— Ar mes negalėtume tiesiog nuskristi į Berlyną iš Švedijos ar iš kur nors kitur kaip neutralūs amerikiečiai — na, sakykime, žurnalistai? — pasiteiravo Rajenas.
— Tokiu atveju vietinė policija neišleistų jūsų iš akių — atsikratyti jos globos būtų pernelyg sudėtinga, — atsakė Vinsleidas.
— Verčiau šitaip nerizikuoti. O kaip nugabenti ten įrangą — ką gi, mes svarstome keletą galimybių. Viena jų — numesti viską iš lėktuvo. Kita — pristatyti krovinį į vietą kontrabandos būdu. Bet tai, vėlgi, galutinai bus nuspręsta vėliau.
— O kaip su vietiniais kontaktais? — pagaliau paklausė Kesidis.
— Ar galime tikėtis vietinių gyventojų pagalbos?
Užuot atsakęs Vinsleidas klausiamai dirstelėjo į Čerčilį, šis gi savo ruožtu pažvelgė į Lindemaną. Lindemanas atsikrenkštė.
— O tai jau, berods, mano sritis. — Jis atsistojo ir žingtelėjo porą žingsnių pirmyn. — Kaip kai kurie jūsų, ko gero, jau žinote, po Didžiojo karo aš keletą metų gyvenau Vokietijoje. Kai valdžią užgrobė nacistai, buvau keletą kartų ten sugrįžęs padėti pakliuvusiems į pavojų Europos mokslininkams, ypač žydų kilmes mokslininkams. Organizuodavau jų išvykimą iš šalies ir padėdavau susirasti tinkamą darbą vakaruose. Beje, visame tame ne pašalinis buvo ir Leo Silardas. Taigi, pamėginsiu atsakyti į klausimą. Taip, aš mėginau atsargiai išsiklausinėti per tam tikrus man prieinamus kanalus, kurių nenorėčiau atskleisti. Turėtų būti įmanoma susilaukti bent šiokios tokios pagalbos — mano nuomone, Vokietijoje esama pakankamai patikimų žmonių, režimo atžvilgiu nusiteikusių ganėtinai priešiškai ir norinčių mums padėti.
Vinsleidas pridūrė:
— Tačiau kol kas nieko daugiau apie juos nesakysime. Savaime suprantama, kiekviena pora žinos tik savo kontaktinio asmens vardą.
Beliko vienas vienintelis klausimas. Jį uždavė Peinas:
— Kada?
Majoras Vorenas atsakė:
— Šiuo metu operaciją planuojame vasario pabaigai. — Jis apžvelgė karius, apdovanodamas juos kažkuo panašiu į sadistišką vypsnį. — Bet tik neimkite svajoti apie ramias ir taikias Kalėdas krėsle prie židinio. Esama dar keleto dalykų, tiesiogiai susijusių su visu tuo, apie ką kalbėjo Klodas. Jūs visi pakankamai prisitinginiavote Sarginėje, ir tai užtruko pernelyg ilgai. Taigi, visą ateinantį mėnesį plūksimės iš peties, kad atgautume formą. Visiems mums esu užsakęs atostogų dovanėlę — šturmo apmokymų pratybas Britanijos armijoje, kur būsime pakviesti svečių teisėmis.
Ana Charkiovič drauge su Gordonu Selbiu sėdėjo kambario gilumoje ir mąstė apie visa tai, kas buvo pasakyta. Buvo visiškai akivaizdu, kad dar gerokai prieš 1975-uosius, kada „Protėjo” grupė išvyko į praeitį, Vinsleidas jau apgalvotai ėmėsi kruopščių atsargumo priemonių tam atvejui, jeigu nebepavyktų užmegzti ryšio su savuoju laiku. Tad kiek gi Klodas žinojo iš anksto — ir ką dar žino, ko nenori atskleisti kitiems? Nejaugi nė vienas jų nebeturi nė menkiausios galimybės sugrįžti į savąjį laiką? O gal ir negalėjo turėti?
O gal viską galima paaiškinti kur kas paprasčiau? Gal visą gyvenimą dirbdamas tarp paslapčių ir intrigų Klodas tiesiog išsiugdė įprotį niekam nesakyti ničnieko daugiau, nei būtinai reikia tuo metu žinoti, norint sėkmingai atlikti darbą?
Kaip jau įprasta, viskas, kas tik susiję su Klodu, buvo miglota, paslaptinga ir nesuprantama. O tokio temperamento moters kaip Ana tai stačiai negalėjo nesiutinti.
30 skyrius
1939-ųjų Kalėdų savaitė Sarginėje dirbantiems mokslininkams sukėlė iš tiesų nemaža jaudulio. Mat prie sugrįžimo vartų prijungti monitoriai pagaliau pirmąsyk parodė, kad vartai priiminėja kažkokius energijos impulsus. Vienintelis to įrodymas buvo blykčiojanti linija primityvaus osciloskopo ekrane — šis prietaisas buvo prikabintas prie neįtikėtino, bet visiškai būdingo Fermiui improvizuoto kūrinio iš elektros ričių, vakuuminių vamzdžių bei vielos. Vis dėlto pulsų charakteristikos neabejotinai patvirtino, kad galų gale buvo užmegztas šitaip ilgai lauktas kontaktas tarp dviejų skirtingų visatų. Žinoma, dar daug vandens nutekės, kol taps įmanoma pasikeisti kokia nors prasminga informacija, jau nekalbant apie fizinius objektus, tačiau pirmas žingsnis buvo žengtas. Visiems tai tapo pačia puikiausia kalėdine dovana.
Vieno tokių nepaaiškinamų praregėjimo blyksnių, kokie kartais nušviečia išties didžių žmonių gyvenimus, metu Einšteinas suvokė, jog svarbiausia ir jokių abejonių nekėlusi prielaida, kad laikas abiejuose ryšio tarp praeities ir ateities galuose slenka tuo pačiu greičiu, išties neturi jokio realaus pagrindo. Kaipmat viskas pasikeitė — dabar mokslininkai ištisas paras ginčijosi ir kūrė įvairiausias teorijas, neretai užsisėdėdami ir per naktį prie atsineštų su savimi užkandžių ir nesuskaičiuojamų puodelių kavos. Išvargę, paraudusiomis akimis, bet kupini džiugaus susijaudinimo jie nuolatos iš naujo tikrino ir performulavo anksčiau sukurtas, esmines prielaidas, ir galų gale pateikė gerokai pakeistą matematinį modelį. Iš šio modelio išvestos lygtys patvirtino, kad, kaip Einšteinas ir spėjo, laiko tėkmės greitis abiejuose ryšio galuose iš tiesų turėjo būti skirtingas. Greitis turėjo skirtis dydžiu, prilygstančiu abu galus skiriančiam intervalui pakeltam ketvirtuoju laipsniu, be to, lėtesnė laiko tėkmė turėjo būti ateityje. Taigi, jei tam tikru atstumu ateityje laikas bėgo dvigubai lėčiau, vadinasi, šį atstumą padvigubinus, laikas ateityje bėgs jau šešiolika kartų lėčiau — ir taip toliau. Tikslus santykis priklausė nuo tam tikrų konstantų, kurias išskaičiuoti buvo galima tiktai eksperimentais — ir kurios kol kas nebuvo žinomos.
Tokia hipotezė puikiai paaiškino, kodėl 1975-ųjų aparatas nesugebėjo užmegzti su jais ryšio. Prieš susijungdamas su sugrįžimo vartais ir juos pakraudamas, projektorius bandomuoju spinduliu pirmiausia ištirdavo numatytą erdvėlaikio zoną ir sukurdavo ryšį tiktai tuo atveju, jei per skiriantį juos intervalą aptikdavo susidariusį daugiadimensinio lauko rezonansą. Tam, kad zondas prisitvirtintų, būtina buvo išgauti tikslų sinchroniškumą su bangų funkcijomis, generuojamomis sugrįžimo vartų gale — panašiai veikia radijo imtuvas: jis turi būti nustatytas tiksliai tomis pačiomis bangomis kaip ir siųstuvas, ir tik tada įmanoma išgirsti radijo stoties transliaciją. Sinchronizacija gi tiesiogiai priklausė nuo sutarto laiko — taigi, jei niekam net į galvą neatėjo, kad laikas abiejuose ryšio galuose galėjo bėgti skirtingais greičiais, tai ir kontaktas niekaip negalėjo įvykti. Viskas iš tiesų buvo taip — ar bent beveik taip — paprasta.
Dabar, pagaliau aptikus esminę klaidą, jie visi tikėjosi, kad rezultatų nebeteks ilgai laukti. Mokslininkai kibo į paruošiamuosius darbus, rengdamiesi eksperimentams, skirtiems nežinomoms konstantoms nustatyti. Darbo nebuvo tiek jau daug: reikėjo tik šiek tiek modifikuoti kai kurių elektroninių prietaisų veikimo diapazoną. Tai buvo padaryta nedelsiant, ir jau pirmųjų bandymų metu buvo sugautas atsklindantis signalas, kuris buvo identifikuotas kaip bandomojo spindulio sudėtinė dalis. Išmatavus pulsų dažnį bei kitus parametrus ir gautus duomenis palyginus su žinomais 1975-aisiais veikiančios mašinos duomenimis, buvo apskaičiuota, kad, pagrindu laikant 1939-uosius, laikas 1975-aisiais bėgs lėčiau koeficientu 5,7.
Tačiau norint išties sukurti ryšį viskas buvo ne taip paprasta — tai anaiptol ne tas pat, kaip pasukioti radijo rankenėlę ir nustatyti aparatą reikiamu bangų dažniu. Mat Kurtas Šolderis bei kiti žmonės, drauge su juo dirbę 1975-aisiais, paskubomis išnagrinėję iš vokiečių pagrobtus aparato konstrukcijos brėžinius, esminių dalykų taip iki galo ir nesuprato. Brukline sukonstruota mašina nebuvo pritaikyta „dažnių nustatinėjimui”, o fiksuotas dažnis, kuriuo ji dirbo, pasirodė besąs netinkamas. Gi norint išgauti reikiamą dažnį, kai kuriuos aparato komponentus būtina buvo šiek tiek pakeisti, o visus likusius — išvis pasigaminti iš naujo. Gruodžio viduryje į atitinkamas laboratorijas bei dirbtuves plūstelėjo ištisas srautas užsakymų, drauge buvo pateikiami ir tikslūs nurodymai, kokios konkrečiai detalės reikalingos. Vien asmeninio Ruzvelto įsikišimo dėka nekilo jokių problemų gaunant kad ir pačios aukščiausios valdžios įgaliojimus, užtikrinančius žaibišką gamintojų atsakymą.