— Taip? Taip? Ar girdi mane? Velniai parautų šitą prakeiktą aparatą!
— Jungiu liniją, misis Sendis.
Spragt.
— Tėti?
— Na pagaliau. Girdžiu tave, Diana. Kas atsitiko? Turi kokių nors bėdų?
— Visai ne, nieko blogo neatsitiko. Tiesiog norėjau pasakyti, kad, sykį jau atvykome į miestą, mudu su Dunkanu norėtume pasivaikščioti po parduotuves, o vakare galbūt nueisime į teatrą. Taigi, pietums mūsų nelaukite.
— Supratau. Ką gi, ačiū, kad perspėjai. Ar pasakei apie tai Elzei?
— Merė žadėjo tuo pasirūpinti. Gal tau ko nors reikia? Jei jau esame čia, galėtume nupirkti ir parvežti.
— Hmmm… Ne, regis, nieko nereikia… Ar tai viskas? O Merė kone užsiminė man, kad iškilo kažkoks gyvybės ar mirties klausimas.
Diana nusijuokė.
— Ne, tai dar ne viskas. Aš dar norėjau išgirsti tavo balsą ir sužinoti kaip laikaisi. Šįryt man pasirodė, bene būsi persišaldęs. Tikiuosi, labai nesutrukdžiau?
— Tau, mano mieloji, aš niekada nebūnu pernelyg užsiėmęs, taigi, ir sutrukdyti man negali. Ačiū, jaučiuosi kuo puikiausiai. Matyt, tik tam kartui buvo užgulę nosį. Nė kiek neabejoju, kad nuostabiai praleisi vakarą, o paskui pasimatysime.
— Taip, būtinai. Gerai, tada ir pasišnekėsime. Pasimatysime šįvakar, vėlai.
— Taip, taip. O dabar lik sveika, Diana. Perduok mano linkėjimus Dunkanui.
— Būtinai. Sudie, tėti.
Linijoje įsiviešpatavo tyla, ir Čerčilis padėjo ragelį į vietą. Jis vėl nuklydo į liūdnus apmąstymus apie Europą, strimgalviais lekiančią pražūties link, ir netikėtai prisiminė eilėraštį apie traukinio katastrofą. Čerčilis pakilo nuo kėdės ir žengė prie lango, tuo pat metu išsiblaškęs niurnėdamas sau po nosimi.
Tą eilėraštį jis buvo aptikęs dar mokydamasis Braitono mokykloje, „Panč” karikatūrų tomelyje.
— Kchm, — diskretiškai krenkštelėjo Merė jam už nugaros.
Grįžtelėjęs Čerčilis išvydo ją stovinčią tarpduryje. Tai buvo pusamžė, santūri, kiek pablyškusio veido moteris, rusvus plaukus ji nešiojo tvarkingai susuktus į kuodą ant pakaušio. Ji dėvėjo paprastą juodą sijoną ir baltą palaidinukę, kiek parauktą ties pečiais. Dabar gi ji atrodė kiek suglumusi, o rankoje laikė kažkokį suglamžytą rudą popierių, iš pirmo žvilgsnio primenantį ne ką kita, kaip siuntinio įpakavimą. Kitoje jos rankoje buvo kažkoks nedidelis ryšuliukas.
— Kas atsitiko, Mere? — paklausė Čerčilis. — Kas gi tai?
Merė žengė į kambarį.
— Tai atėjo registruotu paštu vos prieš keletą minučių, — atsakė ji vis dar sutrikusi. — Siuntinys labai jau neįprastas, sere. Nieko panašaus kaip gyva nesu mačiusi.
— Ką? Nagi, leisk man pačiam pasižiūrėti. Kas gi tau atrodo taip keista? — Čerčilis priėjo artyn ir paėmė paketėlį, paskui, vėl grįžęs prie stalo, ėmėsi apžiūrinėti siuntinį. Šis buvo maždaug vidutinės knygos dydžio, kietai suvyniotas į storą baltą popierių ir užklijuotas skaidrios blizgančios plėvės juostelėmis, kuri, sprendžiant iš vieno kiek atsiknojusio kampo, atrodė besanti lipni. Kažkoks naujoviškas įpakavimas, šmėstelėjo Čerčiliui. Vienoje pusėje stambiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta:
JO PRAKILNYBEI VINSTONUI S. ČERČILIUI, PARLAMENTO NARIUI ASMENIŠKAI IR TIKTAI JAM VIENAM
Čerčilis pavartė paketėlį rankose. Jokių kitų užrašų ant jo nebuvo.
— Hmmm… Iš tiesų, gana neįprasta, ar ne? — suniurnėjo jis.
— Na, bet juk matai, kas čia parašyta? Man regis, bus geriau, jeigu laikysimės žaidimo taisyklių. Ačiū, Mere, palik tą siuntinį man.
Jis atsisėdo, nusigręžė į stalą ir vėl ėmėsi apžiūrinėti siuntinį. Tiktai po valandėlės suvokė, kad Merė, žengusi vos kelis žingsnius durų link, neryžtingai stabtelėjo ir lūkuriuoja.
— Kas yra? — paklausė Čerčilis vėl atsigręždamas, jo balsas šįsyk jau nuskambėjo irzliai. — Kas dar atsitiko?
Merė metė nervingą žvilgsnį į paketą.
— Aš — na… pagalvojau… tai yra… O kas, jeigu tai pavojinga? Gal… eee… gal kokia anarchistų atsiųsta bomba ar dar kas nors panašaus? Gal verčiau iškviesti policiją, kad patikrintų?
Čerčilis įsmeigė akis į paketą, jo kaktą perrėžė raukšlė. Paskui jis papurtė galvą ir nekantriai mostelėjo ranka.
— Ak, taip, iš tiesų, anarchistų bomba. Zinai, Mere, man regis, tu skaitai per daug pigių nuotykinių romanų. Tikriausiai čia ne kas kita, kaip beviltiškas bandymas pajuokauti, atsiųstas Bernardo Šou ar dar kieno nors.
Valandėlę padvejojusi Merė linktelėjo ir išėjo, anaiptol ne džiugiai nusiteikusi. Čerčilis vėl palinko prie stalo, pasirausęs stalčiuje susirado didžiules žirkles ir kibo į paketą. Ir vis dėlto pats pastebėjo išvyniojąs siuntinį kur kas atsargiau nei bet kuriuo kitu, įprastu, atveju.
Tai buvo į kelis storo popieriaus sluoksnius suvyniota nedidelė dėžutė su dangteliu; ir viena, ir kita pagaminta iš tokio pat neregėtos rūšies balto, skaidraus ir šiek tiek lankstaus plastiko. Panašų plastiką Čerčiliui buvo tekę matyti kai kuriuose jam parodytuose eksperimentiniuose elektros prietaisuose, tačiau jis nė manyt nemanė, kad tokia medžiaga jau yra prieinama visiems. Štai kokia, pasirodo, pažanga, nusprendė jis.
Dangtelis buvo pritvirtintas tokia pat perregima lipnia juostele, o dėžutė iki pat viršaus užpildyta kone besvoriais pakuotės rutuliukais, kokių Čerčiliui irgi dar neteko regėti. Pakuotėje jis aptiko keletą spalvotų fotografijų, tokių kokybiškų, kokių kaip gyvas nebuvo matęs, rinkinį daiktelių, primenančių mažyčius kažkokio elektros prietaiso komponentus, plokščią metalinę dėželę, mažesnę net už cigarečių pakelį, su vos įžiūrimų mygtukėlių eilėmis vienoje pusėje; ant kiekvieno jų buvo užrašyta po skaičių ar kokį kitą simbolį ir išdėlioti jie buvo po keturkampiu langeliu. Buvo ten ir dar viena, panaši dėžutė, tik išardyta, kad matytųsi pribloškiančiai sudėtinga vidinė jos sandara. Galų gale Čerčilis aptiko ir sulankstytą popieriaus lapą su laišku.
Čerčilis smalsiai dirstelėjo į vieną fotografijų. Joje buvo nufotografuotas skrendantis lėktuvas — tačiau toks, kad jau pati jo išvaizda dvelkė tikru perversmu lėktuvų konstrukcijose. Jo nosis buvo ilga ir smaili it adata, sparnai kiek atlenkti atgal, be to, nesimatė jokių propelerių. Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašas: „Viršgarsinis reaktyvinis karinis lėktuvas bombonešis. Greitis daugiau nei 2,5 karto viršija garso greitį. Atstumas — 3.400 mylių be degalų papildymo. Didžiausias aukštis — 90.000 pėdų. Ginkluotė — aštuoni radijo bangomis valdomi, į šilumą reaguojantys raketiniai užtaisai „oras — oras”, maksimalus atstumas iki taikinio — 20 mylių.”
— Kas gi tai, po šimts? — priblokštas kvėptelėjo Čerčilis. Jis suraukė antakius, visiškai nieko nebesuprasdamas.
Kitoje nuotraukoje jis išvydo glotnų cilindrą, kurio vienas galas buvo nusmailintas — cilindras priminė artilerijos sviedinį, tačiau, sprendžiant iš greta stovinčių žmonių figūrėlių, jis turėjo būti kelių aukštų namo dydžio. Užrašas kitoje pusėje skelbė, kad tai — didžiulė raketa. Kitose nuotraukose buvo užfiksuota kažkokios nematytos mašinos, pastatai ir išvis neatpažįstami objektai. Dar vienas užrašas bylojo štai ką: „Jėgainės reaktorius, tiekiantis pramoninio masto atomų branduolių energiją, kurui naudojamas dirbtinis radioaktyvus urano 239 izotopas. Galingumas — 800 megavatų”.