Kai Grynas su džiaugsmingu trinktelėjimu padėjo ragelį į vietą. Ana kilstelėjo akis ir klausiamai pažvelgė į jį.
— Gordonas prieš kelias minutes gavo telegramą, — pranešė Grynas. — Telegramą iš Klodo, iš Londono! Atrodo, ten viskas vyksta pagal planą. Jie susitiks su Čerčiliu ir trimis jo kolegomis — trečiadienį drauge valgys priešpiečius Dorčesteryje!
4 skyrius
Vinsleidas jau nebe pirmą kartą lankėsi Londone. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet tam tikra prasme tai buvo antrasis jo vizitas Anglijos sostinėje mažiau nei per metus. „Protėjo” pasaulyje jis lankėsi Londone 1938-ųjų rugpjūtyje, kaip JAV žvalgybinės grupės, besilankančios keliose Europos šalyse, narys — ši grupė buvo pasiųsta patikrinti informacijos, atgabentos būrelio mokslininkų, kuriems pavyko pasprukti iš totalitarinių, diktatorių valdomų valstybių. Dabar gi, neeilinių „Protėjo” misijos aplinkybių dėka, jis vėl lankėsi čia vos po dešimties mėnesių, bet pasenęs trisdešimt septyneriais metais.
Londone jam teko buvoti ir vėliau, po gėdingos Britanijos kapituliacijos pirmąją 1941-ųjų metų dieną. Iki pat 1960-ųjų jis buvo aktyviai įsitraukęs į šnipinėjimo veiklą, pridengtą įvairiausiomis Jungtinių Valstijų diplomatinėmis misijomis bei ambasados reikalais. Tačiau 1960-aisiais bet kokie oficialūs Vokietijos santykiai su Vakarais iš esmės buvo nutraukti, kai Heidrychas, suorganizavęs Bormano nužudymą ir privertęs septyniasdešimt vienerių sulaukusį Hitlerį atsistatydinti, motyvuodamas tai gerokai pašlijusiomis šiojo proto galiomis, tapo naujuoju fiureriu. Vėliau Vinsleidas buvo dar keletą kartų atvykęs čionai slapčia, to darbo, kurio rezultatas ir buvo operacija „Protėjas”, reikalais.
Dabar gi, atvykęs čia iš Amerikos drauge su „Karaliaus” grupe, jis greitai suprato, kad pastarųjų metų vizitai gerokai sujaukė jo atmintį. Londoną jis prisiminė pilką ir niūrų, parklupdytą ir netekusį bet kokių iliuzijų, Bekingemo rūmuose šeimininkavo Reicho statytinis, virš pastato stogo plevėsavo svastika, o prie vartų budėjo SS sargybiniai juodomis uniformomis. Jis prisiminė, kaip senoviniu grindiniu tarsi pasityčiodami kaukšėjo auliniai kareiviški batai kaip tik priešais tas sales, kuriose užgimė visų pasaulio parlamentų motina. Jis prisiminė komendanto valandą ir naktinius areštus, prisiminė ištisas gatves krautuvėlių užkaltais langais. Andai jis matė daugybę sulinkusių moterų apsiblaususiais veidais — jų vyrai buvo išvaryti į priverstinio darbo stovyklas užkariautose Rusijos žemėse. Gi moterys stumdavo karučius ir taisydavo kelius, kai tuo tarpu nudriskę jų vaikai iki kraujo grumdavosi dėl kiekvieno kąsnio, rausdamiesi atliekose, išpilamose iš šiukšlių surinkimo mašinų. Jis savo akimis regėjo, kaip išplaukia visas tautos turtas, kad užpildytų bedugnes reichsbanko skrynias, matė, kaip buvo plėšiami ir išgabenami visi meno lobynai, kad dar skaisčiau sutviskėtų brangiajame Faterlande arba papuoštų asmeninius Geringo rūmus Karinhalėje netoli Berlyno. Vinsleidas puikiai prisiminė rūškaną pilkumą, baimę, neviltį ir visaapimantį niūrumą. Per ilgus metus šitoks Londono įvaizdis giliai įsirėžė jam į atmintį ir kone visiškai užtemdė tą švytintį miestą, kurį jis buvo matęs jaunystėje — dabar jau taip seniai ir tuo pat metu — vos ne vakar.
Tačiau šią minutę, drauge su Kurtu Šolderiu ir Artūru Baneringu žingsniuodamas per Haid Parką, Vinsleidas vėl matė ir jautė tą spalvomis žaižaruojantį buvusįjį pasaulio gyvybingumą. Vinsleidas visiems linksmai demonstravo savąją atostogaujančio Gvardijos karininko „uniformą”, susidedančią iš katiliuko, dryžuoto kostiumo bei kietai susukto skėčio, kuris niekad nebūdavo išskleidžiamas, netgi lyjant. Kavalerijos kariai chaki spalvos darbinėmis uniformomis mankštino savo arklius tarp kitų Roten Rouvo raitelių, priešpiečių meto dykinėtojų porelės vaikštinėjo Serpentino ežero pakrantėmis, čia pat berniūkščiai plukdė žaislinius laivelius, o senos damos, susėdusios ant medinių suoliukų prie pat vandens, lesino antis. Parko gilumoje stovėjo saulės spindulių nutvieksta orkestro pakyla, jų atšvaitai blykčiojo nublizgintose dūdose bei orkestrantų tunikose, parko žalumoje žarstydami purpurinius atšvaitus. Gvardijos Pėstininkų pulko orkestras gyvai trenkė „Žmogaus, apiplėšusio banką Monte Karle” interpretaciją su gausybe improvizuotų užraitymų ir visokiausių „um-ta-ta” — muzika visai užgožė tolimą, iš Park Leino bei Naitsbridžo sklindantį gatvės triukšmą.
Per pastarąsias keletą dienų Vinsleidas turėjo progą viską atrasti iš naujo — mažytes, įstiklintomis vitrinomis, Dikenso laikais dvelkiančias krautuvėles Blumsberyje bei Meifeire — nesuteršta jų reputacija buvo perduodama iš kartos į kartą, taigi, joms netgi nereikėjo apsikaišyti akinančiais blizgučiais kaip kad Niujorko Penktosios Aveniu ar Via Condotti Romoje parduotuvėms. Gruboka Bilingsgeito bei Kovent Gardeno prekyviečių linksmybė kontrastavo su senamadišku Pel Melo bei jo džentelmenų klubų orumu, egzotiški tolimų kraštų kvapai sklido iš Soho restoranų, Pikadilio aikštė švytėjo neoninėmis Bovrilio bei Gineso iškabomis, solidūs juodi taksi bei raudoni dviaukščiai autobusai reklamavo „Buto” džiną ir „Gold Flake” cigaretes, požeminiais koridoriais dundėjo metro traukiniai, gatvėse tarškėjo siūbuojantys Holburno tramvajai aptakiais galais. Čia buvo plokščias apskritas raudonojo akmens Albert Holas, Trafalgaro aikštė, Nelsono paminklas, Vestminsteris; jautienos kepsnys pas Simpsoną Strende ir aludės drožinėtomis, lakuoto medžio durimis bei šerkšnotais bokalais — čia galėjai gauti pintą Čeringtono porterio ir Vatnio karčiojo, patiekiamo su kiaulienos paštetu arba šonkauliukais su bulvėmis. Panašiai kaip vaikų pasakose naktimis atgyja žaislai, taip ir visas didžiulis miestas dabar magiškai sugrįžo į tikrovę.
— Jūs tik pagalvokite, kokia didelė Europos dalis vis dar tebeatrodo šitaip! — sušuko Vinsleidas bendražygiams. — Paryžius, Stokholmas, Briuselis, Amsterdamas, Kopenhaga — vis dar laisvi miestai! Net oras čia kitoks, ar galite užuosti tą skirtumą? Štai dėl ko ir buvo šitiek dirbta, ruošiant šią misiją. Išvydus visa šitai, tik dar labiau sustiprėja ryžtas žūtbūtinai siekti sėkmės.
Artūras Baneringas, aukštas ir tiesus, pabrėžtinai orios išvaizdos ir laikysenos žmogus, jau visiškai pražilęs ir kruopščiai nusiskutęs, sieksniavo greta Vinsleido ilgais grakščiais žingsniais. Jis vilkėjo juodą paltą ir fetrinę skrybėlę kietais bryliais, rankoje nešėsi odinį lagaminėlį.
— Gal ir taip. Klodai, — išvengė tiesaus atsakymo jis. — Tačiau ryžtas ir rezultatas anaiptol nėra tapatūs dalykai. Aš pasijusiu kur kas linksmiau, kai susilauksime vienokios ar kitokios Čerčilio bei jo žmonių reakcijos… žinoma, gali atsitikti ir taip, kad teks gerokai nuliūsti.
Baneringas buvo anglas, taigi, kone viskas, ką jis sakydavo, paprastai nuskambėdavo kaip išsisukinėjimas. Kadaise jis buvo Britanijos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, dabar gi tapo „Protėjo” grupės diplomatu. Jis buvo visa galva įsitraukęs į Europos politiką iki pat 1940-ųjų, kai visas jo skyrius persikėlė į Kanadą. Tada jis perėjo dirbti į Jungtinių Valstijų Užsienio reikalų ministeriją. Visa tai, ką teko patirti sugrįžus į prarastus laikus, regis, sujaudino jį kur kas mažiau nei Vinsleidą — galbūt todėl, kad nuolat gyvendamas Anglijoje jis buvo stačiai persisunkęs visokiausiais prisiminimais, o gal todėl, kad jis tiesiog buvo tipiškas anglas.
Nuo pat atvykimo į Londoną Baneringas uoliai ugdė privalomą įprotį atidžiai apžiūrinėti praeivius, ypač Vaitholo rajone, kur ir buvo įsikūrusi Britanijos Užsienio reikalų ministerija. Kartą jis net prisipažino Vinsleidui, tuo gerokai šį pralinksmindamas, kad stačiai neįstengia nuvyti stulbinančios minties, jog bet kurią akimirką gali susitikti niekuo dėtą, ničnieko nenutuokiančią ankstesniojo savęs kopiją. Tai buvo dar viena keistenybių, sąlygotų ypatingos dabartinės jų padėties.