Silardas papurtė galvą.
— Su tuo aš niekaip negaliu sutikti. Jeigu šių kintamųjų dydžių mes negalime pakankamai akivaizdžiai įrodyti eksperimentais, tokiu atveju nėra pagrindo ir tvirtinti, kad jie išvis egzistuoja.
— Tiesą sakant, ir aš taip manau, — pritarė jam Teleris. — Įrodyti pavyko tik matematinį formalizmą — ir nieko daugiau. Nematomų variantų idėja paranki vien tam, kad patenkintų idėjinius tavo įsitikinimus, Albertai. Tai jau metafizika, o nebe fizika.
— Vadinasi, jūs nelinkę paremti jokių interpretacijų, — pareiškė Šolderis.
Teleris skėstelėjo rankomis.
— Pasiūlykite man bent menkiausią nuorodą kokiai nors interpretacijai — ir aš su malonumu ją apsvarstysiu. Tačiau jei remsimės vien intuicija, bijau, kad ji mums tik kliudys ir, užuot padėjusi, nuves klaidinga kryptimi. Pernelyg daug kartų jau yra šitaip atsitikę.
— O ar įmanomas koks nors kitas metodas? — paklausė Silardas.
— Leiskite matematiniam formalizmui subrandinti savas interpretacijas, — atsakė Šolderis. — Ir nebandykite nieko jam primesti.
Einšteino veide pasirodė svajinga išraiška, tarsi mintimis jis būtų nuklydęs kažkur toli. Einšteinas pakilo nuo dėžės, ant kurios tik ką sėdėjo, ir neskubriai nužingsniavo prie tolimosios sienos, kur, susinėręs rankas už nugaros, sustojo priešais instrumentų prikimštą lentyną.
— Taip, filosofiniu požiūriu tai išties įdomi problema… — nutęsė jis.
Akimirką visi kiti stebėjo Einšteiną, bet paskui vėl prašneko Šolderis, ir mokslininkų grupelė įsmeigė akis į jį.
— Ar negali būti taip, kad visi mes smarkiai klydome, kvantinę teritoriją laikydami kažkokiu vaiduoklišku pasauliu, kurio simboliai tegali reikšti tiktai tikimybes? Ar negali būti taip, kad kvantinės mechanikos simboliai realybę išreiškia taip pat patikimai, kaip ir klasikinės teorijos simboliai?
— Patikimai? — Teleris dvejodamas dirstelėjo į Silardą, o paskui vėl įsmeigė žvilgsnį į Šolderį. — Ką gi, manau, kad visaip gali būti. Bet ką gi tai reiškia?
Suraukęs kaktą Silardas susimąstė apie tai.
— Bet argi tai išvis įmanoma? — paprieštaravo jis. — Esama dviejų būdų, kuriais galima pakeisti objekto bangos funkciją. Vienu atveju ji gali nuosekliai ir nuspėjamai vystytis laike tokiu būdu, kuris nusakomas diferencialine bangos lygtimi. Kitu atveju gali būti sukurta sąveika su kito objekto bangos funkcija, pavyzdžiui, taip, kaip elektronas sąveikauja su matavimo prietaisu — šiuo atveju pokytis yra netolydus, ir gauname kurį nors iš daugelio pavienių galimų rezultatų, kurių kiekvienas bus duotosios tikimybės ribose. Tačiau šiuodu metodai yra visiškai skirtingi. Vienas jų reiškia izoliuotą sistemą, o kitas — ne. Jei bandysime interpretuoti tai tiesiogine prasme, neišvengiamai susidursime su prieštaravimais. Kaipgi galima apibūdinti realybę iš esmės pačiam sau prieštaraujančiu modeliu?
— Matyt, mums dar reiktų gerokai permąstyti mūsiškį realybės suvokimą, — pasiūlė Einšteinas instrumentų lentynai. Paskui atsigręžė į kitus. — Gerai. Leiskime matematiniam formalizmui pačiam subrandinti savas interpretacijas. Įdomu, kokias interpretacijas jis subrandino dvidešimt pirmajame amžiuje, daktare Šolderi?
— Šiuolaikinė fizika sąveikos — arba, jei jums labiau patinka, stebėjimo — procesą laiko bangos funkcijos kolapsu, gaunant vieną iš visų galimų rezultatų, — atsakė Šolderis. — Tačiau kuris rezultatų bus gautas kolapso metu, iš anksto nustatyti neįmanoma, įvairios galimybės gali būti tik spėjamos remiantis tikimybių teorija. — Trejetas dvidešimtojo amžiaus mokslininkų nekantriai laukė tęsinio. Šolderis kalbėjo toliau. — Tačiau šis kolapso procesas ir rezultato priskyrimas vienai ar kitai tikimybei toli gražu nėra tiesioginė kurios nors dinaminės sistemos lygties išdava. Tai yra pasekmė a priori formalizmui primesto susitarimo — o tokia prielaida iš esmės yra persismelkusi metafizika, dėl ko Edvardas prieš kelias minutes ir apkaltino Albertą.
Valandėlei stojo tyla.
— Tačiau ką gi būtų galima supriešinti su bangos funkcijos kolapsu? — galų gale paklausė Silardas, jis atrodė gerokai suglumęs.
— Galima išvis išvengti bangos funkcijos kolapso, — atsakė Šolderis. Šitokiai logikai nė vienas nesugebėjo paprieštarauti.
Kilstelėjęs ranką Silardas pasitrynė antakius.
— Tačiau, jeigu mes nesukelsime bangos funkcijos kolapso ir negausime vieno iš galimų rezultatų — tokiu atveju turėsime visus rezultatus iškart, — neskubėdamas prašneko jis. — Argi tada nebūsime priversti pripažinti, kad visi jie yra vienodai realūs?
Einšteino akys paslaptingai sublizgo. Valandėlę jis tylėjo, tarsi norėdamas dar sykį permąstyti tai, ką ketino pasakyti, o paskui ėmė palengva linksėti galva.
— Taip — o kaip tik taip juk ir būtų teisinga, argi ne? — bemaž pats sau suniurnėjo jis. — Tiesiog turime susitaikyti su tokia matematika, kokia ji yra iš tikrųjų, visai neverta brukti jos į iš anksto susidarytus rėmus, nereikia užtempti jai išankstinės savo nuomonės, ką, mūsų manymu, ji turėtų reikšti, arba kaip, mūsų nuomone, viskas turėtų būti.
— Būtent taip, — atsiliepė Šolderis. — Belieka vystyti tą pačią mintį toliau ir nebijoti daryti išvadas.
Silardas ir Teleris įsmeigė akis į kits kitą — jie jau po truputį pradėjo suvokti, ką visa tai reiškia. Einšteinas vėl ėmė linkčioti galvą, šįsyk jau gyviau.
— Na taip, o kodėl gi ne? — sušnibždėjo jis. — Tikroji Visata gali būti kur kas didesnė, nei mes kada nors pajėgėme įsivaizduoti — gigantiška ir sudėtinga tam tikra tvarka išdėstyta struktūra, kurioje kiekviena sąveika generuoja vis naują atsišakojančių pasekmių tinklą. O kadangi formalizme nėra nieko, kas leistų išskirti kai kurias atšakas ir laikyti jas tikresnėmis už visas kitas — kodėl gi tokiu atveju visos jos negali būti vienodai realios?
— Palaukite, norėčiau įsitikinti, kad supratau visa tai teisingai, — kreipėsi Silardas į Šolderį. — Tu šit tvirtini: jeigu esama n rezultatų kiekvienam įmanomam atvejui, tai visai neteisinga manyti, kad Gamta kažkokiu būdu savo nuožiūra atsitiktinai pasirenka tik vieną tų rezultatų?
Šolderis papurtė galvą.
— Kodėl gi tas vienas turėtų būti pranašesnis už visus kitus?
— Jokių dėsnių. Jokių priežastinių ryšių, — pareiškė Einšteinas. — Tai ir yra tieji kauliukai, kuriais, kaip kad aš visada ir sakiau. Dievas tikrai nežaidžia.
— Jeigu ne vienas rezultatas — tada kas? — paklausė Teleris.
— Visi, — paprastai atsakė Šolderis. — Kada kauliukas paritamas, kodėl gi struktūrinio vektoriaus išsiskaidymas negalėtų reikšti išsišakojimo funkcijos, vedančios į šešis visiškai skirtingus pasaulius, kurių visi yra visiškai realūs, ir kiekvienas jų talpina visai kitokį rezultatą?
Teleris šlumštelėjo atgal į savo kėdę greta elektros blokų. Silardas, priešingai, pašoko ant kojų ir ėmė neramiai žingsniuoti pirmyn atgal, krumpliu trindamasis smakrą, tuo pat metu iš paskutiniųjų mėgindamas suvirškinti išgirstąją idėją ir su ja susitaikyti.
Einšteinas žvilgtelėjo į Šolderį.
— O tai reiškia, kad neapibrėžtumą apsprendžia ne tai, koks rezultatas bus atsitiktinai pasirinktas iš galimų šešių, o tai, kad neįmanoma prognozuoti, kurią iš šešių atšakų individui teks patirti, — pasakė Einšteinas. — Kitais žodžiais tariant, neįmanoma įspėti, kuris rezultatas atitiks jo identiteto pojūtį. Visi jo prisiminimai ir bus ankstesniųjų sąveikų atitinkamas rinkinys — tai galima palyginti su savotišku taku, vingiuojančiu be paliovos išsišakojančių galimybių medžiu.