Aš puikiai suprantu, kad Vokietija visiškai nutraukė bet kokią prekybą uranu iš Čekoslovakijos rūdynų, kuriuos ji neseniai perėmė savo žinion. Tą faktą, kad Vokietija taip anksti ėmėsi veiksmų, visai gali paaiškinti tai, kad Vokietijos Valstybės Sekretoriaus fon Vaiczekerio sūnus palaiko glaudžius ryšius su Kaizerio Vilhelmo institutu Berlyne, kur kaip tik šiuo metu bandoma pakartoti kai kuriuos Amerikoje vykdytus urano tyrinėjimo darbus.
Visada nuoširdžiai jūsų
Albertas Einšteinas
Einšteino pasirašytą laišką Silardis nunešė Aleksandrui Sachsui ir šio patarimu pridėjo dar savo paties prierašą, pabrėždamas, kad lėtųjų neutronų grandininė reakcija jau tapo bemaž visai apčiuopiama realybe, o greitųjų neutronų grandininė reakcija, kurios, tiesa, praktiškai kol kas dar nepavyko įgyvendinti, garantuotai leis sukurti naujo tipo bombą. Pabaigai Sachsas pats parašė aiškinamąjį laišką ir išvyko surengti susitikimo su Ruzveltu.
Galų gale atrodė, kad visi reikalai sklandžiai pajudėjo į priekį…
Kol iš Londono paskambino baisiausiai susijaudinusi Ana Charkiovič.
— Klodai, tu nepatikėsi, ką jie čionai daro! — bemaž suklykė ji tiesiog į ausį išsigandusiam Vinsleidui. — Vadovauti karinėms deryboms į Maskvą Čemberlenas siunčia tokį visiškai išgverusį admirolą — vargšas senolis jau viena koja atsargoje! O visa drauge vykstanti grupė — paprasčiausi taktikai. Jie neturi nė pačios menkiausios strateginės patirties! O net jei ir turėtų — tų žmonių žodis derybose ničnieko nenulems! Viskam tiesiogiai vadovauja Džilbertas ir Salivanas. Ir tai dar ne viskas. Klodai, tu nepatikėsi — grupė išvyko ten laivu!
— Prakeikimas!
— Rusai šito nepakęs, Klodai, dėl to nekyla jokių abejonių, ypač po to, kai jiems gerokai aplaužė ragus Miunchene. Stalinas gi surinko tokius žmones kaip Vorošilovas ir Šapošnikovas — pačią sovietų kariuomenės viršūnę! Jie nusiteikę visiškai rimtai. Jie laukia konkretaus dalykinio pokalbio. O visa tai tiesiogine prasme pastūmės juos tiesiog Hitleriui į glėbį!
Be jokios abejonės, užuodęs tokią netikėtą progą Hitleris davė skubius nurodymus Vokietijos ambasadai Maskvoje, kad ši paskleistų gandus, esą, Vokietija siekia pagerinti santykius. Rusijos atsakymas buvo teigiamas, ir antrąją rugpjūčio savaitę, kol admirolas Draksas bei jo derybininkų grupė vis dar palengva pukšėjo Baltijos jūros vandenimis, Hitleris jau mygo Rusiją, kad būtų kuo skubiau surengtas Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo susitikimas su pačiu sovietų premjeru. Stalinas sutiko, prieš tai kaip būtinos sąlygos išsireikalavęs žymių nuolaidų derybose dėl prekybos bei kredito. Rugpjūčio dvidešimt antrąją buvo viešai paskelbta, kad jau kitą dieną Ribentropas atvyksta į Maskvą.
Bet kokioms viltims dar kažkaip išvengti Lenkijos užpuolimo, šito vizito pasekmės galėjo būti stačiai katastrofiškos. Tuo metu, kai Ribentropas išvyko iš Berlyno, Vinsleidas jau buvo pakeliui į Europą. Šįsyk drauge su juo išvyko ir majoras Vorenas, kad galėtų tiesiogiai stebėti karinę situaciją ir susitikti su kai kuriais britų kariuomenės vadais. Jis norėjo ištyrinėti galimybes Britanijos armijoje kuo nors pakeisti tuos karinius pastiprinimus, kurie pagal planą Iiepos mėnesį turėjo materializuotis iš „Protėjo” pasaulio.
Vinsleidas ir Vorenas atvyko į Londoną ankstyvą rugpjūčio dvidešimt penktosios rytą. Tuo metu Rusijos ir Vokietijos tarpusavio nepuolimo paktas jau buvo pasirašytas. Hitleriui niekas nebetrukdė įžengti į Lenkiją.
22 skyrius
Pasirodo, Vinsleidui išties reikėjo kuriam laikui išvykti iš Anglijos, kad visomis poromis pajustų, jog ten tvyrančioje atmosferoje kažkas pasikeitė. Šie pokyčiai pasireiškė anaiptol ne kokiu nors akivaizdžiu ar dramatišku būdu, tai buvo subtilios, vos pastebimos permainos žmonių mintyse bei nuotaikose, o taip pat ir jas atspindinčioje spaudoje. Vinsleidas net pagalvojo, ar tik nebus pernelyg anksti pradėjęs ieškoti kažkokių nesklandumų. Nepaliaujamos Čerčilio bei kitų pastangos, ko gero, subrandino vaisių, tačiau tų rezultatų svarba turėjo paaiškėti tik ilgainiui, kai iš jų išsivystys nauja įvykių eiga.
— Jeigu ir kils koks subruzdimas — manau, dabar tam pats laikas, — pareiškė durininkas, gabendamas lagaminus į liftą — Vinsleidas drauge su majoru Vorenu vėl buvo užsisakęs numerį Haid Parko viešbutyje. — Misteris Hitleris jau pernelyg ilgai prašėsi, kad kas nors kaip reikiant išvelėtų jam kailį. Galų gale kažkas turėtų tai padaryti. Rusai? O man tai visiškai nesvarbu. Šiaip jau praėjusį kartą jie visai neblogai susitvarkė.
Atrodė, kad ir aukštesnieji vyriausybės sluoksniai nusiteikę kur kas ryžtingiau ir tvirčiau — bent jau taip tvirtino Baneringas, kitą rytą drauge su Entoniu Idenu atvykęs į viešbutį pusryčių. Dieną prieš paskelbiant nacių-sovietų paktą, Britanijos kabinetas kategoriškai ir nedviprasmiškai užtikrino, kad įsipareigojimai Lenkijai liks galioti bet kuriuo atveju. Rugpjūčio dvidešimt penktąją, praėjus dviem dienoms po pakto paskelbimo, Lenkijos ambasadoje Londone paskubomis buvo surengtos derybos, ir dar ciieriai nepasibaigus po oficialia sutartimi jau puikavosi visi reikalingi parašai. Šis įvykis griežtai prieštaravo „Protėjo” pasaulio vyriausybės požiūriui — tada Sąjungininkai paprasčiausiai pasinatidojo Lenkijos atsisakymu priimti Rusijos pagalbą ir, remdamiesi šiuo pretekstu, skubiai pareiškė, kad jokios garantijos nebegalioja. Dabar gi garantijos buvo visiškai tvirtos, nepaisant to fakto, kad šįsyk Rusija ir Vokietija, tegul gal ir neilgam, bet neabejotinai susičiulbejo.
Politinė padėtis Europoje buvo neaiški, visur viešpatavo chaosiįs, ir beveik niekas nebeabejojo, kad karas būtinai kils, jei ne šiaoidjfeiv, Rugpjūčio dvidešimt penktąją, vakarop, pasklido žinia, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija perdavė ambasadoms bei konsulatams Lenkijoje, Prancūzijoje bei Didžiojoje Britanijoje jsakymą tučtuojau ir pačiu trumpiausiu keliu evakuoti iš šių šalių Vokietijos piliečius. Maskvoje gi Vorošilovas atsisakė tęsti bet kokias sovietų ir britų derybas, motyvuodamas tuo, kad iš jų vis vien nebeįmanoma tikėtis jokios apčiuopiamos naudos. Anglų ir prancūzų žurnalistai, akredituoti Berlyne, skubiai traukė savų sienų link, o ten pasilikę nepriklausomi stebėtojai nuolat pranešinėjo, kad visas miestas smaigstyte prismaigstytas priešlėktuvinių pabūklų, o virš galvų netyla be paliovos rytų pusėn skrendančių bombonešių riaumojimas.
Vien tik „Protėjo” grupės nariai bei keletas jų patikėtinių, kuriems buvo atskleista paslaptis, težinojo, kad ankstesniajame pasaulyje Hitleris tuo metu jau buvo davęs įsakymą pulti Lenkiją rytojaus dieną, tai yra, rugpjūčio dvidešimt šeštąją, pusę penkių ryto. Būtent šitaip viskas įvyko netgi be sovietų suokalbio; tad kas gi galėjo suabejoti, kad Hitleris, taip netikėtai atsitraukus atviriems priešams ir išnykus vienintelei rimtai grėsmei, galėjusiai sužlugdyti pirmąjį svarbų jo žygį, pražiopsos šitokią progą ir nepasinaudos savo triumfu diplomatinėje sferoje? Išties niekas nė neabejojo, kad jis visu greičiu ir visa jėga puls pirmyn, kaip ir buvo numatyta.
Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, įvykiai pasisuko visai netikėta kryptimi. Išaušo rugpjūčio dvidešimt šeštoji, paskui ir įsidienojo, o pranešimų apie Lenkijos užpuolimą kaip nebuvo, taip nebuvo. Vidudienį apsireiškė Idenas su naujienomis: matyt, paskutiniąją akimirką aukščiausieji nacių kariuomenės vadai kažko sudvejojo. Vakarykščios dienos vakare į Londoną atvyko kažkoks švedų verslininkas pavarde Dalrusas — jis buvo Geringo pasiųstas tarpininkas, turėjęs perduoti Vokietijos pageidavimą siekti „tarpusavio supratimo” susidariusioje situacijoje. Ankstyvą kitos dienos rytą paskui jį savo ruožtu atvyko ir Britanijos ambasadorius Berlyne seras Nevilis Hendersonas, jis prisistatė tiesiog pas užsienio reikalų ministrą Halifaksą su absurdiškais Hitlerio pasiūlymais: esą, šis garantuojąs britų imperijos neliečiamybę, drauge įsipareigodamas, kad, iškilus grėsmei, Vokietija imsis ginti Angliją. Taigi, net neutralizavus Rusiją, maksimaliai sutelkus visas karines pajėgas ir turint garantuotą „Siuzereno” užnugarį, Hitleriui pakako vienintelio Sąjungininkų mosto, rodančio tvirtą jų ryžtą į jėgą atsakyti jėga, kad jis paskutinę akimirką sudvejotų. Šis netikėtas posūkis kėlė nelinksmas mintis: visi įvykiai per pastaruosius keletą metų, ko gero, būtų klostęsi visiškai kitaip, jeigu kažkas panašaus būtų buvę padaryta iš pat pradžių.