Čionai kaip paprastai plušėjo keletas mokslininkų. Einšteinas papsėjo pypkę ir klausėsi Fermio, nediduko, bet energingo žmogaus gyvomis rudomis akimis ir aukšta kakta — šį įspūdį dar labiau sustiprino jau smarkiai praretėję plaukai. Kalbėdamas jis gyvai mostagavo rankomis. Silardas triūsė prie vienos konsolių, gi Teleris prieš kokias penkiolika minučių buvo kažkur prašapęs. Be jų čia dirbo ir daugiau žmonių: iš dalies dėl to, kad, išvykus kariams, mokslininkai gerokai pristigs techninės pagalbos, į grupę buvo pritraukta dar keletas mokslininkų bei technikų.
Einšteinas ir Fermis nutraukė savo pokalbį ir priėjo atsisveikinti. Savo konsolę paliko ir Silardas.
— Taigi, atėjo laikas, tiesa? — prašneko Einšteinas. — Kas gi paprastai būna sakoma šitokiomis progomis? Telydi kiekvieną jūsų savas Dievas, kad ir kokiu jūs betikėtumėte. Nagi, o tie, kurie netiki jokiu, galbūt dar suras sau tinkamą. Kad ir kaip ten būtų — sėkmės jums, vaikinai.
— Sėkmės, — pasakė ir Silardas, iš eilės spausdamas visiems rankas. — Tikėkimės, ir mums pavyks nuveikti čia ką nors naudingo, kad jus paremtume.
— Ne sudie, o arrivederci1 — pasakė Fermis. — Esu tikras, anksčiau ar vėliau, kai fašistų nebeliks nė padujų, visi jūs sugrįšite. Tačiau dar prieš tai visa Amerika stos į kovą drauge su jumis. Patys įsitikinsite.
Teleris parsirado kaip tik laiku, kad irgi spėtų atsisveikinti ir palinkėti sėkmės, o paskui visa grupė patraukė per priešakinę sandėlio dalį į pakrovimo aikštelę, kur autobuse laukė dar vienas sargybinis.
Autobusui važiuojant Bruklino tiltu, Feračinis žvelgė į pažįstamą miesto kontūrą dangaus fone kitapus upės ir galvojo apie visus tuos dalykus, kuriuos taip netikėtai atrado ir kurių anksčiau nė neįtarė egzistuojant — dabar gi jam teks visa tai palikti. Jo gyvenime taip visada ir atsitikdavo. Galbūt, patylomis galvojo jis, kai kurių dalykų būtų buvę geriau taip ir neatrasti.
Tuo tarpu Sarginėje Einšteinas atsitraukė nuo mechanizmo ir, nuėjęs į bendrą valgomąjį, pasuko prie stalo, kur stovėjo kavinukas bei virdulys.
— Vienam rytui darbo pakaks. Pats laikas šiek tiek atsipalaiduoti, — suniurnėjo jis. Šolderis ir Grynas, kurie jau buvo grįžę iš priešakinės pastato dalies ir dabar, prie didžiojo stalo gurkšnodami kavą, pusbalsiu šnekučiavosi, linktelėjo įėjusiam Einšteinui. Dabar, kai kariai išvyko, visas pastatas atrodė neįprastai tykus ir tuščias. Einšteinas prisipylė puodelį arbatos, išmaišė joje šaukštelį cukraus ir, atsisėdęs į čia pat stovintį krėslą, ėmėsi kimštis pypkę. Iš už pertvaros pasigirdo balsai. Po akimirksnio durys vėl atsidarė, ir vidun įėjo Silardas drauge su Fermiu bei Teleriu. Kalbėjo, kaip paprastai, Silardas.
— Kiekviename klodo sluoksnyje visa sistema, tai yra, objektas, sukelia stebėtojui tam tikrą būdingą būseną. Maža to, kiekvieno stebėtojo, kaip sistemos, būsena nusako tą stebėtoją kaip suvokiantį būtent tą sistemos būseną…
Einšteinas atsiduso ir, tebegurkšnodamas arbatą, apsidarė aplinkui. Jo akys naršė po išsimėčiusias smulkmenas ir šiukšles, kurias baigdami krautis daiktus paliko išvykstantieji kariai, kol pagaliau smigo į kupiną šiukšlių dėžę, stovinčią visai netoli jo kėdės. Ant pat viršaus gulėjo pluoštelis mašinėle prirašytų popierių. Einšteinas paėmė juos iš šiukšlių dėžės ir prisidegdamas pypkę ėmėsi atsainiai sklaidyti.
— Ak taip, erdvėlaivis išskrenda į žvaigždes… — pats sau suniurnėjo jis. Einšteinas pervertė puslapį ir įsitaisė patogiau, tik patraukė kojas, padarydamas daugiau vietos, nes kaip tik priėjo Fermis įsipilti kavos.
— Kiekviename elemente sistema lieka tam tikroje būdingoje matmenų būklėje, — grįžtelėjęs per petį pasakė Fermis. — Jeigu naujas ankstesniųjų stebėjimų apibrėžimas suformuluojamas kaip tik tuo periodu, tuomet kiekvienas gautojo susisluoksniavimo elementas apibūdina stebėtoją tam tikra prisiminimų konfigūracija, kurioje ankstesnieji potyriai atitinka vėlesniuosius. O dėl to kiekvienas stebėtojas neišvengiamai suvoks sistemą kaip be jokios tvarkos „šokinėjančią” į kažkokią atsitiktinai pasirinktą būdingą būklę ir liekančią joje vėlesniam sistemos matmenų nustatymui.
— Taip, sutinku, — atsiliepė Teleris. — Vis dėlto svarbiausia yra tai, kad…
Krėsle įsitaisęs Einšteinas susižavėjęs nusišypsojo ir pritardamas sulinkčiojo galva.
— Ak, na, taip, tai ir yra bendrasis reliatyvumas… Taip, labai gerai, labai gerai… Įkliuvo į spąstus stiprios gravitacijos lauke, a? A, ne, čia jau prasčiau…
— Kiekvieną prisiminimų seką įmanoma išskirstyti pagal galimas reikšmes, — kalbėjo Silardas. — O kiekvieną tokį paskirstymą galima pateikti statistinei analizei.
— Būtent! — šūktelėjo Fermis, sumosuodamas rankomis. — Kaip tik tai aš ir norėjau pasakyti. Įprasta statistinė interpretacija stačiai privalo išplaukti iš paties formalizmo. Kiekvienas stebėtojas turėtų padaryti išvadą, kad jo Visata paklūsta įprastiems statistiniams kvantiniams dėsniams. Statmenąjį Visatos vektorių galima palyginti su medžiu, kurio kiekviena šaka atitinka vieną galimų Visatų, kaip mes jas suvokiame.
— Mein Gott!
Einšteino šūksnis akimirksniu nutraukė pokalbį. Visi sužiuro į jį — šis tuo tarpu atsistojo, jo veido išraiška buvo labai jau keista, o pluoštas popierių, kuriuos Einšteinas ką tik skaitinėjo, pažiro ant grindų.
— Ar viskas gerai? — atsargiai paklausė Silardas.
Einšteinas, regis, nė neišgirdo.
— Komunikacijų ryšys neveikė… ir negalėjo veikti… nes laikas abiejuose ryšio galuose slinko nevienodu greičiu… — nežinia apie ką tarsi pats sau niurnėjo jis.
Silardas pažvelgė į Telerį, paskui — į Fermį. Visi gūžtelėjo pečiais. Solderis ir Grynas suglumę susižvalgė — jie išvis nieko nesuprato.
— Tikiuosi, jūs man atleisite, bet aš turiu skubiai atlikti kai kuriuos apskaičiavimus ir dar šiek tiek pagalvoti, — galų gale prašneko Einšteinas, jo balsas atsklido tarsi iš tolo. Jis paknopstom puolė prie durų, tuo pat metu energingai pats sau linkčiodamas.
— Taip, visai netikėtai — šviesos kibirkštėlė… gali būti, gali būti… — dar išgirdo likusieji išskubančio Einšteino murmesį.
28 skyrius
Skrydis į Europą praėjo be jokių ypatingų įvykių. Kai lėktuvas pagaliau nusileido Prestvike, vakarinėje Škotijos pakrantėje, jau aušo žvarbus, miglotas gruodžio rytas. Penketą amerikiečių pasitiko kapitonas Portelas ir leitenantas Koksas iš Karališkojo laivyno. Atvykėliai atrodė pavargę, apsiblaususiomis akimis. Trumpai pristatyti vieni kitiems, visi sulipo į furgoną — šis nugabeno juos dešimt mylių iki Kilmarnoko, kur jie kaip tik turėjo suspėti į Londono traukinį, važiuojantį iš Glazgo. Pokalbiai buvo nereikšmingi, greitai pasimirštantys, jie puikiai tiko prie niaurios monotoniškos aplinkos, drėgnų pilkų mūrinių pastatų, iš pažiūros permirkusių kalvų tolumoje ir šaltos, nesvetingos rytmečio valandos.
Kaip tik tuo metu, kai jie atvyko į stotį, atsidarė vietinė kavinukė, ir atvykėliams pakako laiko užvalgyti sumuštinių su kumpiu bei sūriu ir išgerti po pintos talpos puodelį stiprios ir saldžios garuojančios arbatos, kuri kaipmat juos atgaivino, įliejo gyvybės į sustirusias galūnes ir bent šiek tiek nurausvino veidus. Kampe netoli krosnies jau stovėjo Kalėdinė eglutė. Greta jos buvo padėta didelė atidengta dėžė su daugybe visokiausių maisto produktų bei saldumynų, stiklainiai su marinuotais vaisiais bei daržovėmis ir dar gausybė megztų smulkmenų, tokių kaip kojinės, pirštinės ar šiltos ausinės — visa tai surinko vietinis Savanoriškosios moterų tarnybos skyrius ir viskas buvo skirta „mūsų vaikinams fronte”.