— Gerai, dar sykį greitai peržvelkime visą šį reikalą, — pagaliau prašneko Pikenbrokas. — Pirmiausia šitas tipas, Frišas, kažkokiu būdu įsipainioja į Amerikos gangsterių gaują ir tai jam baigiasi gan liūdnai tame name Niujorko priemiestyje. Tačiau staiga lyg iš niekur išdygsta tie paslaptingi kaukėti vyrai, kurie sugeba karstytis sienomis ir plikomis rankomis pasiunčia gaują galvažudžių į ligoninę. Jie užgrobia visą pastatą — ir atiduoda jį tiesiog į konkuruojančios gangsterių gaujos nagus…
— Ar bent jau į nagus kažkam, ką iš pažiūros galima palaikyti konkuruojančia gangsterių gauja.
— Na taip, kažkam, kad ir kas tai bebūtų. Tada Frišas atsiunčia jums pranešimą apie tai, pridėdamas iškarpą iš Niujorko laikraščio.
— Tuo metu atrodė, kad tas reikalas visiškai nesvarbus, kad tai — eiliniai Amerikos kriminalinio pasaulio konfliktai, — paaiškino Blokelis. — Tačiau mes vis dėlto neišleidome tos medžiagos iš akių.
Pikenbrokas kilstelėjo ranką.
— Jūs pasielgėte visiškai teisingai. Šiaip ar taip, dabar netikėtai paaiškėjo, kad tie žmonės — anaiptol ne kokie nors gangsteriai, o Amerikos kareiviai. Be to, jie priklauso kažkokiam iki šiol nežinomam daliniui, kuris, visai gali būti, ką tik ir buvo slapčia suformuotas. Atrodo, jie bus išėję kažkokius išties nestandartinius apmokymus. Ir šit — jie apsireiškia Baltuosiuose Rūmuose… Su kuo gi jie turi susitikti? Bene su pačiu prezidentu? O jeigu tikrai taip — tuomet kodėl? Ir kas jie tokie?
— Aš jau kurį laiką galvoju apie tai, — pasakė Blokelis.
— Ar priėjote kokią nors įtikėtiną išvadą?
— Na, pats suprantate, pone, visa tai — tik spėlionės… bet man atrodo, kad Jungtinių Valstijų kariuomenėje yra suformuotas kažkoks visiškai naujas slaptas dalinys, kurio specializacija yra pogrindinė veikla miestuose, jų sfera gali būti sabotažas, žmogžudystės ir panašūs dalykai. Tasai reidas į gangsterių irštvą galėjo būti pratybų dalis, be kitų dalykų atnešusi ir šiokios naudos visuomenei — tikriausiai šitaip jie sunaikino nusikaltėlių gaują, prie kurios valdžia nerado būdų oficialiai prisikabinti.
Pikenbrokas kilstelėjo antakius.
— Norite pasakyti, policija ničnieko apie tai nežinojo? Argi toks žygis nebūtų pernelyg rizikingas?
— Ir vis dėlto ne toks rizikingas kaip kad tikra užduotis ir svetimos šalies policijos grėsmė, — pabrėžė Blokelis. — Galbūt tai paskutinioji apmokymų stadija — visiškas situacijos tikrumas.
— Hmmm… na taip, sakyčiau, gan originali mintis — negaliu to nepripažinti. Nagi, tęskite.
Blokelis patapšnojo ant stalo gulintį aplanką.
— Tasai sandėlis Brukline, kurį identifikavo Frišas, visai gali būti užmaskuota jų operacijų bazė. Įtariu, kad visos jų pratybos kruopščiai apgalvotos — jie nori patikrinti, ar sugebės ilgesnį laiką nepastebėti prasilaikyti dideliame mieste, pavyzdžiui, įsiliedami į kokią nors nusikaltėlių broliją ir aktyviai vykdydami savo operacijas, visiškai nebendradarbiaujant su valdžia. Galbūt oficialūs asmenys netgi nieko nenutuokia apie jų egzistavimą. O išbandę savo metodus praktiškai, jie, matyt, turi prisistatyti į Vašingtoną ir pranešti esą „baigę mokslus” bei pasirengę vykdyti operacijas kur nors kitur.
— Pavyzdžiui, kur?
Blokelis gūžtelėjo pečiais.
— Ką gi, mes juk puikiai suprantame, kad Ruzveltas visai nelinkęs likti nuošalyje, tačiau tiek Kongresas, tiek ir viešoji nuomonė neleis jam atvirai įsijungti į karą. Manau, visai pagrįstas spėjimas galėtų būti toks: šie specialiosios paskirties dalinio kariai bus pasiųsti čionai — galbūt netgi į Berlyną.
— O, kaip minėjote, gali būti ir taip, kad viena jų specializacijos šakų yra užsakytos žmogžudystės?
Blokelis giliai atsikvėpė.
— O taikiniu būtų pasirinkti kai kurie savaime suprantami asmenys.
Pikenbrokas linktelėjo. Be jokios abejonės, jis ir pats be paliovos mąstė apie tai — ir priėjo tas pačias išvadas.
— O šitaip galima paaiškinti ir tai, kodėl Ruzveltas domisi tuo asmeniškai… — balsu mąstė jis.
— Kaip tik taip, pone.
— Hmmm… Manau, mes turėtume kuo daugiau sužinoti apie tą sandėlį, jeigu tik tai įmanoma, — pasakė Pikenbrokas. — Bet neveikime į šį reikalą Frišo — jis juk tėra paprasčiausias mėgėjas. Be to, prisiskaitęs per daug nuotykinių knygelių paaugliams ir linkęs pernelyg smarkiai rizikuoti. Ne, šiuo atveju mums reikės tikro profesionalo — pavyzdžiui, visai tiktų Muškietininkas. Tačiau aš jokiu būdu nenoriu, kad kas nors bandytų įsilaužti vidun ar imtųsi kokių nors beprotiškų žygių, ypač jei tai reikštų, kad teks susidurti su tokiais žmonėmis, kaip juos apibūdino Frišas. Tai ir viskas.
— Taip, pone, — Blokelis atsistojo, susirinko popierius ir sudėjo juos į aplanką.
— Aš tiesiog noriu šiek tiek daugiau sužinoti apie tą sandėlį, kas jame lankosi ir kas ten vyksta, — perspėjo Pikenbrokas. — Bet kad nė lapė nesulotų — supranti ką turiu omeny?
— Imsiuos to reikalo tučtuojau.
— Labai gerai. A, tiesa, Biokeli. Pora žodžių apie tavo sekretorę. Ji iš tiesų žavi moteris. Bet, žinai, visai nėra reikalo taip smarkiai puikuotis, kai tau nusišypso ponia Sėkmė. Mane jau pasiekė pavydo pakurstyti priekaištai — ir netgi ne iš vienų lūpų. Aš puikiai suprantu, kad fiureris tikrai neprieštaraus, jei mes suveiksime kuo daugiau naujų vokiečių, tačiau jis niekada neskatino daryti to šitaip viešai. Tikiuosi, aš pakankamai aiškiai išsireiškiau?
— Ak, taip, pone, aš labai atsiprašau. Ateityje būsiu kur kas diskretiškesnis.
— Labai gerai. Taigi, nieko daugiau ir nesakau. Lik sveikas. Heil Hitler!
— Heil Hitler!
27 skyrius
Feračinio dėdė Frankas kažkada jį, dar visai vaiką, buvo atsivedęs čia pasižiūrėti tų namų, kuriuose Haris gimė. Ir nuo tos dienos, visuomet, kai pasijusdavo vienišas ar liūdnas, Feračinis sugrįždavo į šį Kvinso rajoną, vaikščiodavo gatvėmis, sudariusiomis jo tėvų, kurių jam taip ir neteko pažinti, pasaulį — jam atrodydavo, kad, siurbdamas į save buvusiojo jų gyvenimo vaizdus ir aplinką, kažkokiu būdu pasijus artimesnis jiems.
Apleistas, negyvenamas, užkaltais langais jo prisiminimų namas purvinos gatvės kampe dabar švietė skaisčiai raudonomis užuolaidomis, viršutiniame aukšte ant palangių žydėjo gėlės, o apatiniame veikė dviračių parduotuvė. Už gretimų durų jis žinojo esant automobilių detalių krautuvėlę, už apdulkėjusių langų ant lentynos būdavo išdėliota gan kuklus mašininės alyvos skardinių, tarpiklių bei kitokių atsarginių dalių pasirinkimas — dabar gi čia buvo klestinti saldumynų krautuvėlė. Gėrimų parduotuvė kiek toliau ir dabar buvo gėrimų parduotuvė, smulkių dirbinių krautuvėlė irgi tebeprekiavo įvairiausiomis smulkmenomis, tiktai dabar atrodė kur kas senamadiškesnė — virš durų buvo sukabintos skardinės vonelės, viduje stovėjo kerosino bei terpentino statinaitės, o suolelis ant šaligatvio buvo kraute nukrautas malkų ryšulėliais, žvakėmis, virvės kamuoliais bei įvairiausių rūšių šluotomis. Televizorių parduotuvė dabar prekiavo daržovėmis, o plyšio, kur andai niūksojo sudegusio namo griaučiai, vietoje stovėjo ryškiai žaliai dažytas medinis namas, jo sienos palei duris margavo kreida nutepliotais vaikų piešiniais. Pati gatvė, tiesa, tebebuvo atpažįstama, jau dabar laiko randų paženklinta — tačiau vis dėlto kėlė kažkokius kitokius jausmus, čionai nebuvo tos nuovargiu persisunkusios monotonijos, kurią Feračinis prisiminė iš senos praeities — praeities, kuri tuo pat metu tebebuvo tolima ateitis visai kitame pasaulyje. Gatvė atrodė spalvinga ir kupina gyvybės — visai tokia, kokią Feračinis visada regėdavo savo svajonėse, tokia, kokią jis ir norėjo išvysti.