Dalrusas grįžo į Berlyną dar tą patį vakarą su labai jau nekonkrečių anglų atsakymu, o kitą rytą, sekmadienį, rugpjūčio dvidešimt septintąją, jau vėl buvo Londone su mintinai išmoktu šešių punktų pasiūlymu, kurį per vieną naktį sudarė Hitleris ir Geringas. Tačiau jo atgabenti pasiūlymai jau buvo ne tie patys, kuriuos kiek anksčiau pateikė Hendersonas, jie atrodė jau kažkur girdėti, netgi skausmingai pažįstami po Miuncheno. Čemberlenas išsakė smarkią abejonę, ar šitokiomis sąlygomis išvis verta svarstyki kokius nors susitarimo variantus ir pasiuntė nenuilstantį švedą atgal į Berlyną su neoficialiu atsakymu — šis gi rezultatus telefonu pranešė dargi anksčiau nei Hendersonas nugabeno vokiečiams oficialųjį atsakymo variantą. Britanijos pozicija liko iš esmės nepasikeitusi: anglai tvirtino nuoširdžiai siekią kuo geresnių santykių su Vokietija, tačiau nė neketiną atsisakyti savo įsipareigojimų Lenkijai tuo atveju, jeigu ši būtų užpulta. Vokietijos pasiūlymas ginti britų imperiją buvo kuo mandagiausiai atmestas.
Hitleris sutiko su tokia pozicija, iškeldamas sąlygą, kad Anglija apsiimtų įtikinti lenkus tučtuojau pradėti derybas su Vokietija. Halifaksas nedelsdamas davė žinią Britanijos ambasadoriui Varšuvoje, kad šis įkalbėtų lenkus suteikti jam įgaliojimus pranešti Hitleriui, jog Lenkija linkusi derėtis. Tą jie ir padarė, o rugpjūčio dvidešimt aštuntosios vakare SS garbės sargyba pasitiko Halifaksą, grįžtantį į Berlyną pateikti oficialios Britanijos notos.
Kai kurie patiklesni asmenys jau buvo beimą džiūgauti, kad pavyko išsaugoti taiką, tačiau kiti, šiek tiek geriau susipažinę su Hitlerio metodais, neskubėjo švęsti, jų požiūris liko gan atsargus: pagyvensim — pamatysim. Tokį apdairumą ypač paskatino oficialus Vokietijos atsakymas, pasiekęs Londoną ankstyvą rugpjūčio dvidešimt devintosios rytą. Jame buvo tvirtinama, kad draugystės su Anglija neįmanoma nupirkti už reikalaujamą kainą, tai yra, vardan to Vokietija neketinanti aukoti gyvybiškai svarbių savo interesų. O toliau tarsi iš gausybės rago žiro puikiai pažįstami nepagrįsti kaltinimai Lenkijai dėl nebūtų šios nuodėmių bei provokacijų, buvo atkakliai reikalaujama grąžinti Vokietijai Dancigą bei Baltijos Koridorių. Ir pagaliau buvo reikalaujama geros valios įrodymų: į Berlyną skubiai buvo kviečiamas Lenkijos pasiuntinys, turintis visus įgaliojimus deryboms. Jis turėjo atvykti ne vėliau kaip rugpjūčio trisdešimtąją.
šioje paskutiniojoje pareiškimo dalyje slypėjo spąstai. Ta arogantiška užuomina, kad Lenkijai derėtų skubiai siųsti pasiuntinį vos Hitleriui spragtelėjus pirštais, buvo pakankamai iškalbinga — be jokios abejonės, tai buvo tik pradžia, paskui gi su lenkų atstovais būtų pasielgta lygiai taip pat, kaip ir su jau anksčiau užgrobtų šalių ministrais. Niekam nekilo nė menkiausių abejonių, kad Lenkija griežtai atmes tokius reikalavimus. O jeigu Lenkija atsisako siųsti derybininkus arba, jei juos atsiuntusi, vis vien nesutinka su Hitlerio sąlygomis — tokiu atveju nesunku ją apkaltinti atmetus „taikingus pasiūlymus”. O jau tada Britanija ir Prancūzija turėtų pakankamai rimtą pretekstą nusiplauti rankas ir nesikišti į visą šį reikalą.
— Keista suvokti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų, — baugiu balsu sukuždėjo Ana Charkiovič, kai vidudienį visa grupė susirinko Vinsleido viešbučio numeryje pasiklausyti paskutiniųjų naujienų. — Akimirka po akimirkos istorija vis labiau keičiasi, ji nebe tokia, kokią mes prisimename — ir tai mūsų veiklos rezultatas. Net šiurpas ima…
Dufas Kuperis atrodė susimąstęs.
— Kaip tik šiuo metu Hitleris, ko gero, yra suglumęs netgi labiau nei mes, — balsu svarstė jis. — Jis juk buvo šventai įsitikinęs, kad mes stversime progą išsisukti, taip pat, kaip atsitiko ir jūsiškiame pasaulyje.
— Ši aplinkybė puikiai paaiškina tai, kas dabar vyksta, — linktelėdamas pritarė Baneringas. — Hitleris vis dar bando brukte įbrukti mums išeitį. Jis juk nežino, kad kažkas pasikeitė — nežino to ir „Siuzerenas”. Vokiečiai ir negali šito žinoti. Juk jie neturi jokio ryšio su mūsiškiu 1975-ųjų pasauliu bei jo istorija. Jie palaiko ryšius tik su „Siuzereno” pasaulio 2025-aisiais — o tame pasaulyje šitokia situacija niekad nė nebuvo susidariusi. Jų istorijoje šiuo metu bet kokios fašizmo užuomazgos buvo jau seniai išnykusios.
Tuo metu niekas iš Anglijos diplomatų ar ministrų nė kiek netroško antrojo Miuncheno. Net negalvojo apie tai ir lenkai. Britanijos ambasadorius Varšuvoje pasiuntė žinią Halifaksui, kad lenkai verčiau jau grumsis iki paskutinio kraujo lašo ir pagaliau sudės galvas, nei siųs savo tautos atstovą, kad naciai šį įbaugintų ir pažemintų. Jei Hitleris tikrai nori derėtis, pareiškė lenkai, derybos turi įvykti visiškai lygiomis abiejų šalių teisėmis kokioje nors neutralioje šalyje.
Savo ruožtu Hendersonas atvyko į Vokietijos užsienio reikalų ministeriją rugpjūčio trisdešimtosios vidurnaktį ir pateikė notą, tvirtinančią, kad Anglija negalinti patarti Lenkijai sutikti su Vokietijos reikalavimais. Vokietijos užsienio reikalų ministras Ribentropas pasirodė besąs tikra Hitlerio kopija, ir anaiptol ne iš geriausios pusės, akimoju puldamas į isteriją ir prapliupdamas švaistytis viešais kaltinimais. Tačiau šįsyk bauginimo ir įžeidinėjimų taktika visiškai nepasiteisino. Pokalbio atmosfera buvo neįtikėtinai įkaitusi, vokiečių vertėjas vėliau apibūdino šį susitikimą kaip „patį audringiausią iš visų, kiek tik man teko jų regėti per dvidešimt trejus metus”. Gerklingumu anglas nė kiek nenusileido vokiečiui, vieną akimirksnį abu vyrai pašoko nuo kėdžių ir ėmė svilinti kits kitą tokiais nuožmiais žvilgsniais, kad, regis, dar kiek — ir abu kibs vienas kitam į atlapus. Kai Hendersonas paprašė pateikti Vokietijos žadėtuosius pasiūlymus, Ribentropas garsiai peskaitė juos vokiškai, ir dar burbuliuodamas taip greitai, kad Hendersonas vos vos sugebėjo suprasti vieno kito esmę. Ribentropas gi griežtai atsisakė pateikti atspausdintą teksto egzempliorių. Šiaip ar taip, tai jau nieko nebereiškia, sumetė Hendersonas. Juk lenkai taip ir neatsiuntė įgaliotojo atstovo, kaip kad buvo reikalaujama.
Kitą dieną Hendersonas netiesiogiai, iš Geringo, vis dėlto gavo teksto kopiją. Pasirodė, kad dokumente išdėstytos sąlygos išties labai nuolaidžios — netgi neįtikėtinai nuolaidžios — ir būtų sudariusios realų pagrindą išties vaisingoms deryboms, jeigu tik dokumentas laiku būtų buvęs perduotas Lenkijos vyriausybei. Tačiau Hitleris nė manyt nemanė iš tiesų derėtis. Dokumentas tebuvo gryna apgaulė, skirta apdumti akis tiek paprastiems vokiečiams, tiek ir užsienio stebėtojams — o tai ir pavyko gana sėkmingai įgyvendinti, kai Hitleris perskaitė savo iškeltas sąlygas per radiją tą pačią, rugpjūčio trisdešimt pirmąją dieną, devintą valandą vakaro.