Vinsleido balsas liko visiškai ramus.
— Klausinėju tik iš asmeninio smalsumo. Įprasta apklausa įvyks vėliau, ir atliks ją atitinkami žmonės. Vis dėlto pirmiausia teks kibti į visai kitą reikalą — tokį reikalą, kuris negali laukti. Gi atsakymas į antrąjį klausimą skamba štai šitaip: mes ne šiaip sau kiurksome mašinoje, o šen bei ten važiuojame.
Valandėlę Feračinis dar lūkuriavo, tačiau Vinsleidas taip nieko daugiau ir nepasakė. Feračinis vėl atsiduso.
— Gerai jau gerai, paklausiu tiesiai. Kur?
— Šiaip ar taip, mums ir reikia į oro uostą — skrisime į Naująją Meksiką.
— Konkrečiau — kur?
— Informacija įslaptinta.
Feračinis pabandė prieiti iš kitos pusės.
— Tegul bus taip. O ko ten skrisime?
— Turime susitikti keletą žmonių. Nė kiek neabejoju, kad jie tave sudomins.
— Iš tikrųjų? O tai, pavyzdžiui?..
— Kaip tau patiktų, pradžiai, DžFK?
Feračinis susiraukė. Jis puikiai žinojo, kad Vinsleidas, pasitaikius progai, niekad neatsisako truputį pasišaipyti ir patampyti nervus, bet ne blogiau žinojo ir tai, kad šis niekada nejuokauja tuščiai. Vinsleidas nusišiepė, blyškiai pilkos jo akys sublykčiojo už pusapvalių akinių be rėmelių, lūpos išsitempė į siaurą brūkšnį šiek tiek pakeltais į viršų kampučiais.
Sulaukęs beveik šešiasdešimties metų, apskrito, įraudusio veido ir tokios pat spalvos nosies, vidutinio ūgio ir kūno sudėjimo, pašarmojusiais smilkiniais, Vinsleidas gerokai priminė linksmą ir draugišką, tačiau suktą misterį Pikviką. Be minkštos, nulėpusiais bryliais juodos skrybėlės jis dar dėvėjo sunkų pilkšvą apsiaustą kailiu pamuštais atvartais, tamsią šilkinę šerpę ir rudas odines pirštines. Jis gniaužė drožinėtą lengvos, tarp kelių suspaustos lazdelės bumbulą.
Visi Vinsleido pažįstami žinojo apie jį tik tiek, kiek būtinai reikėjo — o tai niekada nebūdavo labai daug, dažniausiai tik tiek, kiek jis pats būdavo linkęs atskleisti. Pats Feračinis, žinoma, taip niekad ir nesugebėjo išsiaiškinti, kas iš tiesų yra Vinsleidas ar ką jis veikia, tačiau jis gerai žinojo, kad Vinsleidas netrukdomas galėjo lankytis bet kuriame Pentagono departamente, reguliariai pietaudavo Baltuosiuose Rūmuose ir, regis, asmeniškai pažinojo kone visų pagrindinių šalies mokslinių tyrinėjimų institutų direktorius. Be to, per tuos keletą metų, kai jų keliai nuolatos susikirsdavo, šnekėdamasis su Vinsleidu Feračinis susidarė gan neklaidingą nuomonę, jog šis — toli gražu ne naujokas pogrindinėse operacijose, ir ne vien teoriškai, o taip pat ir iš karčios bei nelengvos asmeninės patirties. Feračinis numanė, kad Vinsleidas ir pats aktyviai dalyvaudavo tokiose operacijose, tiesa, galbūt prieš daugelį metų. Vis dėlto visa tai tebuvo daugiau ar mažiau pagrįstos spėlionės — Vinsleidas niekad nebuvo linkęs daug pasakoti apie save.
Artėdamas prie uosto teritorijos vartų sedanas sulėtino greitį. Užtvara buvo pakelta, laivyno policijos kapralas mostelėjo jiems važiuoti pirmyn, kiti du sargybiniai kilstelėjo ginklus. Vos pravažiavus vartus, automobilis vėl padidino greitį ir pasuko tiesiog link bazės oro uosto.
Visiškai nelinkęs tęsti klausimų-atsakymų žaidimo, Feračinis kietai sučiaupė lūpas ir atkakliai atkišo smakrą. Vinsleidas gūžtelėjo pečiais, paskui nusišypsojo ir pasirausęs greta stovinčiame lagaminėlyje ištraukė kruopščiai padarytą kišeninį portatyvinį radijo imtuvą juodu korpusu, sidabro spalvos mygtukais ir chromuotomis apdailos detalėmis. Tokio mažo aparačiuko, išskyrus kai kuriuos slaptus karinius prietaisus, Feračinis kaip gyvas nebuvo regėjęs. Imtuvo priekinėje dalyje buvo kažkoks dangtelis su sąvaromis.
— Japonų imperijos darbas, — pareiškė Vinsleidas, nykščiu atvoždamas dangtelį. — Valstijose tu nepamatysi ničnieko panašaus, tačiau ten tokius aparačiukus vaikiščiai nešiojasi gatvėse. Juo netgi galima klausytis kasečių su magnetiniais įrašais. Gal norėtum kokią vieną išgirsti?
Jis išsitraukė mažulytę dėžutę, įkišo ją į ertmę už dangtelio, tada šį uždarė ir nuspaudė vieną mygtukų. Paskui pasidėjo radijo imtuvą ant kelių ir atsilošė sėdynėje, nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Feračinio veido.
Feračinis net krūptelėjo iš netikėtumo, kai iš dėžutės pliūptelėjo galingos, svinguojančios muzikos srautas, skaidriai klarneto partijai pritarė keletas saksofonų, bosai kalė gyvą, kapotą ritmą. Ši muzika buvo visiškai nepanaši į nieką, ką Feračiniu i iki šiol teko girdėti. Populiarioji aštuntojo dešimtmečio muzika buvo ne kas kita, kaip kažkoks karinių bei patriotinių maršų mišinys, be to, Vagneris ir gedulingos raudos tų, kurie manė, kad tiktai tapusi fašistine Amerika dar turėtų šiokią tokią viltį išsigelbėti. Liberaliai nusiteikęs jaunimas klausydavosi graudžių rypavimų apie šiurpų likimą bei destrukciją. Bet šitai? Skambėjo it kokia beprotybė. Tokia muzika visiškai nederėjo šiems laikams — o gal tiesiog neatitiko dabartinės Feračinio būsenos.
Į muziką įsiliejo vokalo partija, po kelių nuvilnijusių bežodžio vokalo taktų vyriškas balsas uždainavo. Vinsleidas pirštais barbeno į sėdynės atlošą priešais save ir galva linkčiojo dainos ritmu.
Feračinis priglaudė delną prie kaktos ir papurtė galvą, ir tyliai sudejavo nuo užplūdusio nuovargio.
— Klodai, gal malonėtum tai nutildyti, a? Juk aš ką tik išlindau iš povandeninio laivo, kur tūnojome it narve ištisas paras. O anoje pusėje praleidome bent šešias savaites. Dabar nesijaučiu pajėgus šitokiems dalykams.
Vinsleidas prisuko garsą.
— Glenas Mileris. Ar gali patikėti — kadaise aš šokdavau pagal šitą muziką!
Feračinis išpūtęs akis nepatikliai dėbtelėjo į jį, tarsi pirmąsyk jam rimtai būtų šmėstelėjusi mintis, jog Vinsleidas bus ūmai kuoktelėjęs.
— Tu? Šokdavai?
— Na žinoma, — Vinsleido žvilgsnis staiga pasidarė kažkoks ilgesingas, tarsi jis būtų užsižiūrėjęs į kažkokius tolimus laikus.
— Glen Ailendo kazino buvo pati geriausia vietelė netoli Pakrantės kelio Niu Košelėje, Niujorke. Tais laikais ten galėdavai išgirsti pačius didžiuosius. Vieta buvo išties prestižinė, netrūko jai ir spindesio. Pagrindinė salė buvo antrajame aukšte, pro visą sieną užimantį didžiulį prancūziško stiliaus langą galėdavai išeiti laukan ir apsižvalgyti po Long Ailendo sąsiaurį. Ten susirinkdavo visas Vestčesterio apygardos bei Konektikuto jaunimėlis. Kazino grodavo Ozis Nelsonas, ir „Dorsey Brothers”, ir Čarlis Barnetas, ir Laris Klintonas… Juk tu net nenutuoki, kaip atrodė pasaulis prieš Europos žlugimą ir prieš naciams subombarduojant Rusiją atominėmis bombomis. Tiesa, Hari?
Feračinis kiek dvejodamas pažvelgė į dėželę Vinsleido rankoje ir dar keletą akimirkų pasiklausė.
— Juk visa tai nebeturi jokios prasmės, — paprieštaravo jis.
— Prasmės čia ir nereikia ieškoti, — atsakė Vinsleidas. — Tačiau visame tame esama kažko pozityvaus, grąžinančio pasitikėjimą savimi. Negi nesijauti it pakylėtas, Hari? Juk tai džiugi, gyva, laisva muzika — muzika žmonių, kurie turėjo kur eiti ir tikėjo galį bet kur nueiti… kurie galėjo pasiekti visa, ko tik įsigeidę. Kažin, vis pagalvoju, kur visa tai pradingo?