— Kadaise šioje vietoje buvo įsikūręs muilo bei dažų fabrikas — tokie fabrikėliai dar Viduramžiais neišvengiamai išdygdavo greta potašo bei akmens druskos kasyklų, — kalbėjo toliau Vinsleidas. — Nors toje vietoje jau daugiau nei šimtmetis nebevykdomi jokie kalnakasybos darbai, tačiau kai kurios senosios šachtos išliko ir pastačius vėlesnę gamyklą, ir netgi paskui, kai ji neišvengiamai išsiplėtė. Dauguma tokių šachtų buvo užverstos ar užmūrytos, tačiau kai kurios, kurias dar buvo galima panaudoti, buvo išsaugotos ir netgi išvalytos. — Jis parodė šachtą, atsivėrusią nustūmus dalį modelio į šalį. — Štai kad ir ši — ji vis dar tebėra po viena iš atliekų surinkimo ir sandėliavimo sekcijų — štai šita, tai tas pastatas viršuje su greta prisišliejusiais rezervuarais. Tam, kad būtų išvengta pavojingų reakcijų tarp nederančių tarpusavyje medžiagų — pavyzdžiui, rūgščių ir organikos — paprastai naudojamos kelios visiškai atskiros atliekų surinkimo ir nukenksminimo sistemos. Tiesą sakant, kietosios atliekos dažniausiai būna baržomis išgabenamos upe, o skysčiai paprastai supilami į nebenaudojamas šachtas, tokias kaip ši, ir nuteka jomis į apleistas požemines galerijas bei rūsius, kur kadaise būdavo kasami mineralai. Labai paprasta ir labai pigu.
Tačiau modelyje buvo ir dar vienas vamzdis, prasidedantis sulig apatiniu „Plaktuko” įrenginio lygiu, įstrižai nueinantis žemyn ir giliai po pagrindinio komplekso teritorija susijungiantis su senąja kalnakasybos šachta. Vinsleidas parodė jį lazdele.
— Kaip jau minėjau, tas požemis, kuriame dabar yra sumontuotas „Plaktukas”, iš pradžių buvo skirtas slaptų cheminių bandymų laboratorijai. O jai irgi reikėjo kažkokios atliekų surinkimo sistemos. Tuo tikslu ir buvo panaudotas šis įstrižas vamzdis, atsiveriantis, kaip matote, į vieną pagrindinių gamyklos atliekų surinkimo šachtų. — Nebeįstengdamas susilaikyti Vinsleidas kaltai, vien akimis, šyptelėjo pro savo akinius. — Taip sakant, vabalo šarvuočio šiknos skylė, — pridūrė jis savo klausytojams.
— Ir kaip tik pro ten mes turėsime pakliūti vidun? — paklausė Rajenas. Šią akimirką jis buvo visiškai nenusiteikęs kokiems nors garbanotiems juokeliams.
— Maždaug.
Kurį laiką tvyrojo tyla. Galų gale Peinas paklausė:
— Kai viršuje šitiek iki dantų ginkluotos sargybos… ką gi, atrodo šiek tiek keistai, kad liko pražiopsotas toks dalykas.
— Juk visas tas požemis dabar skirtas anaiptol ne tam, kam jis iš tiesų buvo statytas, — priminė visiems Vinsleidas. — Tuo vamzdžiu niekas niekada nesinaudojo. Kai SS visa tai perėmė iš karinės amunicijos departamento, čionai netrūko sumaišties bei projektavimo klaidų. Galima beveik garantuotai teigti, kad šiandien niekas netgi nežino, kad tas vamzdis išvis egzistuoja. Mums patiems teko paplušėti iš peties, kol galų gale pavyko jį aptikti… pasijutome lyg tikri detektyvai, sugebėjome atkapstyti netgi vieną pirmosios, 1935-ųjų metų, konstrukcijos inžinierių… darėme viską, ką tik galėjome.
— Taigi, mums tereikia nuveikti tik tiek, — susumavo užgriuvusią informaciją Kesidis. — Nusikrapštyti į patį Vokietijos vidurį tokiu metu, kada vyksta karas, prasiskverbti į gamyklų kompleksą, įlįsti į šachtą, nusileisti kelis šimtus pėdų žemyn, surasti šitą vamzdį, užsiropšti juo iki „Plaktuko” ir susprogdinti taikinį. O paskui dar taikiai išvykti savais keliais, nepaisant to, kad būsime išspardę širšių lizdą su jame zvimbiančiais trimis šimtais SS kareivių.
— Kaip tik taip, — maloniai atsakė Vinsleidas. — Praleidai vos vieną nežymią smulkmeną. Vamzdis susijungia su pagrindine atliekų šachta pakankamai dideliame gylyje. Taigi, turime gan rimtą pagrindą spėti, kad anga yra po tuo skysčiu, kuris pilamas ten jau ilgą laiką. Galbūt ji netgi giliai apsemta. O ši aplinkybė — na… tai, žinoma, dar viena priežastis, kodėl atsakingi už saugumą asmenys nelaiko tos skylės patogiausiu pasaulyje įėjimu.
— Apie kokį gi skystį tu kalbi, Klodai? — įtariai paklausė Feračinis.
— Į šį klausimą neįmanoma atsakyti, — atsiliepė Vinsleidas. — Viršuje, gamyklų komplekse, pagal grafiką atliekami įvairūs darbai, taigi, priklausomai nuo jų, gali skirtis ir skysčio sudėtis. Tačiau iš esmės galime neabejoti dėl įvairių rūgščių tirpalų, cianidų, nitridų, arseno komponentų bei organikos mišinio… kitais žodžiais tariant, skystis itin nuodingas ir itin stipriai ėdantis. Be to, dujos, susitelkusios virš skysčio paviršiaus, beveik be abejonės, mirtinai pavojingos.
Šįkart jau visi grupės nariai buvo pernelyg priblokšti, kad sugebėtų dar bent žodį išspausti.
Vinsleidas kelias akimirkas patylėjo, nenorėdamas išsyk išsklaidyti tos gluminančios būsenos. Paskui vėl prašneko:
— Tačiau tie užplombuoti konteineriai, kuriuos atplukdėme iš Niujorko, buvo paimti kaip apsaugos priemonė būtent tokiam atvejui. Juose yra specialiai sukurtos apsauginės medžiagos apranga, aprūpinta deguonies aparatais, bei kitokia įranga. Mes jau susitarėme dėl jūsų visų treniruočių bei susipažinimo su įranga pratybų — pirmiausia Karališkojo jūrų laivyno povandeninių laivų bei gelbėjimo darbų mokykloje, o paskui — kur kas tikroviškesnėje aplinkoje, užlietoje alavo rūdos kasykloje Kornvalyje.
Vinsleidas, kaip paprastai, liko ištikimas sau: visa, kas blogiausia, išsyk išvertė visiems ant galvų, nepalikdamas paslaptyje jokių nemalonių netikėtumų. Kai pirmasis šokas kiek prasisklaidė, kariai atgavo žadą — ir tada ištisu srautu pasipylė klausimai.
Jeigu skystis pasirodys besąs iš tiesų ypatingai gailus, kiek laiko tvers apsauginiai kostiumai, kol juos galų gale kiaurai praės? Šitai norėjo sužinoti Kesidis. Tai priklausys nuo paties skysčio, atsakė jam Vinsleidas. Be jokios abejonės, visai neatsitiktinai vienas grupės narių, kapitonas Peinas, buvo chemikas. Tarp kitos įrangos buvo ir analizatorius, taigi, atsakymas į šį klausimą turėjo paaiškėti vietoje, priklausomai nuo šio prietaiso parodymų.
Kaipgi jie nusileis šachta žemyn ir paskui užsiropš įstrižu vamzdžiu? Prieš išvykstant jiems kurį laiką teks praleisti kalkakmenio urvuose Derbišyre — ten jie ir sužinos visa, kas įmanoma, apie urvų tyrinėjimo techniką bei ekipuotę. Iš kokios medžiagos sudarytos šachtos sienos? Kokia tikėtina jų būklė? Kokio ilgio tas vamzdis, koks jo pasvirimo kampas, ar tikėtina, kad vidinis jo paviršius labai slidus?
O kas laukia vamzdžio viršuje? Plieninis dangtis užvožtas ant betoninio šulinio plienu kaustytais pakraščiais. Šis dangtis pritvirtintas aštuoniais colio skersmens varžtais. Varžtus prilaikančias fiksuotas veržles bus galima išlydyti šiluminiais užtaisais.
O atidarius angą — kas toliau? Vamzdis veda į apatinį „Plaktuko” aukštą, kuriame sumontuoti siurbliai, oro cirkuliacijos įranga bei kiti mechanizmai, patys sugrįžimo vartai patalpinti aukštu aukščiau. Kadangi visos prieš įsibrovėlius nukreiptos apsaugos priemonės krypsta į viršų, o ne žemyn, slapčia veikti patyrusi grupė turės nemenkų šansų išdėlioti sprogstamuosius užtaisus ir saugiai pasišalinti.
— O jeigu nepavyks… ką gi, ne veltui mes tiek daug dėmesio skiriame parengiamosioms pratyboms, — užbaigė Vinsleidas.
Stojo tyla, trikdoma tik kojų brūžavimo ir trūksmingo alsavimo. Pagaliau Feračinis prasižiojo:
— Na taip, toji plano dalis, kaip mums patekti vidun ir atlikti darbą, lyg ir nepriekaištingai apgalvota, Klodai. Tačiau kokiu būdu mums nukeliauti per pusę Vokietijos, drauge gabenantis aprangą, ginklus, landžiojimo po urvus bei visokią kitokią įrangą? O kur dar pakankamas kiekis sprogmenų?
— Jums neteks viso to temptis ant kupros, — atsakė Vinsleidas.
— Ši operacijos dalis priklauso nuo tokių veiksnių, kurių nebuvo įmanoma numatyti iš anksto, taigi, ir galutinis planas dar neparengtas. Jūs keliausite poromis, tačiau visos užduoties detalės jums bus atskleistos kito instruktažo metu, dėl jo datos sutarsime vėliau.