— Gal verčiau imkite ir paaiškinkite, — pagaliau ištarė jis, pažvelgdamas į juos.
Kaip kad ir tikėjosi Vinsleidas, galų gale buvo priimtas sprendimas visas jėgas sutelkti sugrįžimo vartų konstravimui — jeigu pasisektų ir jie pagaliau imtų veikti, tokiu atveju Amerika automatiškai gautų atominę bombą tiesiog iš 1975-ųjų. Tuo pat metu turėjo būti vykdoma ir kita prioritetinė programa — atomo branduolio tyrinėjimas, kaip atsarginė priemonė tam atvejui, jei vis dėlto nepavyktų sutvarkyti sugrįžimo vartų. Be to, į šią programą buvo atkreiptas ir visuomenės dėmesys — ji turėjo pakankamai patikimai pridengti sugrįžimo vartų montavimo darbus.
Be to, Ruzvelto nurodymu visa likusioji „Protėjo” grupės dalis turėjo kaipmat atvykti į Vašingtoną.
— Noriu asmeniškai susitikti su kiekvienu iš tos kompanijos, — pasakė jis Votsonui. — O be to, kiekvienam Jungtinių Valstijų piliečiui turi būti suteikta galimybė prireikus pasišnekėti su savo prezidentu. Visai nesvarbu, kuris tai žmogaus variantas ir iš kokių laikų Jungtinių Valstijų jis kilęs. — Valandėlę pamąstęs jis žvilgtelėjo į Gryną. — Kiek laiko, sakėte, jūs pratupėjote užsidarę tame sandėlyje Brukline?
— Nuo vasario mėnesio, — atsakė Grynas.
— Ar jūsų kariai turi savąsias 1975-ųjų uniformas?
— Taip, be jokios abejonės, jie atsigabeno ir jas.
— Tuomet perduokite jiems mano pageidavimą: norėčiau, kad ateidami čia jie jas apsivilktų, — pareiškė Ruzveltas. — Tai pakurstys jų išdidumą, o taip pat ir dvasios tvirtumą. — Pažvelgęs I Votsoną jis skėstelėjo rankomis. — Būtų visai ne kas, jeigu Jungtinių Valstijų kariai turėtų paslapčia, aplinkiniais keliais sliūkinti pas savo vyriausiąjį vadą, tiesa, Pa?.. Ir dar ne bet kur, o pačiuose Baltuosiuose Rūmuose! Tegul nesimaskuoja, o jeigu kam nors šaus į galvą klausinėti, tegul jie sako, kad jų vykdoma užduotis yra įslaptinta ir jie neturi teisės kalbėti apie tai.
Susitikimas, paskirtas spalio dvidešimt pirmajai Standartų Biure, įvyko, kaip ir buvo numatyta. Pasak oficialių įrašų. Jungtinių Valstijų branduolinio ginklo kūrimo programai buvo skirtas 6000 dolerių asignavimas. Posėdžio protokole Adamsonas buvo apibūdintas kaip siaurų pažiūrų seno raugo karininkas, nelinkęs net svarstyti kokių nors naujų galimybių. Įrašas bylojo, kad vienu metu jis net pareiškė, kad pergalę lemia anaiptol ne kažkokios ginkluotės gudrybės, o dvasinė persvara. Jei tikrai taip, atšovė Judžinas Vigneris, tokiu atveju armijos biudžetą galima sumažinti maždaug trisdešimčia procentų. Edvardas Teleris užbaigė, kad Hitlerio „dvasinė persvara” šit ką tik sutriuškino lenkus.
Bet, šiaip ar taip, visa tai buvo skirta tik oficialiam protokolui.
