Darbams įsibėgėjus, mokslininkai peržiūrėjo kai kuriuos apytikslius savo apskaičiavimus ir priėjo išvadą, kad, nors aparato pakeitimai dar toli gražu nebaigti, tačiau bent jau dalinis ryšys tarp šios mašinos ir iš 1975-ųjų atsklindančio zondo spindulio turėtų būti visai įmanomas. Kai tik buvo gauti ir pritaikyti pirmieji perdirbti mašinos komponentai, mokslininkai suskato ruoštis patikrinti savo išvadas.
— Jis jau tiesiog ranka pasiekiamas, — pranešė Šolderis, žvelgdamas į jautraus galvanometro šviesos tašką; galvanometras buvo įtaisytas į visą prietaisų raizginį, surinktą ant kilnojamo varstoto, pastatyto netoli vieno kontrolinių skydų. — Vėl auga… Visai visai nebetoli — devyniolika kablelis du. Visai arti… o dabar vos vos blėsta… aštuoniolika kablelis devyni… aštuoni.
Žalias taškelis, žybčiojantis mažyčiame ekranėlyje, kurį stebėjo Fermis, porą akimirkų dar brinko, o paskui vėl susitraukė.
— Šįsyk pasiekėme daugiau nei devyniasdešimt procentų reikiamo dydžio, — pasakė Fermis. — Aš sumažinau beta iki penkių. Pakraukite prietaisus iš naujo, ir pabandykime dar kartą, visa kita lieka kaip buvę.
Einšteinas, Teleris ir pora asistentų atidžiai stebėjo kas bus; Einšteinas papsėjo savo pypkę ir žvelgė susidomėjęs, bet drauge ir smagiai it koks senas linksmų plaučių mokytojas, Teleris gi buvo įsitempęs ir nusiteikęs kur kas rimčiau, po beveik keturiasdešimt aštuonių be miego praleistų valandų jis jautėsi gerokai sudirgęs. Buvo Kūčių diena, o mokslininkai kaip tik užbaigė instaliuoti pirmuosius tuštumos rezonanso prietaisus, kuriuos tą rytą Kolumbijos Universitetas ir buvo gavęs iš tiksliosios mechanikos firmos Niu Džersyje. Nors tokio prietaiso dar toli gražu nepakako nuolatiniam ryšio kanalui sukurti, tačiau mokslininkai vylėsi, kad jo dėka sistema sugebės atsiliepti į zondo spindulį bent tiek, kad šis valiotų ją aptikti. Jeigu pavyktų, tai būtų pirmasis rimtas žingsnis į sėkmę.
— Pasiruošti pakrovimui, — pasakė Šolderis, jo balsas buvo ramus ir dalykiškas. — Kilpa jau įkrauta. Gerai… Lygis kyla.
Fermis suskato perdavinėti duomenis.
— Devyniolika… devyniolika kablelis du… kablelis trys… — jis pastebimai įsitempė, nebetverdamas iš susijaudinimo. — Trys su puse… devyniolika kablelis keturi… Dievulėliau, regis, mums pavyks!
Teleris žingtelėjo į priekį ir pažvelgė Fermiui per petį.
— Optimalus kiekis, — pasakė jis.
— Devyniolika kablelis penki! — užriaumojo Fermis. Tą pat akimirksnį viename kontrolinės plokštės, paskubomis išpjautos iš aliuminio lakšto, šone sutvisko oranžinė lemputė, greta įtaisytos skalės rodyklė nuo nulio šoktelėjo aukštyn ir sustingo.
Išvargęs Šolderis nusišypsojo, tuo tarpu sustūgęs iš džiaugsmo Fermis iš visų spėkų delnu pliaukštelėjo jam per nugarą.
— Užmezgėme ryšį! — jiems už nugarų subaubė Teleris. — Zondo spindulys reaguoja!
Greta Einšteino susispietę asistentai pratrūko džiūgauti, iš visų mechanizmų labirinto pakampių ėmė lįsti lauk darbuotojai, susidomėję, dėl ko kilo šitoks triukšmas.
Gauti duomenys patvirtino, kad, nors sugrįžimo vartų sistema ir reagavo į signalą, tačiau dalinis rezonansas, kurį ji sugebėjo priimti, buvo pernelyg silpnas, kad zondas įsitvirtintų ir atvertų pagalbinį kanalą. Vis dėlto pati sąveika turėjo fizikinėje spindulio dinamikoje sukelti pakankamus trukdymus, kad operatoriai aname gale suvoktų faktą, jog spindulys kažką pasiekė. O jeigu taip ir įvyks, tada, ko gero, atsivertų galimybė perduoti patį elementariausią koduotą pranešimą tam tikra tvarka pertraukinėjant energijos grandinę.
Mokslininkai iš anksto buvo sutarę sėkmės atveju taip ir pasielgti, taigi, dabar nebereikėjo gaišti laiko apmąstymams. Šolderis ėmėsi judinti energijos tiekimo svirtelę aukštyn žemyn, naudodamasis ja kaip Morzės abėcėlės raktu. P-R-O-T-Ė-J-A-S… P-R-O-T-Ė-J-A-S… P-R-O-T-Ė-J-A-S… — siuntė jis.
Šolderis tęsė tol, kol Fermis pranešė, kad trumpalaikis ryšys nutrūko. Po kelių minučių kontaktas vėl užsimezgė ir tuojau pat dingo galutinai.
— Mums ir taip jau labai pasisekė, — pareiškė Teleris. — Ryšys visąlaik buvo stačiai ranka pasiekiamas. Nieko daugiau mes ir nelaimėsime, kol nebus pristatyti fazių moduliavimo stiprintuvai.
— Edvardo tiesa, — atsiliepė Fermis, atsilošdamas kėdėje. — O kol nepasibaigs šventės, matysime juos kaip savo ausis. Taigi, balsuoju už tai, kad visi drauge padarytume pertrauką. Hitleris Hitleriu — o mano rytojus rezervuotas žmonai… su ta sąlyga, žinoma, kad aš išvis dar tebeturiu žmoną. Kokia gi būtų prasmė išsaugoti laisvę, jei vis tiek niekad neturėsi nė vienos vienintelės akimirkos ta laisve pasinaudoti?
Niekas jam neprieštaravo. Mokslininkai nutraukė darbus, uždangstė visus prietaisus ir susirinko paltus, skrybėles bei tuos popierius, kuriuos ketino neštis namo. Galų gale atsisveikinę, apdaliję vieni kitus geriausiais linkėjimais, o kai kurie ir sutarę pasimatyti dar tą pat vakarą ar rytojaus dieną drauge papietauti, jie išsiskirstė savais keliais.
Teleris apsiėmė pavėžėti Fermį ir, prieš grįždamas į savo butą Morningsaido Aukštumoje, užvežti Einšteiną į Prinstoną.
— Žinote, man kilo keistoka mintis, — pastebėjo Fermis, kai jie perėjo mechanizmų prigrūstas patalpas ir pasuko į priešakinę pastato dalį, kur stovėjo jų mašinos. — Jeigu jie ten 1975-uosiuose pastebės kažkokius trukdymus, tai, įvertinus beveik šešis kartus lėtesnę laiko tėkmę, jų pasaulyje bus praėję vos pora mėnesių nuo to laiko, kai „Protėjo” grupė iškeliavo į praeitį.
— Jei tik tai — tie patys 1975-ieji, — atsiliepė Teleris. — Mes juk nežinome, kiek skirtingų visatų galbūt siunčia zondo spindulius į šią zoną, kurioje dabar esame mes. Iš kur mums žinoti, kad mus pasiekė kaip tik reikiamas spindulys? Juk egzistuoja ir kažkokia „persikryžiavusių laidų” tikimybė? Ir iš viso, kaip ta visatų gausybė sugeba visiškai nesusimaišyti? — Jis sunkiai atsiduso. Visi trys jau lipo pakrovimo platformos laiptais žemyn. — Juk mes dar tiek daug ko nežinome…
Fermis, regis, irgi buvo ne mažiau suglumęs. Instinktyviai abu sužiuro į Einšteiną.
— Aš neturiu nė menkiausio noro gadinti sau Kalėdas galvodamas apie tai, — pareiškė jiems Einšteinas, kai jie sulipo į Telerio automobilį.
Vienas civiliai apsirengusių kariuomenės policininkų atidarė didžiuosius sandėlio vartus ir išleido mašiną laukan. Gatvėje greitai tirštėjo sutemos. Ore sūkuriavo snaigės, žemę irgi dengė pažliugusio sniego sluoksnis. Kai tik Teleris užvedė variklį ir jau buvo bepajudąs iš vietos, kitoje gatvės pusėje nuaidėjo riksmas — šaukė moteris. Trejetas mašinoje sėdinčių vyrų apsidairė.
Prieš gerą savaitę kažkas išsinuomojo kitoje gatvės pusėje esantį nedidelį sandėlį su prilipusia prie jo mažyte būdele tarnybinėms patalpoms. Nuo pat vasaros tas sandėlys stovėjo tuščias. Vieną dieną čia atvažiavo sunkvežimis ir iškrovė keletą dėžių, tačiau Sarginės apsauga nepastebėjo ten daugiau jokių gyvybės požymių, neminint kažkokios moteriškės, kartą ar du per dieną išeinančios ir vėl pareinančios. Didžiąją dienos dalį greta sandėlio stovėdavo jos mašina, o lange mirgėjo šviesa. Atsakingas už apsaugą karininkas įprastais metodais patikrino situaciją, tačiau nieko grėsmingo neaptiko. Dabar gi ta pati moteris, mostaguodama rankomis, bėgo automobilio link.