Kaip tik tai operacija „Protėjas” ir turėjo pakeisti. Bet Haris Feračinis ėmė patyliukais smarkiai abejoti, ar įmanoma aptikti tokiai užduočiai reikalingą burtažodį.
Priešakyje suspindo šviesa — dvi ant stulpų kabančios lempos tirštėjančių miesto šešėlių fone nutvieskė pakelės užeigą bei netoliese stovinčių sunkvežimių kontūrus. Keleivio sėdynėje įsitaisęs Kesidis, iki pat nosies galiuko užsimaukšlinęs skaisčiai žydrą vilnonę kepurę, ant nublukusio kombinezono apsivilkęs sunkų apsiaustą, pasirąžė, ištiesdamas visą savo ilgą kaulėtą kūną, ir mostelėjo užeigos linkui.
— Štai čia. Tą vietelę aš ir turėjau omeny — kur buvome sustoję praeitos kelionės metu. Šiaip ar taip, man jau žarna žarną ryja, laikas pasirūpinti ir skrandžio reikmėmis. Kaip sakai, Hari, ar ne metas būtų kiek atsikvėpti?
— Visai neverta lankytis tose pačiose vietose, — atsiliepė Feračinis. — Išvažiavę į kitą miesto pusę rasime ir daugiau užeigų.
— Ką? Bene jau nebeprisimeni tų bifšteksų su svogūnais? O be to, argi tai — ne ta pati vietelė, kur indus plovė tokia nieko sau mergužėlė? Nagi ta, su gundančiais apvalumais, o jau užpakaliukas! Ir dar apšaudė tave tokiais dygiais žvilgsniais…
— Kaip tik čia šuo ir pakastas. Aš visiškai nenoriu, kad mane atpažintų.
Kesidis skėstelėjo rankomis.
— Hari, galiu prisiekti, kad tau vystosi paranoja… Norėjau pasakyti — negi manai, kad rizikuojame pakliūti tiesiog į gestapo nagus čia, pačiame Misurio valstijos viduryje? Neužmiršk, kad jau nebesame anapus balos. Važiuojame mielosiomis gimtosiomis žemėmis.
— Nagi nagi, Kesidi. Tu puikiai žinai, ką aš turiu omeny.
— Gerai jau gerai, Hari, — atsidusęs Kesidis vėl sudribo sėdynėje.
Žinoma, Feračinio tiesa. Nežinia, kas per tuos du mėnesius galėjo atsitikti, ir neįmanoma įspėti, kokių pasekmių galima susilaukti, jeigu kas nors visiškai atsitiktinai įsidėmėjo sunkvežimį ar veidą, išgirdo pokalbio nuotrupą.
Nors apmokymo programoje dalyvavo net keletas instruktorių, kurie turėjo nors bendrais bruožais paaiškinti tą fizikos teoriją, kuria buvo paremtas visas procesas, tačiau Feračinis sugebėjo suprasti tik tiek, kad mechanizmas, sukonstruotas giliuose požemiuose greta Tularozos, turi valioti perkelti tiek žmones, tiek ir jų įrangą į praeitį. Tai šit į kokius reikalus iki ausų buvo įklimpęs Vinsleidas, štai kodėl jis praleisdavo daugybę laiko, kalbėdamasis su mokslininkais.
Anksčiau dar nebuvo pasitaikę tokio atvejo, kad efektyviai pavyktų perkelti žmones į praeitį. Buvo atlikta vos keletas preliminarių bandymų, kuriuos mokslininkai trumpai apibūdino kaip „padrąsinančius”, nesiteikdami atskleisti daugiau jokių detalių, kaip ir su kokiais objektais vyko bandymai. Matyt, diena dienon vis labiau blogėjanti situacija pasaulyje vertė skubėti ir pradėti misiją tučtuojau, netgi nelaukiant atsakymų į visus iškylančius klausimus.
Po tris mėnesius trukusių apmokymų, erdvioje patalpoje, įrengtoje giliame požemyje po įmone Tularozoje, didžiulė, sulig vidutinišku dirižabliu kiaušinio formos kapsulė, apgaubta žydro švytėjimo išnyko, liko tik tuščios ją prilaikiusios sąsparos ir ištisos džiunglės įvairiausios aparatūros bei laidų. Kapsulė vėl materializavosi trisdešimt šešeriais metais anksčiau, pakelta per penkis tūkstančius pėdų aukštyn, tokiu būdu siekiant apsisaugoti nuo bet kokių galimų netikėtumų, jeigu vietovės aplinka būtų pernelyg smarkiai pasikeitusi. Automatiškai išsipūtusios helio pagalvės nuleido kapsulę žemėn, ir, praėjus penkiolikai minučių po atvykimo, Feračinis pasijuto drauge su kitais vienuolika „Protėjo” misijos narių bestovįs Naujosios Meksikos dykumoje ir bežvelgiąs į 1939-ųjų sausio dangų. Laiko keliautojai, savo kailiais patyrę, be jokios abejonės, patį drąsiausią ir labiausiai bauginantį visų laikų mokslų atradimą, galų gale atvyko į paskirties vietą oro balionu.
Aparatas Tularozoje galėjo perkelti keliautojus tiktai į vieną pusę — tai buvo projektorius, kurio didžiausias įmanomas veikimo „diapazonas” į praeitį ir buvo 1939-ųjų sausis. O tam, kad būtų sukurtas abipusis ryšys, antrajame gale reikėjo sukonstruoti kitą aparatą, vadinamą „sugrįžimo vartais”, visos jam reikalingos medžiagos bei detalės irgi buvo atsigabentos kapsule. Remdamiesi apmokymų metu pasiektais bandomųjų maketų konstravimo rezultatais, mokslininkai numatė, kad prireiks keturių penkių mėnesių, kol sugrįžimo vartai pradės funkcionuoti.
Tačiau pagrindinis operacijos tikslas buvo užmegzti ryšį tarp dviejų, dviem skirtingoms epochoms priklausančių Jungtinių Valstijų vyriausybių ir, kol tai nebus pasiekta, jokiu būdu nesukelti bereikalingų sensacijų, taigi, 1975-ųjų politikai nusprendė, kad visas sugrįžimo vartų konstravimas turi vykti slapta. Be to, siekiant ateityje pagerinti pervežimus, tiekimą bei susisiekimą, buvo išreikštas pageidavimas vartus surinkinėti dideliame Rytinės pakrantės mieste. Štai kodėl Feračinis ir visa Jungtinėse Valstijose likusi misijos grupė, vadinama kodiniu pavadinimu „Cukrus”, turėjo pergabenti visas detales iš laikino prieglobsčio Naujojoje Meksikoje į išsinuomotą sandėlį Bruklino uosto rajone. Pačias svarbiausias detales, tokias kaip kompiuteriai ir elektroniniai prietaisai, kurių kito laikmečio kilmės iš esmės nebuvo įmanoma nuslėpti, jie gabeno patys, sunkvežimiu. Tuo tarpu kitos, stambesnės detalės bei konstrukcijos, likusios išardžius pačią kapsulę, kuri specialiai buvo pagaminta iš 1939-aisiais žinomų medžiagų, kad jos komponentus būtų galima palaikyti bet kokio paprasčiausio mechanizmo dalimis, buvo nugabentos į Albukerką ir iš ten išsiųstos geležinkeliu.
Antrasis misijos tikslas buvo įsikišti į politinę situaciją Anglijoje, kur 1939–1940 metų įvykiai ir buvo „Protėjo” pasaulį ištikusios katastrofos užuomazga. Šiuo atveju misija negalėjo delsti laukdama, kol Brukline bus užbaigti konstruoti sugrįžimo vartai. Grėsmingi įvykiai Europoje vystėsi tokiu greičiu, kad, norint išvengti visiško žlugimo pasikartojimo, Vakarų lyderiams reikėjo nedelsiant imtis kažkokių priemonių. Taigi, Vinsleidas ir dar du Didžiosios Britanijos grupės, vadinamos „Karaliumi”, nariai nieko nelaukdami išvyko į Londoną; iki Niujorko jie nuskrido DC-3 tipo lėktuvu, o toliau kelionę tęsė laivu — „Pan Amerikos” aviareisas į Lisaboną turėjo būti atidarytas kiek vėliau tais pačiais metais.
Ids tiltu pervažiavę Misisipę, Feračinis su Kesidžiu sustojo prie visą parą veikiančios užkandinės, įsikūrusios Indianapolio pakraštyje, prie pat kelio, vedančio iš miesto. Mašinų stovėjimo aikštelėje viešpatavo visiška tamsa, tačiau, įžengę į užkandinę, keliautojai pateko į jaukią ir mielą aplinką — patalpa buvo nutvieksta geltonų lempų šviesos, čia tvyrojo gardūs kvapai, o kampe stovinti anglių krosnelė skleidė malonią šilumą. Čionai už stalų ar nedidelėse kabinose sėdėjo gal tuzinas ar du žmonių, dauguma jų buvo tolimųjų reisų sunkvežimių vairuotojai. Patalpos gilumoje, įrėmintas langelyje, atsivedančiame į garų užtvindytą virtuvę, rusvaodis virėjas dėliojo kiaušinienės su kumpiu bei jautienos šonkauliukų kupinas lėkštes, kad stambi, meksikietę primenanti moteriškė, dirbanti prie kasos, galėtų lengvai jas pasiekti. Ant sienų buvo prikabinėta atvirukų, laikraščių iškarpų ir beisbolo žaidėjų nuotraukų, o didžiulis, medinis radijo aparatas, stovintis ant lentynos greta kavinuko, transliavo muziką — Feračinis jau sugebėjo atpažinti, kad tai — Diuko Elingtono kūrinys. Ištisus apmokymų mėnesius grupė laisvalaikiu būdavo stačiai užtvindoma to laikotarpio radijo įrašais bei filmais.