Tiesą sakant, tas netikėtas įvykių posūkis įliejo tiek naujos gyvybės, kad Ruzveltas jau rimtai brandino mintį sulaužyti nusistovėjusią tradiciją ir balotiruotis trečiai kadencijai. Tiesa, kol kas tai tebuvo slapta mintis. Ruzveltas dar niekam neužsiminė apie tai, netgi Eleonorai.
Vis dėlto kaip tik dabar užvis labiausiai reikėjo gerai pagalvoti apie būsimąjį vizitą. Tuo tarpu kol Pa Votsonas, už lankytojus atsakingas prezidento sekretorius, koridoriuje sutikinėjo kitą svečių grupę, Ruzveltas pasiėmė viršutinį aplanką iš visos ant stalo gulinčios krūvos ir atsivertė jį, norėdamas kiek atgaivinti atmintį.
Taip, tai turėjo būti tas pats vizitas, kuriam pagrindas buvo padėtas dar spalio vienuoliktąją. Tą dieną Aleksandras Sachsas, pralaukęs ištisus du mėnesius, galų gale buvo prezidento priimtas ir pagaliau įteikė šiam Einšteino laišką. Gal ir nelabai gražu buvo versti Aleksą šitiek laukti, tačiau argi kas galėjo tikėtis prezidentą turint bent kiek laisvo laiko, kai tik ką baigė smilkti pasaulinės parako statinės dagtis? Ruzveltas pasklaidė prirašytus puslapius aplanke ir peržiūrėjo pasibrauktas vietas bei paraštėse pažymėtas pastabas. Urano tyrinėjimai Kolumbijos universitete… įmanomas neįtikėtinų energijos kiekių šaltinis… viena vienintelė bomba gali sunaikinti ištisą miestą… Nacių programa? Be paties Ruzvelto, Sachso ir Votsono kabinete tada dar buvo ir du karinės amunicijos specialistai: pulkininkas Adamsonas iš sausumos kariuomenės bei komandoras Huveris iš karinio jūrų laivyno. „Anaiptol ne giminė vienam žinomam asmeniui!” — juokais prie šio vardo buvo prirašęs Votsonas atmintinėje prezidentui. Ruzveltas nusišypsojo. Spalio vienuoliktosios įrašas bylojo, kad susitikimas baigėsi Ruzvelto žodžiais: „Pa, tai tikrai verta dėmesio, reikia veikti!”
Iš tiesų, buvo pradėta veikti. Kaipmat buvo paskirtas konsultacinis komitetas urano tyrinėjimams, jam vadovavo nacionalinio standartų biuro direktorius Limanas Dž.Brigsas. Pirmasis komiteto susirinkimas turėjo įvykti spalio dvidešimt pirmąją, į jį buvo išsiuntinėti kvietimai tiems mokslininkams, kurie, pasak Sachso, dalyvavo urano tyrinėjimuose.
Tačiau netrukus atsitiko šis tas labai jau neįprasto. Leo Silardas susisiekė su Votsonu ir primygtinai pareikalavo, kad mokslininkų atstovų grupei būtų surengtas susitikimas su pačiu prezidentu dar prieš minėtąją datą. Jie tvirtina, kad tai gyvybiškai svarbu. Numatyta spalio šešioliktajai. Ruzveltas perskaitė Votsono pastabą apie pokalbį su Silardu, ir jo antakiai šoktelėjo viršun iš nuostabos.
— Primygtinai reikalavo susitikti, a? — suniurnėjo jis pats sau.
— Nagi, būtų gerai, kad jie išties turėtų pasakyti kažką itin svarbaus.
Jis padėjo aplanką į šalį ir pakėlė galvą — į kabinetą paskubomis suėjo penketas lankytojų.
Einšteiną Ruzveltas jau pažinojo. Profesorius ir antroji jo žmona Elza, kuri jau šit treji metai kaip mirusi, kartą svečiavosi Baltuosiuose Rūmuose ir netgi čia nakvojo, tai įvyko pačioje 1934-ųjų pradžioje, vos jiems atvykus iš Europos. Tiksliau, atvyko jie dar 1933-aisiais, tačiau su pirmuoju pakvietimu atsitiko kažkoks nesusipratimas. Ruzveltas laisvai kalbėjo vokiškai, taigi, jiedviem su Einšteinu buvo skalsu šnekos apie besiniaukstančią Europos padangę bei abiejų bendrą pomėgį — buriavimą.
Silardas — tas pats vengrų mokslininkas, kurį minėjo savo laiške Einšteinas — irgi atėjo drauge, taip pat ir pulkininkas Adamsonas, kurį suradęs Votsonas pakvietė skubiai sugrįžti. Likusieji du buvo visiškai nepažįstami: profesorius Mortimeris Grynas ir kažkoks vokietis, daktaras Kurtas Šolderis.
Ruzveltas atsilošė kėdėje ir lengviau atsiduso, kai pagaliau baigėsi oficialus pristatinėjimas.
— Nagi, — paragino jis. — Kalbėkite.
Silardas puikiai jautė padėties rimtumą ir dėl to atrodė ypač nervingas. Jis prisėdo ant paties kėdės kraštelio.
— Pone prezidente, nuoširdžiausiai dėkoju, kad patenkinote tokį neįprastą mano prašymą, — prašneko jis. — Bet esu visiškai tikras: kai tik mus išklausysite, pats pripažinsite, kad mes turėjome išties rimtų priežasčių skubiai reikalauti susitikimo su jumis. Taigi, iš karto apie reikalą…
— Būtų gerai, — įsiterpė Votsonas. — Mes turėjome nertis iš kailio, kad kur nors surastume plyšelį jūsų apsilankymui.
Silardas linktelėjo.
— Svarbu štai kas, — kalbėjo jis. — Tai, ką mes turime jums pasakyti, visiškai niekuo nesusieta su urano tyrinėjimais, nors tai, be abejo, irgi labai svarbu. Tačiau tikroji mūsų apsilankymo čia priežastis yra pernelyg svarbi ir slapta, kad būtume galėję bent miglotai užsiminti apie ją laiške…
Adamsonas ir Votsonas suraukė antakius. Ruzvelto smakras vos vos kilstelėjo aukštyn — šiuo vieninteliu judesiu jis uždavė visus būtinus klausimus.
— Gal galėčiau? — Mortimeris Grynas kyštelėjo ranką į švarko užantį ir ištraukė voką, iš kurio išėmė nuotrauką. Kiek pasikėlęs jis padavė ją Votsonui, kuris nedelsdamas ją įteikė prezidentui. Tai buvo padidinta fotografija, paimta iš mikrofilmų archyvo, kurį „Protėjo” grupė atsigabeno iš 1975-ųjų.
Ruzveltas įsmeigė akis į fotografiją, jo kakta susiraukšlėjo. Paskui visišką suglumimą jo veide pakeitė absoliutus nesugebėjimas patikėti — jis po truputį pradėjo suvokti į ką žiūri — o taip pat, kad šitai visiškai neįmanoma. Jis pakėlė akis ir jau žiojosi kažką sakyti.
— Užtikrinu jus — nuotrauka visiškai autentiška, — pasakė Silardas.
— Galėtumėt bent pasidžiaugti, kad šitokie dalykai įvyksta anaiptol ne kiekvieną dieną, — patarė Einšteinas, mėgindamas bent kiek pagelbėti.
Ruzveltas tik sumirksėjo ir vėl įsmeigė akis į fotografiją. Joje buvo įamžinta šeima, susibūrusi prie didžiulės, dailiai išpuoštos kalėdinės eglutės. Žmonės nuotraukoje šypsojosi, vaikai buvo aprengti geriausiais drabužėliais, o aplink juos gulėjo kalnai dėžučių bei ryšulių su dovanomis. Neliko nė menkiausių abejonių — tai buvo paties Ruzvelto šeima, vieta irgi nesunkiai atpažįstama — jo paties rūmai Haid Parke netoli Hudzono, pusiaukelėje tarp Olbanio ir Niujorko. Pats prezidentas drauge su Eleonora stovėjo būrelio centre, buvo čia ir visi trys jų sūnūs — Džonas, Džeimsas bei Franklinas D. jaunesnysis, o taip pat ir duktė Ana Eleonora. Taip pat čia buvo žentas bei marčios, vaikaičiai bei būrys kitų giminaičių, kuriuos visus Ruzveltas akimoju atpažino.
Visa bėda, kad jis niekaip neįstengė prisiminti Kalėdų, kurių metu buvo padaryta kaip tik šita nuotrauka. Keistas dalykas: drauge su visais kitais sėdėjo ir jauna pusseserė, ant kelių laikanti vaikelį, kuris, regis, tikrai buvo jos — tačiau ši giminaitė neturėjo vaikų ir tik visai neseniai buvo pranešusi apie savo sužieduotuves. Bet tai dar buvo ne viskas — užvis labiausiai stulbino užrašas, pakeverzotas dešiniajame fotografijos kampe — Ruzveltas net nesuabejojo, kad rašysena tikrai jo. Ant nuotraukos buvo užrašyta:
Kaiterinai ir Džonui
Viliuosi, kad laimingų dienų prisiminimai
padės išgyventi šiuos sunkius laikus.
Jus mylįs
Franklinas D.R.
Kalėdos, 1941.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt pirmieji?
Ruzveltas atsargiai padėjo fotografiją ant priešais jį gulinčios popierių krūvelės, dar kelias akimirkas įdėmiai žvelgė į ją, o paskui iš šone gulinčio portsigaro išsiėmė cigaretę ir įkišo jos galą į kandiklį.