— Sveiki! — šiurkštokai burbtelėjo barmenas Lu, kai Frišas atsisėdo. — Ko pageidausite?
— Labas vakaras. Gal turite — eee… Stingerio?
— Vieną Harvio Stingerio, — Lu nusigręžė ir ištiesė ranką taurės.
Frišas dar sykį įdėmiai apsidairė, kad įsitikintų nesuklydęs. Ne, čia tikrai nebuvo nė vieno iš tų dviejų, kurie parvežė Frišą ir jo dukterėčią atgal į Manheteną — nei stambaus ūsuoto šviesiaplaukio, nei kur kas tamsesnio gymio jo draugo. Nesimatė čia ir to tipo, kurį jie vadino Džoniu, to paties, kuris atvažiavo į Bruno namus kiek vėliau, drauge su gangsteriais. Pasijutęs kur kas tvirčiau, Frišas vėl nusigręžė į barą ir pasiėmė savo gėrimą.
Pasirodė besą ne taip jau ir sunku iššniukštinėti tą merginą, kuri buvo paminėta laikraščio straipsnyje. Ji ir patarė Frišui apsilankyti „Vaivorykštės juostoje”, kur, pasak jos, nuolatos mirkdavo Džonis Šešios Džei. Vis dėlto anksčiau ji kaip gyva nieko nebuvo girdėjusi apie tokius vaikinus — Kesidį ir Harį.
Paskutiniajame pranešime iš Berlyno nebuvo net užsiminta apie Frišo suteiktą informaciją, ir tai gerokai jį nuvylė. Jis jautė, kad anapus vandenyno į jį nežiūrima pernelyg rimtai. Taigi, Frišas norėjo pateikti tokių žinių, kurios neabejotinai įrodytų jo vertę. Įvykiai Europoje vystėsi sparčiai, krizė buvo nebe už kalnų, o tokią atmintiną valandą visiems ištikimiausiems partijos nariams derėjo pasistengti iš paskutiniųjų. Be to, Frišui ir pačiam buvo labai smalsu.
— Jauki vietelė, — pastebėjo Frišas. — Ko gero, lankytojų čia būna ir kur kas daugiau.
— Užplūs vėliau, — niurgztelėjo Lu.
— Aš čionai pirmą kartą. Beje, mano vardas Johanas.
— Malonu susipažinti.
Frišas siurbtelėjo gurkšnį ir pastatė taurę ant baro.
— Aš… eee… man regis, jūs, ko gero, galėtumėte man padėti. Noriu surasti vieną seną draugą, kuris, berods, retkarčiais čia užeina.
— Pabandysiu.
— Jo vardas Kesidis — toks aukštas geltonplaukis vaikinas, su ūsais. Paprastai vaikšto su draugu, kurio vardas Haris.
— Haris ir Kęsas? Kaipgi, žinoma, jie lankosi čia. Tiesa, jau dieną ar dvi jų nemačiau.
— Gal kartais žinote, ar šįvakar jie ateis?
— Atleiskite, bet nė nenutuokiu.
— A, suprantu. Ačiū. — Frišas vėl kilstelėjo taurę, Lu tuo tarpu kiek atsitraukė pripildyti ledų kibirėlio. — Senokai jį bemačiau, — lyg tarp kitko tęsė Frišas. — Ką gi jis veikia šiuo metu? Gal atsitiktinai žinote?
— Nieko aš nežinau.
Gretimoje kėdėje sėdintis pianistas Džordžas viena ausimi klausėsi pokalbio. Dabar jis grįžtelėjo ir įsikišo.
— Aš galiu jums padėti, misteri, — pasakė. — Rodos, kažkas minėjo, kad jis šiuo metu kažką vežioja sunkvežimiu į Brukliną? — Jis dirstelėjo į Lu, tačiau šis tik susiraukė, papurtė galvą ir pasitraukė į baro gilumą. Tačiau Džordžas nesuprato perspėjimo.
— Rodos, į kažkurį sandėlį uosto rajone, į pietus nuo tilto. Palaukite, palaukite, kažkas, regis, sakė, kad tai — buvęs senasis Melouno sandėlis. Taip, tikrai taip, Melouno.
— Pakartokite, prašau, kur tai yra, — paprašė Frišas, prisikišdamas arčiau jo.
Baro gilumoje nugara į juos stovintis Lu vėl papurtė galvą, dėliodamas lėkšteles su alyvomis, pakepintos duonos riekelėmis bei trapiais sausainėliais. Jei jau Džonis Šešios Džei nebuvo linkęs kišti nosį į tai, ką veikė tokie žmonės kaip Haris ir Kesidis, vadinasi, ir visiems kitiems sveikiausia būtų elgtis taip pat. Džordžas pernelyg jau nelaiko liežuvio. Vieną gražią dieną per tai gali ir kailį prisvilti.
Tuo tarpu Brukline, Sarginėje, susibūrusi grupė pirmąją rugpjūčio dieną praleido iki panagių apsvarstydami kiekvieną detalę plano, kaip prieiti prie prezidento Ruzvelto. Pagrindinės plano detalės liko nepasikeitusios: rimtų atomo branduolio skilimo tyrinėjimų būtinybė bei tikimybė sukurti atominę bombą turėjo būti pretekstas, skirtas patraukti aukštų pareigūnų dėmesį, o visa istorija būsianti atskleista tik aukščiausiojo lygio susitikimo metu. Negalima buvo pražiopsoti nė menkiausios smulkmenos, dėl kurios Hitleris arba „Siuzerenas” galėtų įtarti, jog jiems nebepriklauso išskirtinė „Vargonų” tipo technologijų monopolija, taigi, nevalia buvo raštu pranešti nieko, kas bent miglotai užsimintų apie „Protėjo” grupės egzistavimą ar jos tikslus.
Rugpjūčio antrąją Teleris ir Silardas antrąsyk apsilankė Einšteino išsinuomotame vasarnamyje, šįsyk jie važiavo Telerio 1935-ųjų laidos „Plimutu” ir vežė Einšteinui pasirašyti paskutinįjį jų sukurto laiško variantą. Laiške buvo rašoma:
Albertas Einšteinas
Old Grouvo kelias
Nasau Iškyšulys
Pekonikas, Long Ailendas
1939. rugpjūčio 2.
F.D.Ruzveltui
Jungtinių Valstijų prezidentui
Baltieji Rūmai
Vašingtonas, Kolumbijos Apygarda
Sere,
Kai kurie pastarojo meto E.Fermio ir L.Silardo darbai, kurių rankraščiai buvo pateikti man peržiūrėti, leidžia tikėtis, kad artimiausioje ateityje iš cheminio elemento urano bus įmanoma išgauti naują ir itin svarbų energijos šaltinį. Tam tikri susidariusios situacijos aspektai verčia manyti, kad nedovanotina būtų prarasti budrumą, o gali atsitikti ir taip, kad prireiks skubaus Aministracijos įsikišimo. Taigi, manau, kad mano pareiga yra atkreipti jūsų dėmesį į žemiau išdėstytus faktus bei rekomendacijas.
Pastarųjų keturių mėnesių laikotarpiu, Žolio darbų Prancūzijoje, o taip pat Fermio ir Silardo darbų Amerikoje dėka, tapo visai įtikėtina, kad ateityje bus įmanoma didelėje urano masėje sukurti branduolinę grandininę reakciją, kurios metu bus generuojama didžiuliai energijos, o taip pat ir naujų, radį primenančių elementų kiekiai. Dabar jau beveik galima garantuoti, kad šito pasiekti įmanoma netgi artimiausioje ateityje.
Šis naujasis reiškinys, be kita ko, suteikia galimybę sukonstruoti bombą; visai įmanoma — nors ir mažiau tikėtina — kad tokiu būdu pagaminta bomba bus visiškai naujo tipo ir ypač galinga. Vienintelė šio naujojo tipo bomba, atgabenta laivu ir susprogdinta uoste, ko gero, visiškai sunaikintų patį uostą drauge su dalimi aplinkinės teritorijos. Vis dėlto, gali paaiškėti, kad tokia bomba yra pernelyg sunki, kad ją būtų įmanoma pergabenti oru.
— 2—
Jungtinėse Valstijose išgaunama tik labai nedideli kiekiai, ir be to, ne itin kokybiškos urano rūdos. Šiek tiek neblogos rūdos aptinkama Kanadoje ir buvusioje Čekoslovakijoje, tačiau didžiausi urano telkiniai slūgso Belgijos Konge.
Susidarius tokiai situacijai jums galbūt pasirodys pageidautina užmegzti nuolatinį ryšį tarp Administracijos ir grupės fizikų, tyrinėjančių grandininę reakciją Jungtinėse Valstijose. Vienas galimas būdąs tai padaryti būtų toks, jei jūs patikėtumėte šią užduotį kokiam nors žmogui, kuriuo pasitikite ir kuris užima kokias nors neoficialias pareigas. Jo užduotį sudarytų žemiau išdėstyti punktai:
a) jis palaikytų nuolatinį ryšį su Vyriausybės Departamentais ir nuolatos informuotų juos apie tyrinėjimų eigą, siūlytų Vyriausybės veiksmų rekomendacijas, ypatingą dėmesį skiriant saugaus ir nenutrūkstamo urano tiekimo į Jungtines Valstijas problemai;
b) jis kiek įmanoma spartintų eksperimentinį darbą, kurio eigą šiuo metu smarkiai riboja universitetų laboratorijoms biudžeto skiriamos lėšos. Jis rūpintųsi tiekimo fondų formavimu, jei paaiškėtų, kad tokie fondai reikalingi, palaikydamas ryšį su privačiais asmenimis, linkusiais finansiškai paremti šią programą, ir galbūt pasiūlydamas bendradarbiauti toms pramoninėms laboratorijoms, kurios turi būtiną įrangą.