Mat tuo metu sprendimas jau buvo priimtas. Vienuoliktą valandą visose Europos sostinėse kilo karštligiškas diplomatinis sambrūzdis, užsitęsęs gerokai po vidurnakčio, tačiau visos pastangos liko bevaisės. Pusvalandis po vidurnakčio Hitleris išleido paskutiniąją direktyvą — įsiveržimas į Lenkiją turėjo prasidėti rytojaus dieną, rugsėjo pirmąją, auštant.
Čerčilis pabuvojo Prancūzijoje, bandydamas pasėti kiek įmanoma daugiau pasipriešinimo daigų, kurie buvo jau beįsišakniją Anglijoje. Jis sugrįžo pačioje rugpjūčio pabaigoje, trisdešimtąją jam iš paskos per Dunkerką atvyko ir jo žmona Klementina. Juodu nusprendė persikraustyti į savo butą Pimlike, kad būtų arčiau visų įvykių epicentro — ir, vos jiems įsikūrus, laikraščiai didžiulėmis antraštėmis pratrūko šaukti apie vokiečių armiją, visa šluojančiu srautu plūstančią į Lenkiją, sausumos kariuomenę dengė nesiliaujančios oro atakos. Tuo tarpu Britanija skubiai mobilizavo savo armiją, iš miestų pradėta evakuoti vaikus. Vienintelė šiokia tokia paguoda buvo ta, kad Musolinis pranešė, jog Italija nesikiš. Matyt, dučė labai gerai pagalvojo apie perspektyvą susidurti su Prancūzijos armija ir Britanijos Viduržemio jūros laivynu. Tiek ir teliko iš Plieno Pakto.
Tą pat pavakarę atsitiko ir dar vienas dalykas, kurio ankstesniojoje istorijoje nebuvo ir kuris akivaizdžiai išreiškė „Protėjo” grupės pastangomis sukeltas ryžtingas tautos nuotaikas. Ministras pirmininkas Čemberlenas pakvietė Čerčilį tapti Karo kabineto nariu — mat, nebeturėdamas jokios vilties išvengti karo, jis kaip tik ir formavo tokį kabinetą vadovauti šiems reikalams. Galų gale Čemberlenui atsivėrė akys, šįsyk jau nebegalėjo būti nė kalbos apie apsimestinį karą, skirtą vien pasaulio nuomonei užganėdinti. Vis dėlto, ar ministras pirmininkas valios susidoroti su nauja užduotimi — tai buvo jau visai kitas klausimas.
Tą vakarą, devintą valandą, seras Nevilis Hendersonas įteikė Ribentropui oficialų perspėjimą, kad, jei vokiečių kariuomenė nebus tučtuojau atitraukta, Britanija be menkiausių dvejonių laikysis savo įsipareigojimų Lenkijai. Po valandos lygiai taip pat suformuluotą notą įteikė ir Prancūzijos ambasadorius. Tuo atveju, jei Vokietija ryžtųsi pulti ir Vakaruose, Prancūzijai tektų atlaikyti pagrindinį smūgį; norėdamas palengvinti prancūzų mobilizaciją, Čemberlenas, stengdamasis laimėti laiko, rugsėjo antrosios vakare kreipėsi į Bendruomenių Rūmus. Tačiau Rūmų nariai ničnieko nenorėjo girdėti. Jau trisdešimt devynias valandas truko niekuo neišprovokuotas karas Lenkijoje, taigi. Rūmų atstovai buvo baisiai įpykę, apimti nekantros, o be to, visa tai, kas iš vyriausybės pusės dar bent kiek dvelkė Miunchenu, atrodė jiems daugiau negu įtartina. Po itin karšto ir audringo posėdžio vyriausybės padėtis smarkiai pašlijo, tapo aišku: jei ji nesugebės pateikti tautos pageidaujamų atsakymų, ir tučtuojau — jos žlugimas bus beveik garantuotas.
„Protėjo” grupės inspiruoti įvykiai klostėsi neregėtais tempais ir mastais, atvykėliai iš ateities jau seniai nebeįstengė savo įtaka kaip nors jų veikti. Kuriam laikui jie tapo tik paprastais stebėtojais, pajėgiančiais nebent sudėlioti į fragmentišką paveikslą atskiras detales, kitų siunčiamas pranešimuose iš užsienio reikalų ministerijos pragaro, kur nė akimirkai nesiliovė telefono skambučiai iš Paryžiaus ir į Paryžių, ar sklindančių gandų apie drauge su prancūzais išleistą bendrą paskutinįjį ultimatumą nuotrupas.
Ankstyvą kitos dienos, sekmadienio, rytą naujienų biuletenis paskelbė, kad netrukus, penkiolika po vienuolikos, ministras pirmininkas kreipsis į tautą per radiją. Prieš sėsdami klausytis transliacijos, Vinsleidas ir kiti papusryčiavo drauge su Čerčiliais.
Jau kuris laikas buvo visiškai akivaizdu, kad neišvengiami visuomeniniai ryšiai anksčiau ar vėliau privers „Protėjo” narius arba atskleisti visą tiesą Klementinai — arba meluoti jai. Apie pastarąjį variantą Čerčilis nenorėjo nė girdėti, tad dabar ji jau žinojo, kas jie tokie iš tikrųjų. Viena priežasčių, kodėl Čerčilis buvo išsivežęs žmoną į Prancūziją, ir buvo ta, kad norėjo atskleisti jai šią paslaptį kiek įmanoma atsietoje aplinkoje. Žinoma, iš pat pradžių ją ištiko šokas, tačiau labai greitai ji apsiprato su situacija, kaip ir derėjo jos charakterio bei padėties damai.
— Jeigu jūs iš tiesų esate iš 1975-ųjų, manau, jei tik norėtumėte, galėtumėte papasakoti, kas gi mūsų visų laukia… ar bent jau tai, kas atsitiko jūsiškiame pasaulyje, — pietaujant ji užsiminė Vinsleidui dar tą patį vakarą, kai sugrįžo į Londoną. — Turbūt nieko keisto, kad smalsumui nelengva atsispirti.
— Papasakoti galėčiau, — sutiko Vinsleidas. — Bet ar jūs tikrai to norėtumėte?
Ilgokai patylėjusi ji atsakė:
— Ko gero, ne… Kai pagalvoji, toks noras nebūtų labai išmintingas, tiesa?
— Man regis, jūs esate iš tiesų išmintinga.
— Ar jūs kada nors kalbatės apie tokius dalykus?
— Ne.
— Labai pagirtinas pavyzdys, misteri Vinsleidai. Taip, sutinku, verčiau nešnekėsime apie tai.
Tą rugsėjo trečiosios rytą visų mintys sukosi tiktai apie dabartį. Kol atėjo vienuolikta valanda, už stalo visi šnekėjosi nedaug, ir kambaryje tvyranti nuotaika buvo pakankamai niūri. Galų gale diktorius pristatė ministrą pirmininką, ir peilių tarškėjimas kaipmat nutilo, buvo padėti į šalį ir arbatos puodeliai. Iš radijo imtuvo pasigirdo Čemberleno balsas — ministras pirmininkas atrodė įsitempęs, bet nusiteikęs labai ryžtingai.
— Kalbu jums iš kabineto Dauning Strite, dešimt. Šįryt Britanijos ambasadorius Berlyne įteikė Vokietijos vyriausybei paskutiniąją notą, kuria pareiškiame, kad, jeigu iki vienuoliktos valandos negausime patikimų žinių, jog Vokietija pasirengusi kaipmat atitraukti iš Lenkijos savo kariuomenę, tokiu atveju tarp mūsų šalių bus paskelbtas karo stovis. Dabar gi turiu jums pranešti, kad jų pusėje jokių veiksmų nebuvo imtąsi, taigi, mūsų šalis paskelbė karą Vokietijai…
Po ministro pirmininko kreipimosi kambaryje ilgą laiką viešpatavo tyla. Galų gale Čerčilis prašneko:
— Turiu prisipažinti, kad, nepaisant šio momento rimtumo, aš visgi nepajėgiu užgniaužti savyje tam tikro džiugesio. Senoji šlovingoji Anglija, nors ir mylinti taiką, nors, kaip visada, nepasiruošusi, vis dėlto nedvejodama imasi vykdyti savo pareigą. Po to, kai išgirdau, kaip jūsiškiame pasaulyje mes keliaklupsčiavome tol, kol buvome visiškai sunaikinti, mane buvo apėmęs gilus liūdesys, dabar gi širdyje jaučiu palengvėjimą ir net ramybę. — Vieną kitą akimirką patylėjęs, jis liūdnai papurtė galvą. — Tačiau tik pagalvokite, kiek daug mes jau suspėjome paaukoti! Reino sritis pasienyje, Italija, Austrija, Čekoslovakijos tvirtovė… dabar — dar ir Lenkija — visa tai jau prarasta. O juk viskas galėjo būti kitaip, jei tik būtume valioję sutelkti savo valią bei ryžtą bent prieš keletą metų.
— Taip, tai tiesa, — atsiliepė Ana Charkiovič. Valandėlę ji sukiojo tarp pirštų arbatos šaukštelį, paskui vėl pakėlė akis. — Tačiau ilgainiui gali paaiškėti, kad būtent šitaip susiklostę įvykiai — tiktai į gera.
Čerčilis, regis, sutriko.
— Kaip gi taip?
— Dabar gi Vakarų apsisprendimas jau niekam nebegali kelti abejonių, — atsakė Ana. — Pasaulis savo akimis matė, kad žlugo bet kokie bandymai susitaikyti, apeliuoti į sveiką protą ar siekti kompromiso bei taikios išeities, visiems aišku, kad daugiau nebėra kas bedarą — lieka griebtis jėgos. Jei galų gale kas nors ir gali priversti Ameriką stoti mūsų pusėn, tai kaip tik šitai. O tai atsvertų visus jūsų išvardytus praradimus draugėn sudėtus.