Kai atvykėliai ėmė brautis per patalpą, kaip tik atsistojo pats Glenas Mileris ir užgrojo trombonu solo. Feračinis ūmai stabtelėjo ir išpūtė akis. Aštrus profilis, dabar jau taip gerai pažįstamas iš gausybės nuotraukų, kurias Feračinis buvo spėjęs pamatyti po tos atmintinos dienos Norfolke, Virdžinijoje — švariai nuskustas smakras, aukšta kakta, retėjantys plaukai, akiniai auksiniais rėmeliais — tą veidą nesunku buvo atpažinti netgi iš šitokio nuotolio. Apmokymų Tularozoje metu Feračinis mėgdavo vienas pats išsitiesti kambarėlyje ant gulto ir iš įrašų klausytis melodijų, panašių į šią, mėgindamas įsivaizduoti, kokia bus jų misija. Dabar gi, visai netikėtai, akimirksnį jam šmėstelėjo, kad praeitis galų gale iš tiesų atgijo. O gal tai reiškė, kad būtoji „dabartis” galutinai išnyko?
— Ei, Hari, nagi, eikš, matau laisvą staliuką! — Kesidžio balsas ūmai pažadino jį iš to trumpo susimąstymo.
Dženetė sučiupo Feračinį už rankos ir timptelėjo jį paskui kitus.
— Kas atsitiko, Hari? Pažiūrėjus į tave galima pamanyti, kad kaip gyvas nesi girdėjęs orkestro.
Kaip išmanydami jie pasistengė kuo patogiau susistatyti kėdes ankštoje erdvėje tarp savo staliuko ir kaimynystėje sėdinčių žmonių. Emi pritūpė Kesidžiui ant kelių. Šis išsišiepė ir iškalbingai sugniaužė jos balionus. Emi buvo dailaus veidelio šviesiaplaukė, garbanėlių galiukai išdykėliškai kyšojo virš ausų. Ji vilkėjo tiesaus kirpimo blyškiai žydrą suknelę, kiek primenančią plazdantį trečiojo dešimtmečio stilių. Juodu su Kesidžiu visai neblogai sutarė ir puikiai jautėsi drauge, jų bendravimas tebebuvo toks pat nerūpestingas kaip ir tą pirmąjį vakarą, kai Emi su Dženete susitiko Kesidį bei Feračinį ir nusivedė juos pas Maksą. Edas Peinas kažkokiu stebuklu sugebėjo nustverti padavėją ir užsakyti gėrimus.
Perlė pasirausė rankinuke, prisidegė cigaretę ir numetė pakelį bei žiebtuvėlį ant stalo.
— Kurgi prašapo Gordonas? — paklausė ji. — Nemačiau jo jau bene kelias savaites.
— Jis turėjo išvykti, — atsakė Emi. — Kur, sakei, jis išvažiavo? — paklausė ji Kesidžio.
— Į Europą.
— Palauk, nesakyk, pati žinau — paveikslų pasižiūrėti, — bandė atspėti Perlė. — Ar Gordonas — koks nors kolekcionierius? Amžinai kur nors išsitrenkdavo paveikslų pažiūrėti.
— Ne, šįsyk jis išvyko su reikalais, — pasakė Feračinis.
Perlė papurtė galvą ir atsiduso.
— Ar žinote, vaikinai — aš iki šiol nė nenutuokiu, kuo gi jūs iš tiesų verčiatės. Ar tai — kažkokia paslaptis, o gal aš pati kažką pravėpsojau? Viskas, ką išgirstu, tik dar labiau sutrikdo.
— Nagi, ar verta dėl to dabar sukti sau galvą? — atsiliepė Dženetė. — Kažkaip maniau, kad mes tiesiog turime laisvą vakarą. Kas gi nutiko mūsų pobūviui?
— Tikrai, o kaipgi pobūvis? — skubiai pritarė jai Kesidis. — Sėdime čia jau geras penkias minutes, o iki šiol vis dar niekas nešoka. Ką gi, manau, kad…
— Ei, liaukis! — suspiegė Emi.
— Balionas sprogo.
— Esu girdėjusi tokį pokštą apie balionus, — pasakė Perlė. — Suprantate, šokėja su balionais… na, visas jos apdaras ir yra tie balionai, ir vienas vaikinas pasakė… — Ji nutilo ir susiraukė. — Oi ne, palaukit… Pasiutimas, užmiršau, kaip ten buvo toliau. Man amžinai šitaip atsitinka.
— Kaukių baliuje pasirodė mergina, apsivilkusi tik juodą liemenėlę ir apsiavusi juodus batelius, — pasakė Peinas. Jis su lūkesčiu apžvelgė stalą.
Perlė gūžtelėjo pečiais. Emi susiraukė.
— Gerai, pasiduodu, — pareiškė Dženetė. — Kas gi ji buvo?
— Vynų penkiukė! Cha cha! — Peinas linksmai pliaukštelėjo delnu į stalą, Kesidis užsikvatojo, neatsiliko ir kiti.
Feračinis išsišiepė.
— Atspėkite: juodas ir traškus, kabo ant lubų. Kas? — užminė mįslę jis. Atsakymo niekas nežinojo. Būdamas italų kilmės amerikietis, Feračinis tai visada pateikdavo kaip lenkišką pokštą. Tačiau dabar jis staiga prisiminė, kad Hitlerio armija ištisa lavina užgriuvo Lenkiją iš vakarų, o vakar rusai be jokio perspėjimo puolė iš rytų, tokiu būdu visiškai suniokodami tą bejėgę šalį. Tokiems juokams laikas anaiptol nebuvo tikęs. — Vėpla elektrikas, — išsisuko jis su tokiu atsakymu. To visiškai pakako, visi nusijuokė. O tada atvyko užsakytieji gėrimai, ir pokštai kuriam laikui buvo užmiršti.
Perlė gurkštelėjo iš savo taurės, paskui atsilošė ir užsimerkė.
— Oooooi… Nevertėjo man pradėti taip anksti. Reikia kažką daryti, kad bent dalis to brudo išsigaruotų, — ji dirstelėjo į Peiną. — Kaip čia atsitiko, Edai, kad vis dar nepakvietei manęs pašokti?
— Ar nenorėtum pašokti? — smagiai nusiteikęs Peinas kaipmat pakluso.
— Štai kuo mane ir žavi vaikinai — ryžtingumu. Jau maniau, niekada nepakviesi. Eime.
Juodu pakilo, ir Peinas, suspaudęs jos alkūnę, ėmė skverbtis link šokių aikštelėje susispietusios minios, kuri strykčiojo ir lingavo pašėlusiu ritmu: „Turėjau aš mergaitę Kalamanzu-zu-zu-zu-zu…”
Emi jau buvo užsivožusi ant galvos Kesidžio katiliuką.
— Kodėl gi tu pasakei tai mergužėlei klube, kad verteisi ginklų kontrabanda Pietų Amerikoje? — atsigręžusi ji įsmeigė į jį triuškinantį žvilgsnį.
Kesidžio veide pasirodė įžeistos nekaltybės išraiška.
— Aš? Kada gi?
— Taip, tu. Praėjusį penktadienį.
— Kokiai dar mergužėlei?
— Nagi tai vištelei su permatoma suknele. Tu puikiai žinai, apie ką aš kalbu.
Kesidis kilstelėjo delnus aukštyn.
— Gerai jau gerai, tu mane sučiupai. Ak, vis ta skaisčioji mano jaunystė — aš visai nesugebu pameluoti. Aš padariau tai, kad tu imtum pavyduliauti. Maniau, tai padidins mano galimybes šį tą iš tavęs gauti… Ko gero, būtum lengviau prieinama, jeigu žinotum, kad turi varžovę.
— Kesidi, tu nepakenčiamas! Netikiu nė vienu tavo žodžiu!
Feračinis buvo gerokai pritilęs. Vaizduotės akimis jis regėjo, kaip pragaištingos priešo kariuomenės bangos užlieja ir nugramzdina ištisus miestus, kaip pabėgėliai drauge su savo vaikais vos pavilkdami kojas traukia mylių mylias besidriekiančiais keliais, karučiuose stumdami savo turto likučius, kuriuos dar pavyko išgelbėti, o už nugarų liepsnoja palikti namai. Visa tai dėjosi dabar, kaip tik šiuo metu, tuo tarpu čia žmonės linksminosi, gėrė ir šoko. Ūmai visa tai jam pasirodė kažkaip nerealu.
Jis pajuto, kaip jo ranką sugniaužia Dženetės pirštai.
— Nagi, Hari, — sukuždėjo ji tiesiog jam į ausį. — Dabar ne laikas nugrimzti į melancholiją.
Ji sakė tiesą. Jis juk ničnieko negalėjo pakeisti. Feračinis išspaudė šypseną.
— Tuomet galėtum pamėginti mane iš jos ištraukti.
— Gal nori pašokti? Man juk nereikia laukti, kol pats pakviesi.
— šiuo metu nesijaučiu turįs tam pakankamai energijos. O ką, jeigu palauktume ko nors lėtesnio?