamai ilgai, mums visiškai užteko laiko susipažinti su šiuo pasauliu, patirti, kokie čia žmonės. Tu iš tiesų norėtum gyventi apsuptas tokių menkystų? Jie gi viską gauna gatavą — ir atstumia bet ką, kas tiesiogiai nesusiję su jais pačiais. Jie net neįstengia pasižiūrėti toliau savo nosių ir pamatyti, kas iš tiesų dedasi realybėje. Jaučiuosi tarsi atsidūręs peraugusių vaikų, vis dar įsikibusių motinos sijono, šalyje. Turėjau omeny…
Kesidis kilstelėjo ranką.
— Gerai jau gerai, Hari. Gal rišam temą?
Jis nebenorėjo eilinį kartą įsivelti į beprasmiškus svarstymus. Feračinis gūžtelėjo pečiais ir nugrimzdo į tylą. Kesidis atsilošė ir apsidairė, tačiau netrukus vėl pasilenkė į priekį ir alkūnėmis atsirėmė į stalą.
— Man regis, pasiekę Niujorką mes būsime nusipelnę šiek tiek palakstyti — na, bent dieną ar dvi. Turiu omeny — aš visiškai netrokštu trenktis kur nors į stulpą dėl perdėtos ištikimybės pareigai, nuovargio ar dar ko nors, visai nenoriu ir aplamdyti brangiųjų Mortimerio detalių. Ką tu apie tai manai, Hari? Ar taip nepasiėmus mums keturiasdešimt aštuonių valandų atostogų?
Mortimeris Grynas, buvęs Oro Pajėgų Moderniosios Ginkluotės Sistemų Vystymo ir Išbandymo Centro Nevadoje direktorius, dabar vadovavo mokslinei-inžinerinei misijos grupei, kurią sudarė trys žmonės. Tad jis ir buvo atsakingas už sugrįžimo vartų surinkimą. Be to, jis buvo antrasis pagal rangą visoje „Protėjo” grupėje, taigi, dabar, kai Vinsleidas išvyko į Londoną, jo žinioje liko visa „Cukraus” grupė.
Feračinis vos pastebimai šyptelėjo ir, išsirangęs iš apsiausto, pakabino jį ant kėdės atlošo.
— Nagi, manau, tai bus visai įmanoma sutvarkyti, — pasakė jis.
— Bet visų pirma turime pristatyti krovinį. O jau paskui šnektelėsiu su Mortimeriu, manau, keturiasdešimt aštuonioms valandoms jis mus tikrai paleis.
Kesidis pasilenkė virš stalo, prisikišdamas arčiau Feračinio.
— Ar prisimeni tuos vaikinus, su kuriais praėjusį kartą šnekėjomės Vakarų Trisdešimt ketvirtojoje? — Jis apsilaižė lūpas ir prislopinęs balsą kalbėjo toliau: — Regis, Ist Saide iš tiesų esama aukštos klasės mergužėlių. Už pusantro bakso galima gauti… — Jis taip ir neužbaigė sakinio, mat prisiartinusi meksikietė padavėja dunkstelėjo ant stalo dvi dideles lėkštes su užsakytu maistu ir krepšelį storomis riekėmis supjaustytos duonos.
Kesidis jau buvo betęsiąs pradėtą temą, tačiau prie gretimo staliuko vienas balsas ūmai nuskambėjo netikėtai garsiai, užgoždamas bendrą šurmulį ir atkreipdamas Kesidžio dėmesį. Kalbėjo putliaveidis, gan jaunatviškai atrodantis vyrukas, vilkįs tamsiai rudą megztinį.
— Kolino tiesa. Kuriems galams mums veltis į visokius svetimšalių karus? Kartą mes jau ištraukėme juos už ausų, ar ne? Ir kas iš to? Jie net nesiteikė susimokėti savo skolų. Jei kam nors įdomi mano nuomonė — galiu drąsiai tvirtinti, kad kaip tik tai ir buvo pagrindinė dvidešimt devintaisiais mus ištikusio nuosmukio priežastis.
— Kaip tik tai aš ir turėjau galvoje, — atsiliepė žydrą švarkelį vilkinti mergina, sėdinti kitoje stalo pusėje. — Šiaip ar taip, visos jų vyriausybės kiaurai perpuvusios. Karai ten — kaip vietinės reikšmės ligos. Tikiuosi, Hitleris atliks gerą darbą ir viską ten kaip reikiant išvalys. Regis, jis sugebės su tuo susidoroti.
— Tikrai, tikrai, — pritarė greta jos sėdintis šviesiaplaukis vyras. — Juk jis, galų gale, tiktai atsiima tai, kas teisėtai jiems priklauso, be to, siekia grąžinti bent šiek tiek orumo ir disciplinos. Fionos tiesa, tokie dalykai jiems iš tiesų gali visai praversti. Norėjau pasakyti — kokią gi jie turi alternatyvą?
— Na ką tu, juk ten dar yra ir Čemberleeeenas, — pabrėždamas sarkazmą nutęsė rudą megztinį vilkįs vyrukas. Kažkas sukikeno.
Laibas jaunuolis, sėdįs priešais šviesiaplaukį vyriškį, suraukė antakius, išpūtė akis, įbedė pirštą į viršutinę lūpą ir ėmė mojuoti virš galvos valgiaraščiu.
— Vakar aš dar kartą kalbėjausi su herr Hitleriu, — pareiškė jis, manieringai pamėgdžiodamas anglišką akcentą. Jo bičiuliai prapliupo kvatotis.
Įbedęs nuožmų žvilgsnį į savo lėkštę, Feračinis įnirtingai kramtė maistą.
— Nagi, neimk į galvą, Hari, — pratarė Kesidis. — Galima pamanyti, kad jie išvis ką nors nutuokia.
— Jie yra tipiški savosios terpės atstovai, — suniurnėjo Feračinis ir papurtė galvą. — Ši šalis nebeturi jokių šansų. Juos jau galima nurašyti į dešras.
Už gretimo staliuko sėdįs žmogus rudu megztiniu kalbėjo toliau:
— Ką gi, jei pažvelgsime tiesai į akis, turėsime pripažinti, kad fašizmas iš tiesų siūlo bent šiokią tokią išeitį. Galbūt šiame pramoniniame amžiuje kitaip nė neįmanoma. Turėjau omeny, kad demokratija gal ir išties buvo puikus dalykas žemvaldžių bajorijos ir panašiais laikais, bet juk patys matome, kur tai galų gale atvedė.