Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 92 tomas
Serija įkurta 1990 m.
James P. Hogan
THE PROTEUS OPERATION
New York, Tor books, 1993
ISBN 9986-486-72-6 (Antra knyga)
ISBN 9986-486-71-8 (Dvi knygos)
Copyright © by James P. Hogan, 1991
Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas”, 1998
25 skyrius
„Protėjo” grupės pasaulio istorijoje garsiąją savo kalbą Reichstage Hitleris pasakė 1939-ųjų spalio šeštąją, jis pareiškė iš tiesų norįs taikos. Fiureris tvirtino nepadaręs nieko daugiau, tiktai atitaisęs tą neteisybę, kuri buvo primesta Vokietijai Versalio sutartimi. Jis pasiūlė surengti pasitarimą su Vakarų atstovais ir jo metu suderinti visus likusius nesutarimus. Tuo tarpu Vakarų lyderiai, pasaulio akivaizdoje negalėdami atsitraukti, bet tuo pačiu ir nenorėdami aštrinti priešiškumo, taip ir nesiėmė jokių konkrečių veiksmų. Taigi, Hitleris padarė išvadą, kad jiems reikia kur kas svaresnės pateisinamos priežasties, kad galėtų išsipainioti iš karo sumaišties.
Gi rusai savo ruožtu užjuto kas jų laukia ir, siekdami užtikrinti savo saugumą, jau po to, kai užgrobė rytinę Lenkiją, ėmėsi spausti Suomiją dėl sienų klausimo peržiūrėjimo; galų gale, lapkričio pabaigoje, jie atvirai paskelbė Suomijai karą. Dabar, kai Rusija turėjo kitų rūpesčių, Hitleris įsakė ruoštis pulti Prancūziją per Belgiją ir Olandiją. Dėl blogo oro antpuolį teko bent kelis kartus atidėti, tačiau 1940-ųjų sausį blickrigas vis dėlto užgriuvo Vakarus. Prancūzai gi jau kuris laikas buvo visiškai demoralizuoti iš vidaus, mat iš trijų pusių juos supo fašistiniai diktatoriai: Hitleris, Musolinis, bei Frankas. Taigi, Prancūzija ėmė prašyti paliaubų netgi dorai nepasipriešinusi.
Visas būrys susirinko užtemdytame kambaryje Čerčilio bute Morpeto rūmuose. Nušvito ekranas, ir „Protėjo” grupės nariai ėmė demonstruoti ištraukas iš senų kronikų. Vokiečių tankų kolonos žlegėjo per Prancūzijos kaimus, artilerijos baterijos spjaudėsi šūvių papliūpomis, išsišiepę Vermachto kariai vieškeliais varė tūkstančius nuskurusių ir purvinų belaisvių. Artūras Baneringas komentavo vaizdus, jam antrino projektoriaus zirzimas.
— Hitleris sutiko nutraukti ugnį su sąlyga, kad Prancūzija būtų padalinta į du sektorius: vienas jų ir liktų okupuotas vokiečių, antrajame gi įsigaliotų provokiškas režimas, kuris taip pat valdytų ir prancūzų kolonijas. Prancūzai nuolankiai sutiko, ir tokiu būdu britų greitojo reagavimo būriai kitoje Lamanšo pusėje atsidūrė nepavydėtinoje būklėje. Kovo mėnesį Britanijos kariuomenė irgi buvo priversta kapituliuoti.
— Argi nebuvo įmanoma jos evakuoti? — paklausė Čerčilis. Jis sėdėjo pačiame priekyje, centre, tiesiog priešais ekraną.
— Ne — iš pat pradžių į viską buvo žiūrima pernelyg jau lengvabūdiškai, — atsakė Baneringas. — Niekas nesitikėjo šitokio nuožmaus puolimo. Armija netgi nebuvo rimtai pasiruošusi tikram karui, jau nekalbant apie kokias nors evakuacijos galimybes.
— Hmmm… — suniurzgė Čerčilis.
Čerčilis buvo persikraustęs į butą, esantį Admiraliteto rūmuose virš Karo skyriaus, kad nuolatos būtų šalia savo darbo vietos, be to, tokiu būdu liko laisvas jo butas Pimlike, ir ten įsikūrė „Protėjo” grupės operacijų štabas. Profesorius Lindemanas, kuris dabar sėdėjo įsitaisęs prie židinio, irgi persikėlė į Admiraliteto rūmus, kur dėl akių įkūrė statistikos departamentą, iš ten jis galėjo aprūpinti laivyną mokslinėmis analizėmis bei pagelbėti patarimais. Buvo jau 1939-ųjų lapkritis, ir patikėtinių būrelis, žinąs visą tiesą apie „Protėjo” misiją, nuo karo pradžios pastebimai išaugo.
Kronikoje buvo rodoma, kaip vokiečių kareiviai ardo muziejaus pastato sieną, o paskui išstumia laukan traukinio vagoną. Baneringas kalbėjo toliau:
— Prancūzijos kapituliacija oficialiai buvo pasirašyta balandžio mėnesį, tame pačiame traukinio vagone, kuriame maršalas Fošas paskelbė kapituliacijos sąlygas Vokietijai, tuo pačiu užbaigdamas Didįjį karą. Ta proga vagonas buvo nuvežtas į tą pačią vietą Kompjeno girioje, kur jis stovėjo ir 1918-ųjų lapkričio vienuoliktąją.
Ekrane vienas po kito slinko kapituliacijos formalumų scenos, o paskui vaizdas pasikeitė — žiūrovai išvydo, kaip vokiečių dalinys sulipo į laivą, ir šis išplaukė į jūrą.
— Gegužės mėnesį Hitlerio pajėgos įsiveržė į Daniją bei Norvegiją. Britanijos padėtis buvo visiškai beviltiška — pasinaudodami Norvegijos uostais, vokiečiai galėjo kietai užveržti povandeninių laivų blokadą, mes neturėjome jokių sąjungininkų, didžioji dalis mūsų karinės įrangos, taip pat ir dauguma oro pajėgų ginkluotės jau buvo prarasta Prancūzijoje. Kadangi jau buvo matyti pabaiga, į karą įsijungė ir Musolinis, užpuldamas Egiptą bei Britanijai priklausančią Rytų Afriką. Nepaisant draudžiančių tai sutarties sąlygų, Hitleris Orane užgrobė Prancūzijos laivyną, taigi dabar, įskaitant ir italų pajėgas, Ašies valstybėms atiteko visa Viduržemio jūra. Mes neturėjome kitos išeities, teko atitraukti laivyną iki Gibraltaro ir palikti Egiptą likimo valiai.
Baneringo balse suskambo niūrios gaidelės — jo širdyje vėl atgijo visa kančia, patirta tais ilgais metais, kurie drauge buvo ir sena praeitis — ir artimiausia ateitis.
— Netrukus po to visa Europa prisijungė prie akivaizdžiai laiminčiosios pusės, ir mūsų žlugimas jau buvo nebe už kalnų. Ispanija atidarė sienas, tokiu būdu leisdama Hitleriui be kliūčių užimti Gibraltarą. Balkanų valstybės tapo Ašies šalių antrąja strateginių žnyplių puse — šios žnyplės per Graikiją ir Turkiją sugniaužė visą Persijos įlanką, o tuo tarpu italai pergalingai žygiavo per šiaurės Afriką.
Lapkričio mėnesį Halifaksas, kuris tapo ministru pirmininku vietoj Čemberleno, bandė siekti paliaubų, siūlydamas atiduoti Egiptą. Tačiau Hitleriui tai nepadarė jokio įspūdžio — šiaip ar taip, Artimųjų Rytų žlugimas jau buvo neišvengiamas. Hitleris neketino praleisti progos sunaikinti tikėtiną būsimą Amerikos operacijų bazę, taigi, netrukus įsakė okupuoti Didžiosios Britanijos salas.
Ekrane pasirodė gausios Luftvafės bombonešių eskadrilės, paskui vienas po kito sušmėžavo jau matyti sprogimų, gaisrų bei griūvančių pastatų vaizdai. Tik šįsyk atpažįstamas buvo ir miestas — tai buvo Londonas. Kai kurie žiūrovai net aiktelėjo, neįstengdami patikėti savo akimis. Paniuręs Baneringas užbaigė savo pasakojimą:
— Karališkojo oro laivyno likučiai buvo sunaikinti per pirmąsias tris savaites. Mes likome visiškai bejėgiai, gintis nebeturėjome kuo. Nebeturėjome kuo atremti nei nesiliaujančio bombardavimo iš oro, nei gausių užpuolikų būrių, srautu plūstančių iš anapus Lamanšo į mūsų uostus. Karališkoji šeima bei kiti žymūs asmenys buvo slapčia išgabenti į Kanadą, o nesuskaičiuojami vokiečių pulkai paskutiniąją metų dieną praktiškai nekliudomi išsilaipino Anglijoje. Britanijos kapituliacija buvo pasirašyta 1941-ųjų sausio pirmąją.
Paskutiniojoje kronikos atkarpoje buvo nufilmuotas triumfuojantis Hitleris — jis važiavo Londono gatvėmis pergalės parado priešakyje, lydymas tankų bei pilkarūbių vokiečių kareivių.
Vinsleidas išjungė projektorių. Prie durų sėdėjęs Brendanas Brekenas, artimas Čerčilio draugas ir padėjėjas, užžiebė šviesą. Kelias akimirkas tvyrojo niūri tyla, tik paskui visus apėmusi nuotaika palengva ėmė sklaidytis. Galų gale vienas kitas kažką sumurmėjo, ir pagaliau visi prislopintais balsais ėmė dalytis įspūdžiais. Admirolas Paundas — vyriausiasis laivyno vadas ir buvęs Čerčilio kolega iš tų laikų, kai šis irgi dirbo jūrų laivyne — įsmeigė akis į Baneringą.