— Žinoma, bet tik tuo atveju, jei mes išgyvensime pakankamai ilgai ir sulauksime, kol Amerika imsis veikti, — pastebėjo Vinsleidas.
— Taip, — sausai sutiko Ana. — Šito irgi nederėtų užmiršti.
Ūmai kažkur už pastato sienų pasigirdo dusli dejonė, netrukus ji virto nenutrūkstančiu spiegimu. Tas garsas buvo jau pažįstamas iš mokomųjų oro atakų — tai reiškė, kad artėja priešo bombonešiai.
— Ką gi, man regis, vokiečius reiktų pagirti už operatyvumą, — pripažino Klementina.
Visas būrelis užlipo ant stogo apsidairyti kas vyksta. Aplinkui rugsėjo saulėje žvilgėjo Londono stogai bei bokštai. Bežiūrint iš visų pusių ėmė lėtai kilti j viršų sidabru blizgantys apskriti priešlėktuvinių užtvarų balionai. Gatvėje oro pavojui pasiruošę kariai su plieno šalmais paskubomis lydėjo pakrikusių žmonių būrelius į slėptuves. Kiekvienas nešėsi pasikabinęs ant peties po nedidelę keturkampę dėžutę, kurioje buvo supakuota dujokaukė. Prie skaisčiai raudonų pašto dėžučių buvo pritvirtintos geltonos perspėjamosios lentelės — dujų atakos atveju jos turėjo pakeisti spalvą. Taigi, pagaliau prasidėjo.
— Nagi, žiūrėsim, kas dabar bus, — suniurnėjo Čerčilis Vinsleidui, neišleisdamas iš burnos cigaro. Vinsleidas išsiblaškęs linktelėjo — jis įdėmiai dairėsi po miestą.
Tame pasaulyje, iš kurio atvyko „Protėjo” grupė, įsiplieskus karui Anglijos bei Prancūzijos miestų anaiptol neužgriuvo visa šluojančios oro atakos, nors dauguma žmonių ir manė, kad tai neišvengiamai atsitiks. Hitleris visai neketino išprovokuoti aršių karo veiksmų Vakaruose tuo metu, kai kone visa Vokietijos armija buvo sutelkta Lenkijoje, bet kuriuo atveju jis tikėjosi sudorosiąs Sąjungininkus jau po to, kai visi reikalai Lenkijoje bus sutvarkyti. Nebuvo jokio pagrindo tikėtis, kad šitame pasaulyje šiuo atžvilgiu bus kas nors pasikeitę.
Tačiau Čemberleno bei jo vyriausybės patarėjai apie tai, be abejo, negalėjo žinoti, jų apskaičiavimais reikėjo laukti, kad žuvusiųjų bei sužeistųjų skaičius vos prasidėjus puolimui ir per artimiausius šešis mėnesius bus stačiai šiurpinantis. Vyriausybės manymu, ištisi miestai galėjo pulti į isteriją nuo nesiliaujančių bombardavimų, dujų atakų bei sutrikusių socialinių bei medicininių paslaugų chaoso, taigi, buvo parengti itin slapti planai, kaip nemačiomis atsikratyti žuvusiųjų kūnų, suverčiant juos į kalkių duobes ar iš malūnsparnių sumetant į jūrą.
Kai Baneringas atkreipė Čerčilio dėmesį į šiuos faktus, pastarasis kiek nuolaidžiau ėmė galvoti apie Čemberleną.
— Jeigu jo manymu vienintelė alternatyva galėjo būti tiktai tokia, tuomet pasidaro šiek tiek lengviau jį suprasti ir gerai pagalvoti, prieš apkaltinant jį neįtikėtinu bailumu, kurį pademonstravo Miunchene, — nusprendė Čerčilis. — Aš vis dar manau, kad karui rengtis mums reikėjo jau tada, tačiau dabar jau bent galiu suprasti, kodėl Čemberlenui atrodo, kad tie vieneri metai, kuriuos jam pavyko laimėti, verti didelės savo kainos.
„Protėjo” grupės pasaulyje Luftvafė sutelkė savo dėmesį į Angliją tik 1940-ųjų pabaigoje.
— Jeigu ir šiame pasaulyje įvykiai klostysis taip pat ir jeigu aš Dievo valia galėsiu daryti jiems bent kiek Įtakos, — niauriai pažadėjo Čerčilis, — tokiu atveju neabejoju, kad laikui atėjus mes būsime pasiruošę. Ir šįsyk, kad ir kas atsitiktų, mes jau nebepasiduosime.
Nustebęs Vinsleidas išvertė akis.
— Tu tikrai tiki, kad yra Dievas? — smalsiai paklausė jis.
— Tai visai nesvarbu, — atsakė Čerčilis. — Bet, šiaip ar taip, elgtis vis vien reikia taip, tarsi Jis tikrai būtų.
Paskui visi jie patraukė į slėptuvę, esančią už kokio šimto jardų toje pačioje gatvėje. Su savimi jie pasiėmė ir butelį brendžio bei kitų Čerčilio „medicininių patogumų”. Tačiau oro pavojus pasirodė besąs netikras, ir po pusvalandžio visi galėjo grįžti į namus.
Tą patį vakarą Čemberlenas vėl pasišnekėjo su Čerčiliu ir pasiūlė šiam ne tik kėdę Karo kabinete, bet ir vyriausiojo laivyno vado pareigas — tas pačias, kurias Čerčilis užėmė, kai 1914-aisiais įsipliesė Didysis karas. Čerčilis sutiko nedvejodamas, ir šeštą valandą vakaro jau vėl sėdėjo savo kėdėje senajame savo kabinete, greta tebebuvo ir tas pats medinis dėklas su žemėlapiais, kurį jis pats ir pasidarė praėjusios kadencijos metu, dėkle tebegulėjo tie patys Šiaurės jūros žemėlapiai, kuriuose jūrų žvalgyba buvo sužymėjusi Kaizerio laivyno judėjimą. Iš Admiraliteto visiems Karališkojo laivyno laivams ir bazėms buvo perduota žinia: VINSTONAS SUGRĮŽO.
Taigi, kalbant apie svarbiausiuosius istorinius įvykius, lyginant tai, kas ir kada atsitiko, iki šiol vienintelis „Protėjo” misijos pasiektas rezultatas buvo tas, kad Britanija įsitraukė į karą trimis dienomis vėliau. Kalbant chronologiškai, šis pasiekimas nebuvo labai jau žymus.
Tačiau atsižvelgus į visus po išoriniais įvykiais slypinčius „kaip” ir „kodėl”, pasikeitimai šiame pasaulyje atrodė kur kas didesni — ko gero, dabar jau buvo galima pagrįstai tikėtis, kad visi tie pokyčiai, kurių grupė taip nekantriai laukė ištisus mėnesius, galų gale užgrius ištisu srautu.
23 skyrius
Kadangi penketas grupės narių — Baneringas, Ana, Selbis, Vinsleidas ir Vorenas — buvo išvy kę į Londoną, Sarginėje gerokai sumažėjo automobilių poreikis. Taigi, Feračinis ir Kesidis drauge su Edu Peinu laisvam vakarui mieste pasiskolino sedaną — tai buvo juodas, keturių durų 1936-ųjų laidos „Pakardas”, sukonstruotas tvirtai it tankas, įskilusiu priekiniu stiklu, aptakiais sparnais ir grotelėmis padengtu priešakiu, automobilio salone tvyrojo malonus odos kvapas. Pervažiavę per upę į Manheteną, jie stabtelėjo prie Makso klubo, pasiėmė iš ten Dženetę, Perlę ir Emi, o paskui nurūko į šiaurę, į užmiestį, link Long Ailendo sąsiaurio už Istčesterio įlankos. Važiuoti į Glen Ailendo kazino pasiūlė Feračinis. Išvysti šią vietelę savo akimis jis netvėrė smalsumu nuo pat to meto, kai, vos išlindus iš povandeninio laivo kajutės ir limuzinu važiuojant iš uosto, apie ją papasakojo Vinsleidas — dabar atrodė, kad visa tai įvyko prieš kokį tūkstantmetį. Feračinis ypač troško apsilankyti ten būtent šį vakarą, nes šįvakar ten kaip tik turėjo groti Gleno Milerio orkestras.
Kai jie atvažiavo, mašinų stovėjimo aikštelė greta kazino jau buvo kone sausakimša, o pro vartus kas minutė vis važiavo dar daugiau mašinų. Kompanija, jau puikiai nusiteikusi, išsirito iš automobilio ir įsiliejo į durų link plūstantį žmonių srautą. Vakaras buvo tykus ir šiltas, lengvas vėjelis vos vos judino aplinkui augančių medžių šakas. Ryškiai apšviestas kazino stūksojo pačioje pakrantėje, čia pat spindėjo lygus it stiklas sąsiaurio vanduo, jo paviršius vos pastebimai ribuliavo sidabru, nutviekstas juodutėliame giedrame danguje kybančio mėnulio pjautuvo.
Duris jie pasiekė eidami paskui pašėlusiai triukšmingą kompaniją, pūsčiojančią švilpukus ir pasipuošusią kaukių baliaus skrybėlėmis. Viena to būrelio merginų, rankoje laikanti visą debesį balionų, draugiškai ištiesė juos kitiems.
— Šiandien mano vestuvės! Paimkite balioną!
Emi pasiėmė porą balionų ir pritvirtino juos savo suknelės priešakyje. Dženetė krito iš juoko. Kesidis dėvėjo katiliuką, kurį kažkokiomis gudrybėmis buvo iškaulijęs iš Makso. Perlė nuo pat pietų šventė kažkokią jai vienai težinomą progą ir jau buvo mažumą apsvaigusi. Naktis, regis, žadėjo būti nuostabi.
Kimšte prisikimšusi salė jau ūžė. Muzikantai, įsitaisę ant skaisčiai apšviestos pakylos tolimajame salės gale, vilkėjo tamsiai rudus sportinius megztinius ir ryšėjo juodus kaklaraiščius. Jie jau buvo kaip reikiant įsisiūbavę, tuo metu kaip tik pasimėgaudami trenkė įmantrią „Mažojo rudojo Ąsotėlio” interpretaciją. Šviesos buvo pritemdytos, ore plaukiojo debesys dūmų, šokių aikštelėje, susigrūdę it silkės statinėje trūkčiojo ir lingavo gausybė kūnų, apsirengusių visokiausiais, kokiais tik įmanoma, drabužiais, pradedant baltašvarkiais smokingais bei vakarinėmis suknelėmis ir baigiant languotais vilnoniais sijonais bei šiurkščios medžiagos kombinezonais. Palei gerą pusę vienos sienos driekėsi ilgas, lankytojų lipte apliptas baras, o visą erdvę aplinkui šokių aikštelę užpildė staliukai, dauguma kurių buvo jau užimti.