— Mes ruošimės antpuoliui — tik capt ir paimsime Adolfo sugrįžimo vartus, — įkišo savo trigrašį Kesidis, Vorenui ar Selbiui nespėjus nė prasižioti. — Tik jau neapsimetinėk, kad šito nežinojai, Hari. Niekas iš mūsų juk nemano, kad atvažiavome į ekskursiją po Londoną.
Ir vis dėlto visų akys taip ir liko įsmigusios į majorą Voreną. Šis, regis, per daug nė nenustebo. Niekas ir nelaukė, kad jis nustebs. Vorenas linktelėjo.
— Kur jie yra? — paklausė Peinas.
Keldamas šakutę prie lūpų Vorenas suraukė antakius ir sudvejojo.
— Visi jūs sukorėte tolimą kelią — o ši tema, man regis, tikrai ne šiam vakarui, — pagaliau atsakė. — Palikime tai rytdienai, gerai? Diena išties nebus lengva. Iš pat ryto mes vėl atkaksime čia ir pasiimsime jus pusryčių drauge su Klodu, Ana ir Artūru. O paskui visų jūsų laukia susitikimas su Čerčiliu ir profesoriumi Lindemanu, kurie ir suteiks jums preliminarią informaciją.
— Ar tada mes susitiksime ir su žygio nariais anglais? — paklausė Rajenas.
Vorenas papurtė galvą.
— Apie tai galite išvis užmiršti.
— Jokie anglai žygyje nedalyvaus, — paaiškino Selbis.
— Vien tiktai mes — išskyrus Gordoną, — pridūrė Vorenas. — Jis turi likti čia pramušinėti bombos programą tam atvejui, jeigu mums nepavyktų.
Rajenas suraukė antakius.
— Kas gi ištiko sumanymą surasti Anglijoje pamainą tam pastiprinimui, kurį DžFK turėjo atsiųsti mums dar liepos mėnesį?
— Nieko nebus, — atsakė Vorenas. — Anglų ir prancūzų santykiai pastaruoju metu gerokai pašvinko. Generolai elgiasi kaip tikri stručiai, sukišę galvas į smėlį dar nuo ano karo. Londone esantis štabas nesutaria su Prancūzijoje sėdinčiu savo vadu. Šis gi be paliovos riejasi su prancūzais. Ir niekas nesusišneka su karo ministru. Kai kurie jau netgi ėmė murmėti kitiems už nugarų ir skųstis tiesiog pačiam karaliui. — Vorenas papurtė galvą.
— Visa tai — tikras šlamštas. Pasišnekėjome apie tai su Klodu, ir priėjome vieningą išvadą — geriau jau laikytis kuo toliau nuo visos tos kebeknės ir savo reikalus tvarkyti taip, kaip mums patiems atrodo geriausia.
Taigi, šešetui vyrų teks pasikliaujant vien savo jėgomis paimti pačią slapčiausią, užvis akyliausiai sergstimą tvirtovę visoje Europoje — o gal net visame pasaulyje. Feračinis sudribo kėdėje, galų gale kaip reikiant suvokęs Voreno žodžių prasmę bei mastą. Vieną akimirksnį Feračinis susidūrė žvilgsniais su Kesidžiu — ir pirmąsyk gyvenime netgi šis jam pasirodė gerokai apkvaitęs. Atidžiai juos stebintis Selbis visą kaltę dėl suglumusių vyrų veidų suvertė nuovargiui.
— Nagi, vaikinai, jūs išties atkeliavote iš labai toli. Palikime visa tai rytdienai, o šiąnakt pamėginkime bent valandžiukę nusnausti, a? — Žinoma, Selbiui galėjo atrodyti, kad kaip tik šitaip pasielgti ir būtų užvis išmintingiausia. Šiaip ar taip, jam į šitą žygį vykti nereikės.
Kesidis atsilošė kėdėje.
— Taigi, vien tik mes — ir taškas? O gal naudosimės kokiais nors vietiniais kontaktais? — paklausė jis.
Vorenas ryžtingai sumosavo rankomis.
— Daugiau nė žodžio apie tai iki rytojaus ryto! — griežtai pareiškė jis. — Gordonai, verčiau primink dar kartą, ką ten pasakojai apie tą kvaišlą arklį ir vežimą.
— Londone yra tokia labai garsi sena Skoto skrybėlių firma, — prašneko Selbis nudūręs akis į stalą. — Ir savo gaminius jie visada išvežioja arkliu pakinkytu furgonu — dabar tai jau tapo tradicija. Vežimas išties traukia akį — labai gražus, kruopštaus darbo, visas išpaišytas ir nulakuotas, vežėjas visada vilki livrėja, liokajai dėvi skrybėles su kokardomis.
Taigi, štai šįryt mačiau juos važiuojančius Bond Stritu — viskas atrodė taip pat, kaip ir visada, tiktai tie vaikinai… žinote, savo skrybėles dabar jie pakeitė plieno šalmais — manau, taip ir bus iki pat karo pabaigos. — Jis papurtė galvą. — Tie žmonės… na, aš net nežinau… Bet visai nesu tikras, kad Hitleris neišvengiamai užsirioglins jiems ant galvų. Kartais man vis dar atrodo, kad visaip gali atsitikti.
— Bet mes visi labai gerai žinome, kas atsitiko praėjusį kartą, — suniurzgė Lemsonas.
— Na taip, tačiau vadovybė buvo netikusi, — atsakė Selbis. Ir netikėtai pridūrė: — Jeigu šiuo atžvilgiu dar būtų įmanoma kažką padaryti…
Peinas pajuto kažkokias keistas gaideles jo balse.
— Ką gi tu čia bandai mums pasakyti? — pasiteiravo jis.
Selbis dvejodamas dirstelėjo į Voreną. Šis kone visiškai nepastebimai papurtė galvą, ir Selbis skubiai nukreipė pokalbį kita linkme.
Vėliau tą patį vakarą, kai pietūs buvo baigti ir kompanija išsiskirstė, o kai kurie nuėjo miegoti, Feračinis, Kesidis ir Edas Peinas sučiupo Selbį tykiame vestibiulio kamputyje ir prirėmė jį prie sienos.
— Ką gi tu norėjai pasakyti, Gordonai, kada užsiminei apie perspektyvą pakeisti vadovybę? — paklausė Peinas, visiems susėdus aplinkui Selbį už stalo.
— Iš tiesų nieko rimto…
— Tik jau nesitikėk, kad apmuilinsi mums akis, — atšovė Kesidis. — Nagi, pasakyk. Mums juk įdomu.
Selbis sudvejojo, bet galų gale atsiduso ir linktelėjo.
— Ana įsitikinusi, kad Klodas su Artūru kuria kažkokius planus, apie kuriuos nė puse lūpų neužsimena, — prislopinęs balsą prašneko jis. — Jau esama nemaža svarbių asmenų, kuriems Klodas yra atskleidęs vartų paslaptį ir papasakojęs, kas vyksta Jungtinėse Valstijose. Jis pats tvirtina, esą, tai — vien tik šalies kovinei dvasiai sustiprinti, tačiau Ana nėmaž netiki, kad būtent tai ir yra pagrindinė priežastis.
— Ir ką gi ji mano? — paklausė Feračinis.
— Ji mano, kad Klodas vėl bando kažkur įkišti snapą, — atsakė Selbis. — Tokiu būdu jis gali užmegzti ryšius kone su visais nacionalinės politikos formuotojais. Šįvakar jis pietauja su lordu Salsberiu ir Leopoldu Ameriu — štai kodėl jo nėra čia. O tuodu žmonės yra iš tų, kurie nepagailėjo griežtų žodžių vyriausybei už tai, kaip ji iki šiol ruošėsi karui. Suprantate, tokiu būdu Klodas plečia savo galimybes timpčioti politikos virvutes. Gal Čemberlenas išties yra puikus ir nuoširdus vaikinas, tačiau apsigimęs karo vadas jis toli gražu nėra. Visame Karo kabinete tik vienintelis Čerčilis apdovanotas tikra kovine dvasia. Ana išvadino jį gegužiuku, patupdytu į ką tik išsiritusių žvirblių jauniklių lizdą. Vienu žodžiu, ji mano, kad Klodas jau ėmėsi išankstinių manevrų, norėdamas laikui atėjus kaip reikiant pasinaudoti Čerčiliu ir jo užimamomis pareigomis.
— Ar nori pasakyti, kad ilgai netrukus kai kurie žvirblių jaunikliai bus išmesti iš lizdo? — paklausė Peinas.
— Būtent, — patvirtino Selbis. Valandėlę jis patylėjo. — Jei ne dar daugiau: galbūt Klodui šovė į galvą mintis nuversti visą Britanijos vyriausybę — o tai neabejotinai atsakytų į klausimą, kodėl nei iš jo, nei iš Artūro neįmanoma nė žodžio išpešti.
Visi kiti netikėdami išvertė akis.
— Na jau ne, šito negali būti, — užprotestavo Peinas. — Netgi Klodas negalėtų imtis šitokio akiplėšiško žygio.
Selbis kažkaip keistai nelinksmai nusišypsojo.
— Kaip tik tai aš ir pasakiau Anai, — prisipažino jis.
— Ir ką ji tau atsakė? — pasidomėjo Peinas.
— Ji visiškai su manimi sutiko, — atsiliepė Selbis. — Pareiškė, kad, matyt, bus leidusi fantazijai pernelyg įsisiūbuoti. Nagi, toks žygis išties būtų pernelyg jau įžūlus — beveik tas pats, kaip nukeliauti atgal į praeitį ir pamėginti pakeisti istoriją!