Feračinis papurtė galvą.
— Aš nežinau ir, tiesą sakant, nelabai man tai ir terūpi. Klodai. Klausyk, jei tau užėjo ūpas paklaidžioti po nostalgiškus prisiminimus — ką gi, tai labai gražu, bet malonėk nepainioti į tai ir manęs. Aš gi tikėjausi, kad mes su tavimi šit aptarsime tą užduotį, apie kurią mudviem su Kesidžiu buvo pranešta ir kuri, kaip tu užsiminei, turi kažkokį ryšį su pačiu prezidentu. Taigi, ar negalėtume sugrįžti arčiau reikalo?
Vinsleidas atsigręžė ir pažvelgė tiesiog Feračiniui į akis. Jo veidas akimoju surimtėjo.
— Juk aš visąlaik ir kalbėjau būtent apie reikalą, — pasakė jis.
— Tai ir yra naujoji tavo misija… tiesa, reiktų sakyti — mūsų misija, mat šįsyk ir aš keliausiu drauge, netgi, tiesą sakant, kaip grupės vadovas.
— Grupės?
— Na taip. Aš juk jau sakiau tau, kad dabar važiuojame susitikti su keletu įdomių žmonių.
Feračinis iš paskutiniųjų laužė galvą, stengdamasis aptikti bent kokį nors ryšį. Galų gale pasidavė.
— Tad kur gi mes keliausime? Į Japoniją? Į kokį nors užkaborį Japonijos imperijoje?
Vinsleido akys suspindo.
— Neklausk kur, Hari. Mes išvis niekur nekeliausime, tai yra, pasiliksime čia. Jungtinėse Valstijose. Pabandyk paklausti kitaip: į kuriuos laikus?
Feračinis tik išvertė akis ir nutylėjo. Vinsleidas apsimetė esąs gerokai nusivylęs, ir linktelėjo rodydamas radijo imtuvą, tarsi brukte brukdamas užuominą.
— Į štai tuos! — sušuko.
Visiškai suglumęs Feračinis tik papurtė galvą.
— Nieko nebus. Klodai, aš vis vien ničnieko nesuprantu. Apie kokį velnią tu kalbi?
— Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintieji, Hari! Štai kur mes keliausime. Mes grįšime į 1939-ųjų pasaulį!
1 skyrius
UŽ dvidešimt penkių mylių į pietus nuo Londono, netoli Vesterhemo miestelio pietų Kente stūksojo Čartvelo dvaras, apsuptas miškingų kalvų, įdirbtų laukų bei mieguistų valstiečių kaimelių, susigūžusių ir sudrėkusių murkšlinoje Anglijos vasario žvarboje. Tiesa, dabar čia buvo gausu įvairiausių šiuolaikinio gyvenimo požymių: medžiais apaugusių kalvų šlaituose šen bei ten kyšojo stogai, aukštų gyvatvorių užstojamuose keliuose tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo automobiliai bei autobusai, pietų pusėje, vandenyno link driekėsi tiltai ir viadukai, kuriais buvo nutiestas geležinkelis — tačiau nepaisant šių detalių, kraštovaizdis buvo išlikęs toks pat, koks buvo ištisus šimtmečius iki šiol.
Pats Čartvelas buvo masyvus, dviaukštis, nenusakomo architektūros stiliaus raudonų plytų statinys, kai kurios jo dalys minė dar Elžbietos I laikus. Dvaras stūksojo erdvaus kiemo gilumoje, nuo kelio prie jo vedė lenktas žvyruotas keliukas. Antroje pusėje vešinti pievelė skyrė pagrindinį pastatą bei ūkinius trobesius nuo nerūpestingai išplanuotos teritorijos, kur buvo tvora apjuostas daržas, rožynai, šiltnamiai, tvartai bei vasaros pavilijonas, tarp jų visų puikavosi keletas plytelėmis išklotų terasų bei žėlė gausūs krūmokšnynai. Tekantis grunto vanduo, pumpuojamas į rezervuarą, sugrįždavo per ištisą sistemą žuvų bei ančių tvenkinėlių, kaskadų ir latakų — vanduo suteikė sodui gyvumo, švelnus jo gurgėjimas ramino ir guodė. Tvirtas, stabilus ir ramus dvaras, regis, visiškai atitiko angliškąjį saugumo, patogumo ir tingaus pasitenkinimo idealą.
Jo Prakilnybė Vinstonas S. Čerčilis, parlamento narys nuo Epingo rinkiminės apygardos, pro pietų pusėn išeinantį langą žvelgė į peizažą, sėdėdamas už savo darbo stalo antrojo aukšto kabinete. Šitokia ramybė anaiptol neatsirado savaime, jos niekaip negalima pavadinti natūralios įvykių eigos pasekme, galvojo jis. Ją išsikovojo visa tauta, iš kartos į kartą sėkmingai grumdamasi už teisę susikurti išgyvenimo nišą griovimo, naikinimo bei prievartos jėgų apsuptyje — tų jėgų, kurios nebuvo pačios tautos tvarinys, tačiau kurios visgi egzistavo kaip žmogaus prigimties tamsiosios pusės dalis ir egzistavo tiek pat laiko kaip ir pati žmonija. Laisvė buvo iškovota anaiptol ne pigiai, ir, norint išgyventi, teko nuolatos aršiai ją ginti. Lygiai taip pat ir po langu plytinčiame sode kultūrinius žiedus bei vaisius, kruopščiu darbu išvestus per ilgą laiką, kaipmat nustelbtų laukinės piktžolės, jei tik sodininkai paliautų budria akimi jas stebėję. Čerčilis užsirašė pastabą apie šią analogiją — gal pravers kada nors ateityje — o paskui atsigręžęs vėl prisidegė cigarą nuo žvakės, stovinčios ant šoninio staliuko — tam reikalui ji čia ir degė. Išpūtęs dūmų debesį, kuris išsisklaidė virš stalo, jis vėl ėmėsi iš naujo skaityti kalbą, kurią buvo sakęs savo rinkėjams prieš penkis mėnesius, 1938-ųjų rugpjūčio pabaigoje.
Čionai, pačioje taikios, įstatymų paisančios Anglijos širdyje, mums sunku suvokti tas nuožmias, Europoje paplitusias aistras, andai sakė jis. Visą šį neramų mėnesį jūs, be jokios abejonės, skaitėte laikraščių reportažus — vieną savaitę naujienos būdavo geros, kitą — blogos, vieną — kiek geresnės, kitą — dar blogesnės. Bet aš privalau tiesiai jums pasakyti, kad Europos, o ir viso pasaulio būklė nuosekliai vystosi link kažkokio kritinio taško, ir laukti jo teks jau nebeilgai.
Tai buvo dar prieš bendrą anglų ir prancūzų kapituliaciją prieš Hitlerį Miunchene, dar prieš paliekant Čekoslovakiją sudraskyti nacių vilkams. Piktžolės jau grėsmingai vešėjo visame sode, o sodininkai vis dar ramiai miegojo.
Čerčilis drauge su nedidele, daugiausia konservatorių, bendraminčių grupele bandė juos pažadinti. Bandė žadinti juos jau keletą metų, nepaisant to, kad nuolatos buvo genamas iš kabineto bei vyriausybės branduolio gretų. Kai Vokietija 1933-aisiais, praėjus vos devyniems mėnesiams po Hitlerio atėjimo į valdžią, išėjo iš Tautų Lygos ir atsisakė dalyvauti nusiginklavimo konferencijoje, buvo visai nesunku suvokti, kad tai — jau pakankamai rimtas perspėjimas. Tačiau niekas neatkreipė į šį akibrokštą deramo dėmesio. Jau kitais metais naciai ėmėsi etninio valymo, ir tai buvo iškalbingas ženklas, kad galingoje pramoninėje valstybėje valdžia atiteko nusikaltėliams, kad gatvės padugnių gaujos jau diktuoja savo valią vyriausybiniu mastu — tačiau net šito nepakako, kad kiltų tarptautinis pasipiktinimas, kuris veikiausiai galėjo dar pačioje užuomazgoje užgniaužti groteskišką kapralo Hitlerio socialinį ir politinį eksperimentą. Pikčiausia, jog neilgai trukus surengtą parengiamąjį nacių antpuolį Austrijoje, kurio metu buvo nužudytas Austrijos kancleris Dolfusas, griežtai pasmerkė anaiptol ne Vakarai, o Musolinis, tiesa, dar prieš pereidamas į priešingą pusę.
1935-aisiais, kai Vokietija atvirai sulaužė Versalio sutartį, įsteigdama karinės tarnybos prievolę ir paskelbdama apie Luftvafės egzistavimą. Sąjungininkų reakcija buvo stačiai apgailėtina: jie susėdo Strezoje ir bejėgiškai pareiškė jokios prasmės neturintį protestą, gi Britanija po to galvotrūkčiais puolė taikytis, sudarydama jūrinių teritorijų sutartį, leidžiančią Vokietijai neribotais kiekiais statytis karinius laivus, taip pat ir povandeninius. Pasirašydami šią sutartį anglai netgi nesiteikė pasikonsultuoti su savo partneriais prancūzais.
„Taika bet kokia kaina!” — visur skambėjo beviltiškas šūkis. Ir koks gi rezultatas? Viena nekėlė abejonių: sumokėta už tai buvo iš tiesų brangiai. Nuo Sąjungininkų atskilo Italija, Abisinija neatsilaikė prieš begėdišką, niekuo neišprovokuotą agresiją, Japonijai buvo leista nebaudžiamai žygiuoti per Kiniją, pakeliui viską šluojant nuo žemės paviršiaus, Reino žemę vėl užėmė trys vokiečių batalionai, mosuojantys savo vėliavomis tiesiog priešais atstatytus prancūzų šautuvus, kai šie tuo tarpu nesiteikė nė piršto pakrutinti. Visa gerkle buvo skelbiama apie nesikišimą į Ispanijos reikalus, bet tuo tarpu į aukščiausiąjį postą, vokiečių bomboms bei italų kulkoms padedant, buvo užkeltas Frankas, grubia jėga buvo užgrobta Austrija; Čekoslovakija irgi liko vienui viena grėsmės akivaizdoje. Taip, kaina buvo iš tiesų didelė.