Jis susibruko rankas giliai į palto kišenes ir koja už kojos nužingsniavo pro krautuvėles bei gyvenamuosius namus, pro bažnyčią, medžių užgožtą mūro siena aptvertame šventoriuje, pro mokyklą kalvos apačioje ir kiek toliau šlaite stūksančią ligoninę — jis pamažu ėjo per tą pasaulį, kuriame gyveno vyresnieji jo broliai ir sesuo, kai jis dar nebuvo gimęs. Feračinis nė pats nežinojo, kodėl kaip tik dabar vėl grįžo čia, jis niekada nelaikė savęs sentimentaliu.
Šiomis dienomis kaip tik buvo gautas Vinsleido įsakymas Specialiųjų Operacijų būrio kariams būti pasiruošusiems bet kuriuo metu išvykti į Angliją. Sarginės apsaugą dabar turėjo perimti civiliais drabužiais vilkįs Jungtinių Valstijų karinės policijos būrys. Gi Feračinis jautė stačiai privaląs prieš išvykdamas ateiti čia.
Man tiesiog smalsu, tvirtino jis pats sau. Tai anaiptol ne ilgesys. Dženetė tą dieną buvo laisva, ir ji norėjo eiti drauge su juo, tačiau jis nesutiko. Apsilankyti čia jam reikėjo vienam. Paskui jis dar suspės užsukti į jų butą ir atsisveikinti su Dženete bei Džefu.
Ilgą ilgą laiką jis stoviniavo ant kampo, iš priešingos gatvės pusės žvelgdamas į savo tėvų namus. Tuo metu, kai dėdė Frankas pirmąsyk parodė namą, jis jau buvo gerokai nušiuręs, Feračinis puikiai prisiminė, kad tada pasijuto gerokai apviltas. Tačiau dabar namas atrodė švarus ir smagus, neseniai perdažytas, plevėsuojantis spalvingomis užuolaidomis, o mažytis darželis priešais duris buvo puikiai prižiūrimas. Ėmė dulkti smulkus lietus. Feračinis pasistatė apykaklę, tačiau taip ir liko bestovįs sankryžoje, jo atmintyje sukosi begalės senų istorijų, kurias dėdė ir teta buvo pasakoję apie kadai praėjusius laikus, akyse sumirgėjo senų fotografijų albumai, kuriuos jis be paliovos vartydavo būdamas vaikas.
Vos išvydęs iš už kampo gatvės gale išsukančią moterį tamsiu apsiaustu, Feračinis ūmai suprato, kodėl gi šitaip ilgai čia lūkuriavo. Tai buvo jo motina. O tamsiaplaukė mergaitė, kuri ritosi šalia moters įsikibusi šiai į rankovę, be jokios abejonės, buvo jo sesuo Andžela, kuriai 1939-aisiais sukako ketveri. Nenuleisdamas akių jis stebėjo jas artėjančias kita gatvės puse — jo motina buvo mažytė ir trapi, kiek sulinkusi nuo pirkinių krepšio svorio. Andžela gi be paliovos kažką plepėjo, ėjo kas žingsnis pasistrykčiodama. Jos pasiekė namus ir įėjo į kiemą. Atsigręžusi uždaryti vartelių, jo motina ūmai akimirkai stabtelėjo ir smalsiai pažvelgė į vėjo sušiauštą jaunuolį ilgu paltu ir nepridengta galva, kuris įdėmiai stebėjo ją nuo gatvės kampo. Kažkokią akimirkos dalelytę atstumas, regis, susitraukė, kaip kad buvo susitraukęs ir laikas — Feračinis pasijuto žvelgiąs tiesiog į tą veidą, kurį tebuvo regėjęs tik nuotraukose — narsų ir ryžtingą, bet drauge ir švelnų, koks tegali būti motinos veidas, išvagotą gyvenimo kovų bei praradimų raukšlių — į veidą moters, kuri, be jokios abejonės, nusipelnė kur kas geresnio atlygio. Bet ji tuojau pat nusigręžė ir pradingo namo viduje.
Po valandėlės Feračinis neskubėdamas patraukė atgal tuo pačiu keliu, kuriuo ir buvo atėjęs. Ne ne, pasakė jis pats sau, tai anaiptol ne ašaros ritasi skruostais. Tiesiog lietus smarkėja. O juk ir atėjau čia vien tik smalsumo genamas.
Kitos dienos rytą Kolumbijos universiteto chemijos laboratorijoje Džefas susigūžęs kiūtojo priešais atvirą spintelę, įtaisytą po darbo stalu. Vienoje rankoje jis laikė sąrašą prietaisų, reikalingų ryto eksperimentui, o kitoje gniaužė trikojį, menzūrėles, Leipcigo kondensatorių, bandymų vamzdelių rinkinį bei degiklį. Jis jau buvo bebaigiąs susirinkti reikalingus daiktus, kai staiga jo regėjimo lauke ant grindų nusileido kažkieno pėda, o virš jos išniro aukštas laibas akiniuotas pavidalas.
— Ar atnešei? — paklausė Azimovas.
Džefas uždarė spintelės duris ir atsistojo.
— Atnešiau? Ką? — prasižiojo jis, ir tučtuojau jam žnybtelėjo kaltės jausmas — nes jis kaipmat prisiminė. Praėjusį vakarą pas juos apsireiškė Haris ir pranešė išvykstąs neribotam laikui, prieš tai jis buvo prisipažinęs Dženetei turėsiąs iškeliauti į užjūrį — per visas tas paslaptis ir susijaudinimą Azimovo apsakymas visiškai išgaravo Džefui iš galvos.
— Nagi tą juodraštį, kurį žadėjai perskaityti, — atsakė Azimovas. — Tą apsakymą apie kosminį laivą, pakliuvusį į spąstus gravitaciniame lauke ir su niekuo negalintį užmegzti ryšio, nes pasikeitė visi dažniai. Tu juk žadėjai šiandien man jį grąžinti.
— A… na, taip, — Džefas siektelėjo ant kėdės gulinčio portfelio ir išsitraukė pluoštą aplankų bei popierių. Tačiau naršyti juos ėmėsi tik dėl akių — mat jau prisiminė — ir nuo tos minties jam širdis nusirito į kulnus — kad rankraštis gulėjo greta kažkokių Hario daiktų, ir kad Haris, matyt, netyčia bus priglobęs jį ir išsinešęs. Džefas buvo visiškai tikras, kad po to, kai Haris išėjo, rankraščio ankstesniojoje vietoje jau nebebuvo.
— Aš… eee… aš, ko gero, būsiu palikęs jį namie, — išspaudė Džefas. Jis vis dar puoselėjo menkai berusenančią viltį, kad gal Dženetė bus padėjusi rankraštį kur nors į šalį.
Azimovo veidas ištįso.
— Prakeikimas, Džefai! Aš gi norėjau šįvakar padirbėti, sugalvojau porą svarbių pakeitimų… — susierzinęs burbtelėjo jis.
— Atleisk, Aizekai, visiškai išgaravo iš galvos. Šįvakar būtinai jo paieškosiu.
— Paieškosi? — Azimovas net išblyško. — O Viešpatie! Ar tai reiškia, kad tu jį pametei?
— Ne, ką tu. Žinoma, ne.
— Ką gi, gerai — tik neužmiršk rytoj man jo atnešti, sutarta, Džefai?
— Taip, rytoj, — atsakė Džefas, išspausdamas kankinio šypseną.
Tuo tarpu penketas išvykstančiųjų „Protėjo” grupės karinio kontingento narių — Feračinis, Kesidis, Peinas, Rajenas ir Lemsonas — bendrame valgomajame Sarginėje baigė krautis paskutiniuosius asmeninius daiktus. Visas kitas bagažas bei įranga, skirti gabenti į Angliją, jau buvo išsiųsti laivu į Liverpulį — tiksliau, du vienodi įrangos komplektai dviem skirtingais laivais, nes be paliovos grėsė povandeninių laivų atakos pavojus. Patys kariai, slaptu Ruzvelto ir Čerčilio darbuotojų potvarkiu turėjo skristi į Angliją užmaskuotu Jungtinių Valstijų bombonešiu. Pagal oficialią versiją šis bombonešis turėjo atlikti kontrolinį skrydį ir išžvalgyti transatlantinius oro kelius tolimųjų reisų kariniams lėktuvams. Apie tai, kas bus paskui, kariai žinojo tik tiek, kad jų laukia kažkokie specialūs apmokymai, o paskui teks vykdyti aktyvias operacijas „kažkur užjūriuose”.
— Pamatysite — pakliūsime į povandeninį laivą, — pareiškė Ke sidis kitiems, kol jie prieš pat išvykstant krovėsi paskutiniuo sius daiktus. — Luktelėkite ir patys įsitikinsite — mus permes tie siog į Baltijos jūrą. Statau penkis dolerius už povandeninį laivą — Ne, šitaip jie nerizikuos, — nesutiko Rajenas. — Baltijos jūro je ir be mūsų jau knibždėte knibžda anglų povandeninių laivų Vokiečių gynyba ten tik ir dairosi akis išpūtusi.
— Kokį kitą variantą galėtum pasiūlyti?
— Greičiausiai teks keliauti per Viduržemio jūrą ir išsilaipinti Italijoje, — bandė spėti Rajenas. — Kaip jūs manote, kam jie pasiėmė Harį? Juk ten kiekvienas, vos pažiūrėjęs į jį, palaikys vietiniu.
Kesidis dėbtelėjo į Lemsoną.
— Turi kitų pasiūlymų, Floidai?
Lemsonas gūžtelėjo pečiais ir užsimetė kuprinę.
— Koks skirtumas? Spėliodami vis tiek nieko nepakeisime. Juk gali būti ir taip, kad mus nuleis iš oro.
Mortimeris Grynas ir Kurtas Šolderis jau laukė, ketindami palydėti juos į priešakinę pastato dalį. Atvyko ir du FTB agentai, turį nugabenti karius į Mičel Fildą Long Ailende, jie padėjo išsinešti visus daiktus. Paskutinįsyk apsidairę po kambarius, kurie nuo sausio mėnesio jau buvo daugeliu atžvilgių tapę gimtaisiais namais, kariai patraukė pro duris pertvaroje, skiriančioje gyvenamąsias patalpas nuo mechanizmų skyriaus.