Jie susispietė aplink krosnį pasišildyti, ir Peinas ėmėsi komentuoti visokius niekus, kuriuos pasimėgaudama pranešinėjo Amerikos spauda.
— Galima pagalvoti, kad Prancūzijoje kariai nieko kito ir neveikia, kaip tik kasioja duobutes ir žaidžia futbolą fotokorespondentų garbei, — pareiškė Peinas. — Nejaugi ten tikrai nieko daugiau nevyksta, apie ką vertėtų parašyti?
— Man regis, visi jaučia nemenką palengvėjimą, kad tie dalykai, kuriuos jau ne vieneri metai prognozuoja rimčiausi specialistai, taip ir neįvyko, — atsakė Portelas. — Mums buvo kalte kalama į galvas, kad, nepraėjus nė kelioms valandoms nuo karo pradžios, danguje bus stačiai tiršta nuo „Heinkelių” bei „Dornierų”, skrendančių sparnas prie sparno. Krūvomis buvo suversta tūkstančiai paruoštų karstų iš papjėmašė, iki begalybės išsiplėtusiose ligoninėse stovėjo nesuskaičiuojama gausybė tuščių lovų… Tačiau taip nieko ir neatsitiko. Dabar gi, žinoma, visa kaltė tenka vyriausybei — esą ji nežino nieko ir apie nieką. Tačiau negalima juk dėl visko kaltinti vien tik vargšelį Nevilį. Nėra jau jis toks niekam tikęs — stengiasi vaikinas kiek beišgalėdamas, patys suprantate.
Kadangi vyko tiek evakuacija, tiek ir mobilizacija, be to, pagrindinio vadovaujančiojo personalo ir vyriausybės departamentų perkraustymas, tad kone pusėje visų Anglijos šeimų buvo bent po vieną narį, kuriam reikėjo kažkur keliauti, ir į Londoną vykstantis traukinys netrukus prisikimšo, netgi koridoriai buvo užgrūsti tiek daiktais, tiek ir žmonėmis, vilkinčiais chaki spalvos, laivyno bei Karališkųjų oro pajėgų uniformomis. Karlailyje į traukinį sulipo visas būrys kareivių, tačiau iki to laiko Portelas su savo bendrakelioniais jau buvo įsitaisę kupė.
— Niekas nė nesiruošia mums pranešti, kiek gyvybių atsiėjo tas prakeiktas užtemdymas, — kalbėjo leitenantas Koksas. — Tačiau, be jokios abejonės, kur kas daugiau nei visos vokiečių čia iškrėstos šunybės drauge sudėtos. Tiesą sakant, labai nenustebsiu, jei galų gale mes užglaistysime visus nesklandumus su Hitleriu ir viešai paskelbsime šitos sumaišties pabaigą. Turėjau omeny — jei kuri nors pusė puoselėtų kokius nors rimtus kėslus — juk iki šiol jau būtų visai pakakę laiko bent pradėti juos įgyvendinti, argi ne?
Netgi „Karališkojo Ąžuolo” nuskandinimas, Portelo nuomone, tebuvo „Reiderio vaikinų surengtas puikus spektaklis”.
Feračinis klausėsi ir stačiai negalėjo patikėti savo ausimis. Šitiems žmonėms visa tai tebebuvo kažkoks žaidimas, kažkokia karalystės masto kriketo partija! Ir priešininko pusė tenusipelnė šūksnio: „Puikus smūgis, sere!” Atrodo, niekas net dėmesio neatkreipė, kad informacija apie nuskandintą laivą gerokai iškraipyta, kad iš tiesų šis įvykis atsiėjo daugiau nei aštuonių šimtų Britanijos jūrininkų gyvybes.
Tačiau anglai bent jau šį tą daro, pagalvojo jis.
— O ką galvoja žmonės Amerikoje? — paklausė jo Koksas.
Feračiniui teko pasakyti teisybę:
— Tiesą sakant, dauguma jų jau seniai užmiršo, kad čia išvis vyksta kažkoks karas.
Traukiniui nuolatos teko mažinti greitį ar netgi stabčioti, taigi, į Kingz Kroso stotį jie atvažiavo tik sutemus. Atvykėliai išlipo kliuvinėdami už akmeninių užtvarų bei smėlio maišų ir išsyk pateko į keistą, juodą, paslaptingą pasaulį, kupiną nematomų laiptelių, kampų bei žibintų stulpų, vos įžiūrimų pastatų siluetų ir gausybės aplinkui šmirinėjančių kūnų. Pėstieji tarsi iš niekur išnirdavo sutemose visai čia pat — dauguma jų nešiojosi žibintuvėlius, o jų drabužiuose paprastai būdavo bent viena balta detalė: raištis ant rankovės, apsiaustas, kepurė ar šalikas. Gatvėje vairuotojai it sraigės atsargiai šliaužė pirmyn, kelią jiems rodė tiktai siauručiai šviesos pluošteliai, sklindantys pro plyšelius gaubtuose, kuriais buvo uždangstyti žibintai.
Portelas išgaravo tamsoje, pažadėjęs surasti taksi. Kaip jis tai padarys, Feračinis neturėjo nė menkiausio supratimo.
— Ak, žmogau, iki šiol nė nenutuokiau, koks gražus yra Brodvėjus… — kažkur iš užnugario atsklido Kesidžio murmesys — visi jie stovėjo būreliu lūkuriuodami savo vedlių.
Matyt, Portelas žinojo kažkokį burtažodį, mat neįtikėtinai greitai vėl apsireiškė ir netgi su taksi, į kurį Koksas sutalpino pusę grupės. Tarsi norėdamas įrodyti, kad tai anaiptol ne laimingas atsitiktinumas, Portelas pakartojo savo triuką netrukus sugaudamas taksi ir likusiems. Po dvidešimties minučių visi vėl susirinko draugėn Kensington Gardeno viešbutyje netoli Albert Holo. Numeriai buvo užsakyti, majoras Vorenas ir Gordonas Selbis jau laukė atvykstančiųjų. Tuo tarpu, kol niujorkiečiai užlipo viršun nusiprausti ir persirengti, Portelas bei Koksas drauge su Vorenu ir Selbiu valandėlei užšoko į barą. Paskui, kadangi jų darbas jau buvo atliktas ir globotiniai saugiai pristatyti į vietą, abu anglų karininkai pasišalino. Visi kiti susirinko prie vėlyvų pietų stalo — Vorenas buvo užsakęs patiekti valgį asmeniniame numeryje.
— Čia viskas visai kitaip nei Manhetene, — jiems susėdus prašneko Gordonas Selbis. — Tiesą sakant, iki šiol taip ir nesugebėjau suprasti, kaip taksi sugeba nuvažiuoti ten, kur reikia.
— Nejaugi niekas ir nešneka apie ką nors kita, tik apie užtemdymą? — paklausė Rajenas.
Selbis nusišypsojo tarsi atsiprašydamas.
— Matyt, aš ir pats jau būsiu perėmęs kai kuriuos angių įpročius, — prisipažino jis. — Didžioji baimė jau išsisklaidė — ir visi po truputį pradeda niurnėti: dėl maisto normavimo, dėl to, kad civilinės gynybos darbuotojai kiauras dienas sėdi savo kėdėse ir gurkšnoja arbatą neturėdami ko nusitverti, dėl menkų pašalpų, kurias gauna į armiją paimtų vaikinų žmonos… — Jis linktelėjo.
— Tačiau, be jokios abejonės, užtemdymo tema pokalbiuose nurungia visas kitas.
— O kaipgi traukiniai? Jums dar neteko išmėginti? — prašneko Kesidis. — Tai toks dalykėlis, kad nė neklausk.
— Tačiau mes juk ką tik patekome į šią Angliją, — priminė jam Lemsonas. — Keliaujant mums nereikėjo jokių leidimų su vietinio policaifiurerio antspaudu. Nebuvo traukinyje ir gestapo, niekas netikrino dokumentų. O tai jau šis tas.
— Taip, tai ir yra svarbiausia, — pripažino Kesidis.
— Pats liūdniausias dalykas čionai — tai didžiosios žaislų parduotuvės, — pasakė Selbis. — Visos jos bando apsimesti, kad nieko neatsitiko, kad vyksta gyva prekyba. Vitrinose kiūto vieniši Santa Klausai, apsupti gausybės žaislinių geležinkelių bei lėlių — tiktai vaikų nėra. Juk visi dar pačioje pradžioje buvo evakuoti iš miestų.
— Tačiau jie jau po truputį pradeda grįžti atgal, ypač metams baigiantis, — pridūrė Vorenas.
Cukrus buvo normuotas — į kavos puodelį galėjai įsidėti tik vieną gabalėlį. Kiekvienas asmuo gavo sumuštiniams po vieną gumulėlį sviesto ir vieną — margarino: padavėjas nurodė, kas kuriam priklauso.
Kai padavėjas išėjo, Feračinis apsidairė po kambarį.
— Ar čia saugu? Galima kalbėtis? — paklausė.
Vorenas linktelėjo.
— Saugu. Prieš jums atvykstant mes viską patikrinome.
— Tokiu atveju man užvis labiausiai rūpi mūsų misija — ką darysime toliau? — paklausė Feračinis. Pagaliau buvo užsiminta apie tai — be jokios abejonės, kaip tik šis klausimas jiems visiems nedavė ramybės.