— Žinoma.
Vėliau, kai slegianti jo nuotaika kiek prasisklaidė, juodu nuėjo šokti ir šoko ilgai. Dženetė beveik nekalbėjo, bet glaudėsi prie jo, tarsi visu kūnu mėgindama išsakyti tai, ko nenorėjo sakyti žodžiais. Feračiniui buvo iš tiesų malonu justi jos artumą ir šilumą, širdies gilumoje jis mėgavosi tuo dar nepatirtu pojūčiu, kad moteris, tegul simboliškai, šį akimirksnį visiškai atsiduoda į jo rankas. Toks pojūtis jam buvo visiškai naujas. Gimtajame jo pasaulyje žmonės paprastai niekam ir niekad visiškai neatsiduodavo. Jų ateitis buvo pernelyg trumpa ir pernelyg rūsti, kad jie galėtų leisti sau šitokius dalykus.
Paskui jie išėjo į terasą, kur žmonės paprastai išlįsdavo kelioms minutėms prasivėdinti ir apsidairyti po šviesų girliandas, nusidriekiančias Long Ailendo pakrante, bei įvairiaspalvius sąsiauriu plaukiančių laivų žiburėlius. Dženetė prisiglaudė prie Feračinio ir kurį laiką nekrustelėdama gūžėsi jo glėbyje. Paskui ji atšlijo ir kelias akimirkas įdėmiai žvelgė į jo veidą.
— Visai nenoriu, kad tu pašėltum, Hari, bet… tu juk nesi itin patyręs bendrauti su merginomis, tiesa?
Jis nė nemanė įsižeisti dėl šių jos žodžių. Vos vos šyptelėjęs jis gūžtelėjo pečiais.
— Taip, tiesa.
Šitaip pasakyti buvo užvis lengviausia. Gimtajame jo pasaulyje virš galvos nuolat kybojo grėsmė, kiekvienas gyveno tik šia diena, ir neapleido pojūtis, kad laiko atseikėta labai ribotai. O tokiomis sąlygomis seksas buvo ne kas kita, kaip patikimas streso malšintojas — ir visiškai lengvai prieinamas. Tačiau tikro prisirišimo buvo kiek įmanoma vengiama, nes pernelyg realiai grėsė praradimo skausmas. Gi šiame pasaulyje viskas buvo visai kitaip. Žmonės lengvai susisaistydavo emociniais ryšiais ir nuosavybės jausmą pajusdavo anksčiau nei įgydavo tam pagrindo. Atrodė, jog čionai esama ištiso nerašytų taisyklių bei susitarimų minų lauko, o Feračinis nusprendė turįs ir svarbesnių užsiėmimų nei įsivelti į šitokią kebeknę. O gal tiesiog pasąmonė pakišo jam racionaliausią išeitį? Gal jis tiesiog baiminosi būti atstumtas, jei pasakys ne tai, ką reikia?
Dženetė savaip išsiaiškino jo atvirumą, ji pamanė, kad šitaip Haris šaukiasi jos pagalbos. Ji vėl prisiglaudė prie jo, pabučiavo į lūpas ir sukuždėjo, įrėmusi nosį jam į petį:
— Tik neprisigalvok visokių niekų, nepamanyk, kad aš darau tai visada ir su kiekvienu, Hari, bet mes galėtume suveikti taip, kad… na, kad liktume vienu du — tik tu ir aš. Džefas šiandien dirba iki vėlumos ir drauge su pora vaikinų naktį praleis universitete. Mūsų butas bus tuščias.
Feračinis įsmeigė žvilgsnį į sąsiaurio vandenis.
— Nesu tikras, kad noriu taip giliai tave įpainioti.
Dženetė tylutėliai susijuokė.
— Hari, tu kartais iš tiesų kalbi pašėlusiai keistus dalykus. Man retsykiais net pasirodo, kad esi iš kažkokios kitos planetos.
— Turėjau omeny — prieš man išvažiuojant, — paaiškino jis. — Dar nežinau tikslios datos, kada turėsiu išvykti, ir nenutuokiu, kiek laiko teks užtrukti kelionėje, taigi, nenorėčiau, kad…
Neatrodė, kad Dženetė būtų labai nustebusi.
— Į užjūrį? — paklausė ji.
— Taip.
— Bet juk tu sugrįši, tiesa?
— Žinoma.
Dabar ji neatrodė visai įtikinta.
— Tai — na… Tai pavojinga?
— Klausyk, aš negaliu tau pasakyti nieko konkretaus… Juk jau esame kalbėję apie tai.
Dženetė žengė žingsnį atatupsta, kad galėtų matyti jo veidą.
— Man regis, jau kurį laiką mes kažko panašaus ir tikėjomės, — pareiškė ji. — Džefas net susikūrė teoriją apie tai. Ar norėtum ją išgirsti?
— Pasakyk, — paprašė Feračinis.
— Jis mano, kad vyriausybė smarkiai nerimauja, jog Hitleris ir naciai kažkokiu būdu gali pirmieji įsigyti tą bombą, apie kurią jūs vis šnekate. Taigi, jis spėja, kad jūs priklausote kažkokiam slaptam kariuomenės daliniui — esate apmokyti prasiskverbti į Europą ir sabotuoti bombos kūrimo programą.
— Netgi nepaskelbę karo?
— Džefo manymu, užduotis ypatingai svarbi, taigi, netgi nebūtina laukti, kol Jungtinės Valstijos paskelbs karą. Šiaip ar taip, sprendžiant iš to, kaip klostosi įvykiai, neilgai trukus taip ir atsitiks. O netgi tuo atveju, jei karas ir nebus paskelbtas, jūsų užduotį galima pridengti kokiu nors nekaltu pretekstu, pavyzdžiui, sutartimi su Anglija. Džefas mano, kad kaip tik dėl to prieš porą mėnesių Anglijos karalius buvo atvykęs susitikti su mūsų prezidentu.
— Jis išties įžvalgus vaikinas, — pripažino Feračinis. Jis labai tikėjosi išlaikysiąs kuo abejingiausią veido išraišką ir nuslėpsiąs, kaip labai Džefas įžvalgus. — Ar dabar lauki komentaro?
Dženetė atsiduso.
— Ne, nereikia. Tiesiog — na… kai tu išvyksi, kad ir kada tai atsitiktų, norėčiau, kad žinotum: aš visada galvosiu apie tave. Pats supranti, ką turiu galvoje. Ir nemanyk, kad visiškai niekam nerūpi, kas gali atsitikti.
Feračinis prisitraukė ją artyn ir ilgai ilgai žvelgė tiesiog jai į veidą. Ji nemirksėdama žiūrėjo jam į akis.
— Tikrai? — galų gale paklausė jis.
— Tikrai, — ji linktelėjo.
Jis akimirksnį padvejojo.
— Na, o tai, ką tu prieš porą minučių sakei apie Džefą…
— Jeigu jau išvyksti, aš irgi norėsiu tikėtis, kad ir tu mane prisimeni.
— Man regis, mes galėtume paslapčia išsmukti ir pasigauti taksi…
— Aš visai atsitiktinai pasiėmiau su savimi paltą.
— Na taip, aš lyg ir pastebėjau.
— Tu niekad nieko nepražiopsai, tiesa?
— Gal nebent tik daugybę progų.
Dženetė nusijuokė ir paėmė jį už rankos.
— Ką gi, nepražiopsok bent šitos. Nagi, eime.
24 skyrius
Rugsėjo vienuoliktąją Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Ruzveltas nusiuntė Čerčiliui labai jau netikėtą laišką, sveikindamas jį vėl tapus Britanijos karinio laivyno vyriausiuoju vadu ir išreikšdamas viltį, kad Čerčilis neatsisakysiąs ir toliau palaikyti su juo asmeninius ryšius.
Mat valstybės vadovui užmegzti šitokio pobūdžio santykius su vyresnybei pavaldžiu ir dar kitos valstybės ministru, be kita ko, netgi ne atsakingu už kokius nors užsienio reikalus, buvo, švelniai tariant, labai jau neįprasta. Juo labiau šis žingsnis atrodė neįtikėtinas todėl, kad juodu beveik net nebuvo oficialiai pažįstami. Tiesa, kartą 1918-aisiais, buvo trumpai susitikę Londone, kur Ruzveltas buvo atvykęs kaip laivyno ministro pavaduotojas. To susitikimo metu nė vienas jų nepaliko antrajam itin gero įspūdžio. Iki pat šiol Čerčilis ir Ruzveltas sutarė tik dėl vieno vienintelio dalyko — būtent dėl to, kad nacizmas kelia iš tiesų rimtą grėsmę. Tačiau beveik visais kitais klausimais juodviejų pozicijos buvo kone kardinaliai priešingos. Čerčilis buvo griežtas konservatorius, tradicinė jo ideologija ničniekuo nesisiejo su pragmatišku Ruzvelto polinkiu eksperimentuoti, o kaip tik šį polinkį stačiai garbino Amerikos profsąjungos, Ruzveltas buvo pripažintas Amerikos liberalizmo vadas. Kadangi Naujosios Sutarties idėjos iš pažiūros ne ką tesiskyrė nuo tų, kurias skelbė eksprezidentas Huveris, likęs nuošaly po to, kai buvo atsisakyta laisvai besivystančio kapitalizmo, ir atkakliai tebetvirtinąs, kad visi nuostoliai laikui bėgant kompensuosis savaime, taigi, kategoriškai prieš tokias idėjas nusistatęs Čerčilis ėmė primygtinai kviesti neprisidėti prie Ruzvelto „negailestingo karo su verslu ir turtu”. Pastarasis gi savo ruožtu laikė Čerčilį į praeitį besižvalgančiu politiniu atgyvena. Tad kaipgi reikėjo suprasti tą visiškai netikėtą simpatijos ir solidarumo proveržį?