Vinsleidas kreivai šyptelėjo.
— Tačiau tikrasis mūsų tikslas — sutrukdyti naciams įsiveržti į Norvegiją, kas, kaip mes jau žinome, turėtų įvykti gegužės mėnesį. Tokiu būdu mes galime ne tik atkirsti Hitlerį nuo geležies rūdos kasyklų, bet taip pat ir sutrukdyti jam įkurti papildomas povandeninių laivų bazes, kurioms jis jau yra numatęs vietą Atlanto vandenyno pakrantėje.
Valandėlei stojo tyla — visi kruopščiai svarstė išgirstąjį pasiūlymą. Galų gale kažkas paklausė:
— Ar mes turime kokių nors garantijų, kad vokiečiai puls Norvegiją būtent gegužės mėnesį?
— Dėl nieko negalime būti visiškai tikri, — pripažino Vinsleidas. — Tačiau bent jau iki šiol, kiek mums teko stebėti, abiejų laiko linijų skirtumai nėra esminiai, skiriasi tik detalės. Artimiausi įvykiai turėtų parodyti, ar šis principas galios ir toliau. Pavyzdžiui, mūsų patirtis byloja, kad rusai turėtų užpulti Suomiją jau po dviejų dienų. Taigi, žiūrėsime, ar vėl įvyks tas pats — tai bus gana patikimas patikrinimas.
— Bet ar mes tikrai esame tinkamai pasiruošę tokiam žygiui — turiu omeny tiek įrangą, tiek ir žmonių apmokymą? — kiek dvejodamas paklausė Desmondas Mortonas. — Nederėtų užmiršti, kaip puikiai nuo pat pradžių yra pasirengę vokiečiai.
— Harvi? — kreipėsi Vinsleidas, pažvelgdamas į majorą Voreną.
Vorenas atsakė nepakildamas nuo kėdės prie durų, kur sėdėjo greta Ideno bei Dufo Kuperio:
— Nesame pasirengę taip gerai, kaip mums to norėtųsi, — atvirai pripažino jis. — Didžiausia problema kol kas yra ta, kad žmonės, su kuriais man teko kalbėtis, vis dar neįstengia suprasti, kokią galią, palyginus su laivais, turi lėktuvai. Jeigu Luftvafė sugebės įkurti savo bazes efektyviu nuotoliu nuo mūsų operacijos centro, tokiu atveju turėsime nemaža rūpesčių. Lėktuvnėšiai toli gražu negali konkuruoti su sausumoje esančiais oro uostais, o be to, Britanijos laivynas šiaip ar taip neturi pakankamai lėktuvnešių. Linijinius laivus išvis galima pamiršti. Jų laikas jau praėjo.
— Tačiau Luftvafės ten nė kvapo nebus — jiems tuo metu ir šiaip bus pakankamai karšta Prancūzijoje, — pareiškė Čerčilis. — O jeigu pabandys įsikišti vokiečių laivynas — ką gi, su jais mes jau tikrai sugebėsime susitvarkyti.
Vienur kitur pasigirdo juokas. Kažkas kažko paklausė, ir pokalbis tuojau nukrypo į techninių detalių aptarinėjimą, diskusijas apie lėktuvų bazių žemėje bei lėktuvnešiuose ir linijinių laivų galimybes. Vorenas sugavo Vinsleido žvilgsnį ir valandėlę primygtinai žvelgė šiam tiesiog į akis. Vinsleidas gūžtelėjo pečiais.
Numatytame plane buvo ir dar viena detalė, bet apie ją žinojo tik patys „Protėjo” grupės nariai ir artimiausieji jų patikėtiniai.
Hitlerio sugrįžimo vartai, per kuriuos jis palaikė ryšį su 2025-aisiais, buvo įkurti netoli Leipcigo, rytinėje Vokietijos dalyje, vos per šimtą su trupučiu mylių į pietus nuo Berlyno. Jie buvo paslėpti uolose iškirstame giliame urve po chemijos bei karinės amunicijos gamyklų kompleksu mažyčiame Vaisenbergo miestelyje. O kol tie sugrįžimo vartai veikė, negalėjo būti nė kalbos apie kokią nors efektyvią Vakarų gynybą. Jokių žinių apie kontaktą su 1975-aisiais vis dar nebuvo, taigi, Vinsleidas nusprendė imtis iniciatyvos ir savo atsakomybe pamėginti sunaikinti Hitlerio sugrįžimo vartus.
— Mes turėjome būti paprasčiausi pionieriai, mūsų užduotis buvo nutiesti tiltą, kuriuo mus galėtų pasiekti tankai, — kartą sakė jis Čerčiliui. — Tačiau dabar jau visai nepanašu, kad tų tankų išvis kada nors sulauksime. Taigi, siūlau mėginti smogti į taikinį patiems — ir daugiau nebedelsti. Sunaikinti tą mašiną turėtų būti pats svarbiausias mūsų tikslas.
Sugrįžimo vartų sunaikinimas ir turėjo būti operacijos „Ampersandas” tikslas — iš pažiūros darbas nedidelis, tačiau jo reikšmę sunku būtų pervertinti. Šios operacijos vykdymui reikėjo numatyti tokį momentą, kai visų dėmesys bus sutelktas į kitose Europos vietose kunkuliuojančius įvykius.
Bendrais bruožais aptarę busimąjį veikimo planą, grupės nariai ėmėsi laukti, ar išsipildys Vinsleido pranašystė — tai yra, ar Rusija tikrai užpuls Suomiją, kaip kad tai įvyko ankstesniajame pasaulyje. Rusija neapvylė — užpuolė Suomiją lapkričio trisdešimtąją, tiksliai pagal grafiką. Padrąsintas to fakto, kad bent jau dėl esminių dalykų jų turima informacija kol kas lieka patikima, Vinsleidas pasiuntė žinią į Niujorką, liepdamas kariniam misijos kontingentui ruoštis skubiam permetimui į Angliją.
26 skyrius
Pulkininkas Hansas Pikenbrokas, Abvero slaptosios žvalgybos skyriaus viršininkas, su nuostaba žvelgė į priešais jį ant stalo atskleistą aplanką. Jis ištiesė ranką ir paėmė keletą blizgančių lygių lapų iš iliustruoto Amerikos naujienų žurnalo, kuriuos iš kitos stalo pusės jam tiesė pulkininkas leitenantas Blokelis.
— Tai ir yra toji nuotrauka? — suniurnėjo jis, apžiūrinėdamas spalvotą fotografiją viršutiniame puslapyje. Joje du vyrai spaudė kits kitam ranką erdvioje, elegantiškai apstatytoje patalpoje; fone, už tuodviejų, žvelgdami į juos, stovėjo dar keletas žmonių. Tai buvo poros Pietų Amerikos šalių atstovų atsisveikinimas su Jungtinių Valstijų pareigūnais Baltųjų Rūmų priimamajame — svečiai buvo atvykę į Amerikos tautų spalio konferenciją. Tačiau Pikenbroką domino anaiptol ne pirmajame plane nufotografuoti žmonės — jis įdėmiai apžiūrinėjo būrelį šiems už nugarų stovinčių karių, visiškai atsitiktinai patekusių į patį fotografo objektyvo kamputį. Jie stovėjo laisvomis pozomis, matyt, laukdami savo eilės, kol bus priimti. Drauge su jais buvo ir pora civiliais rūbais vilkinčių vyrų.
Blokelis ištiesė atskirą fotografijos detalę, kuri jo užsakymu buvo išdidinta fotografijos departamente.
— Jeigu galėčiau, pone… — Jis parodė į du karius, greta kits kito stovinčius kiek atokiau nuo kitų. Vienas jų buvo aukštas, užsiželdinęs gelsvus ūsus — fotografas užfiksavo jį mostelint ranka, matyt, kažką pasakius. Antrasis buvo kur kas tamsesnio gymio. — Frišas atsiuntė mums šį straipsnį todėl, kad, pasak jo paties, jis esąs visiškai tikras, jog šiedu buvo toje gangsterių gaujoje, kurią jis aprašė ankstesniajame pranešime. — Blokelis paėmė dar vieną išdidintą nuotrauką — vaizdas joje buvo grūdėtas, tačiau visiškai aiškiai matėsi kareivių uniformų antsiuvai ir ženklai. — Aš bandžiau standartiniu būdu patikrinti, kokiam daliniui priklauso šiedu kareiviai — ir rezultatas mane gerokai sutrikdė. Nė viename Jungtinių Valstijų armijos žinyne nėra būtent šitokių ženklų aprašo. Maža to, jei atidžiai apžiūrėsite pačias uniformas, būtinai pastebėsite, kad jos bent keliomis nelabai žymiomis detalėmis skiriasi nuo amerikietiškosios uniformos standarto. Vėlgi — būtent šitokios uniformos aprašymo mums niekur taip ir nepavyko surasti.
Pikenbrokas atsilošė kėdėje, sunėręs pasmakrėje pirštus. Paskui atsistojo ir nužingsniavęs prie lango užsižiūrėjo į Bendlerštrase siuvantį transportą.