Atsakymas slypėjo toje aplinkybėje, kad abu jie vienodai suprato dvidešimtojo amžiaus strategijos realijas, kurios iš tiesų gerokai pranoko savo kiemo reikalų ribas. Abu jie suvokė, kad jūrų laivyno jėga yra gyvybiškai svarbi pasaulio galios dalis, ir kad abiejų tautų — o iš tiesų ir viso demokratiškojo Vakarų pasaulio — likimas didele dalimi priklauso nuo jungtinės anglų ir amerikiečių laivynų jėgos.
Sekdamas amerikiečių stratego ir laivyno istoriko admirolo Mahano, kurio knygas ryte rijo jaunystėje, doktrinomis, Ruzveltas pripažino, kad karinio jūrų laivyno galia ir yra pagrindinė Amerikos ateities gynybinėse sistemose, o kas dar svarbiau, jis suprato ir tai, kad reikia vystyti bendradarbiavimo, o ne konkurencijos politiką su Britanijos karališkuoju laivynu, norint ateityje atsispirti subrendusiai Vokietijos bei Japonijos jėgai. Ilgą laiką vandenynas buvo natūralus ir patikimas Amerikos gynybinis griovys, tačiau atsiradus garo varikliui bei elektrai juo nebebuvo galima pasikliauti, Amerika tapo vientiso kultūrinio ir ideologinio paveldo, besidriekiančio nuo Havajų salų iki Reino, dalimi. Amerikos saugumas bei interesai didele dalimi priklausė nuo Britanijos laivyno, lygiai taip pat, kaip ir Britanijos manevrai dėl jėgų pusiausvyros Europoje priklausė nuo Amerikos veiksmų Vakarų pusrutulyje. Abi šios šalys stovėjo akis į akį su bendru priešu, o jungtinis karinis laivynas ir buvo ta jėga, turinti pridengti tiek vienos, tiek ir kitos užnugarį.
Šį interesų bendrumą puikiai suprato ir britai — kaip tik tai labiausiai ir lėmė geranorišką jų neutralumą Amerikos atžvilgiu Ispanijos-Amerikos kare ir tylų pritarimą Jungtinėms Valstijoms, kai šios suskubo aneksuoti Havajus ir Filipinus, kol to nepadarė vokiečiai. Taip pat tuo buvo galima paaiškinti Britanijos nuolaidas ginče dėl Aliaskos sienų bei primygtiniam Amerikos pageidavimui kontroliuoti Panamą. Savo ruožtu Jungtinės Valstijos atsimokėjo su kaupu, 1917-ais įsijungdamos į Didįjį karą.
Amerika stačiai negalėjo leisti, kad Anglija ir Prancūzija sužlugtų. Nepaisant pakilių frazių apie tai, kad reikia išsaugoti laisvąjį demokratiškąjį pasaulį, pati paprasčiausia tiesa buvo tokia: kad išsaugotų nepaliestą nuosavą kailį, Amerikai nori nenori teks padėti sustabdyti godžias, grobio ištroškusias šalis, o Mažino užkarda buvo jos pirmoji gynybinė užtvara. Šitaip buvo 1917-aisiais — lygiai taip pat buvo ir dabar.
Savo laiške Ruzveltas užsiminė apie sutapimą, kad juodu su Čerčiliu Didžiojo karo metu ėjo panašias pareigas. Paskui jis pavartojo iškalbingą frazę, esą ir dabartinė situacija „iš esmės labai panaši”. Tokia kalba, kurią kitas pasaulinio masto strategas galėjo nesunkiai suprasti, laiškas bylojo, kad, Ruzvelto nuomone, jo ir Čerčilio požiūriai bei tikslai visiškai sutampa.
Kaip gaila, kad Kongrese nėra daugiau žmonių, kurie gebėtų suvokti situaciją kur kas plačiau, pagalvojo Ruzveltas, atsilošdamas krėsle. Jis sėdėjo kambaryje, kurį pertvarkęs įsirengė savo „ovalinį kabinetą”. Ruzveltas nulydėjo akimis išeinančius užsienio reikalų ministrą Kordelį Hulą, patarėją Haroldą Aiksą bei tris senatorius — su jais jis aptarinėjo 1935-ųjų Neutraliteto Aktą, kurį prezidentas smarkiai gailėjosi pasirašęs, bei būsimą balsavimą dėl ginklų pardavimo kariaujančiosioms pusėms apribojimų panaikinimo — šis balsavimas turėjo būti surengtas to paties mėnesio — spalio — pabaigoje.
Jam patiko dirbti čia, oficialiame savo kabinete vykdomosios vyriausybės korpuse. Kambarys buvo jaukus ir patogus, baltomis sienomis ir tamsiai žaliomis užuolaidomis, kartūnu aptrauktais baldais, be to, dar daugiau jaukumo jam suteikė ir pats Ruzveltas, pridėliodamas galybę įvairiausių asmeninių niekučių, šeimos nuotraukų, ištisas stirtas knygų bei pašto ženklų albumų, čia buvo gausu ir laivų modelių, be to, geriausieji Ruzvelto jūrų žemėlapių bei piešinių kolekcijos pavyzdžiai. Pats darbo stalas buvo karalienės Viktorijos dovana. Jis buvo pagamintas iš Britanijai priklausiusio laivo medienos — tas laivas įstrigo šiaurės jūrų leduose ir buvo paliktas likimo valiai, vėliau Jungtinių Valstijų banginių medžiotojai aptiko jį ir išgelbėjo, o restauruotą Jungtinių Valstijų vyriausybė grąžino jį Britanijai.
Ruzveltas ėjo jau penkiasdešimt septintuosius metus ir prezidentavo nuo 1932-ųjų. Retėjantys jo plaukai buvo pašarmoję sidabru, nuo veido beveik neišnykdavo plati baltadantė šypsena, jis nešiojo pensnė auksiniais rėmeliais, užkabintą ant didžiulės tiesios nosies, kuri visai pritiko plačiam, keturkampiu žandikauliu jo veidui. Iš prigimties Ruzveltas buvo aukštas, stambus vyras, o po poliomelito priepuolio, užklupusio prieš aštuoniolika metų, jis išvystė galingas rankas ir pečius, mat po ligos paralyžius surakino abi jo kojas — tokia negalia garantuotai būtų užbaigusi bet kurio silpnesnės valios žmogaus politinę karjerą. Tačiau Ruzveltas sugebėjo sėkmingai grįžti į politikos areną ir tapo Niujorko valstijos gubernatoriumi, o paskui ir prezidentu, ir dar tokiu metu, kai krizės iškamuota nacija kėlė vyriausybei, ko gero, didesnius nei bet kada reikalavimus. Į iššūkį jis atsakė iš tiesų įspūdingai — kad ir ką iš saugaus vėlesniųjų metų atstumo būtų galėję pasakyti įvairūs ekonomikos bei finansų specialistai, vertindami tikrąjį Ruzvelto naudotų priemonių efektyvumą, tačiau svaiginančio jo „Pirmųjų šimto dienų” dinamizmo pakako įkvėpti žmones, priversti juos patikėti, kad visa dėdės Semo jėga yra jų pusėje. Gerokai nusmukę klestėjimo bei pasitikėjimo savo jėgomis rodikliai vėl pakilo, o vėlesniaisiais metais netgi pranoko ankstesnįjį lygį, ir 1936-ųjų metų rinkimuose Ruzveltas buvo perrinktas antrai kadencijai didele balsų persvara.
Tačiau antroji jo kadencija, ko galbūt ir reikėjo tikėtis, jau nebebuvo tokia sėkminga, reikalai klostėsi nebe taip sklandžiai. Jo paties žodžiais tariant, jis ir jo „naujasutartiečiai” „nusipelnė įsišaknijusio godulio neapykantos”. Dabar, kai dauguma depresijos sukeltų bėdų jau liko užnugaryje, ultradešiniosios jėgos siūbtelėjo iš savo užuoglaudų ir kibo į atlapus tiems, kurie reikalavo pagarbos sau ir demonstratyviai apsimetinėjo turį tokių žinių, kurias visuomenė andai laikė išmintimi. Kita vertus, Ruzvelto pastangos pakeisti teisėtvarkos sistemą — tiksliau sakant, liberalizuoti ją po to, kai Aukščiausiasis Teismas paskelbė kai kurias Naujojo Kurso nuostatas nekonstitucinėmis — pasirodė besančios netinkamai apgalvotos, ir įgyvendinti jų nepavyko. Iš savos patirties Ruzveltas jau žinojo, kad, nepaisant nemažėjančio asmeninio jo populiarumo, kai kuriuos principus bei institucijas amerikiečiai iš prigimties buvo linkę iškelti aukščiau individo ir, vos pabandžius kažką čionai pakeisti, jiems neišvengiamai sukildavo įtarimas.
Vienas tokių dalykų buvo ir tvirtas paprastų žmonių pasiryžimas, sykį išsipainiojus iš Senąjį Pasaulį kamuojančių problemų, už jokius pinigus į jas nebesikišti, neleisti, kad jų sūnūs būtų įvelti Į tas pačias rietenas, nuo kurių bėgdami jie patys atsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tvirta izoliacionistų frakcija Kongrese atspindėjo šias nuotaikas, ir jeigu Ruzveltas paslapčia galvojo, kad Amerikai anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks įsitraukti į karą, tai jo, be jokios abejonės, laukė nelengva užduotis: atsargiai pamėginti kažkokiu būdu performuoti visuomenės nuostatas.
Dar visai neseniai Ruzveltas anaiptol nebuvo įsitikinęs, jog tikrai nori šitaip plėšytis. Miunchenas ir po to sekę įvykiai sukėlė jam visišką neviltį, o 1939-ųjų vasarą jis buvo jau kone rimtai apsisprendęs pasitraukti iš viešojo gyvenimo ir visam dar likusiam laikui pasinerti į šeimos džiaugsmus bei asmeninius pomėgius. Tačiau netikėtai griežta Čemberleno nuostata Lenkijos klausimu, ko Ruzveltas jau visiškai nebelaukė, suteikė šiam naujų jėgų, o paskui dar Čerčilio paskyrimas pradžiai į Karo kabinetą, o po to — ir į laivyną atgaivino visas senąsias Ruzvelto viltis. Garsusis jo laiškas Čerčiliui iš dalies ir buvo džiaugsmo, kurio Ruzveltas nei norėjo, nei valiojo nuslėpti, išraiška.