Jis užmiršo tekstą, dingtelėjo jai. Kivrina vogčiomis neramiai dirstelėjo į Imeiną vildamasi, jog ši nesusigaudys, kad dar kažką dera sakyti, bet ši jau buvo pakėlusi galvą ir rūsčiai dėbsojo į tėvą Rošą, kietai sukandusi dantis, net virpčiojo galvos apdangalas.
Rošas vis dar taip pat žvelgė į Kivriną.
— Sakykite, ką jūs regėjote? — vėl prašneko jis, ir Kivrina nesusilaikė lengviau neatsidususi. — Sakykite mums, kas nužengė į žemę.
Žodžiai nebuvo teisingi. Kivrina vien lūpomis ėmė tarti kitą eilutę, karštai trokšdama, kad tėvas Rošas suprastų: Mes regėjome kūdikį gimusį…
Jis nė nemirktelėjo, niekaip neparodė matęs, ką ji sako, nors žiūrėjo tiesiai į ją.
— Mačiau… — ištarė ir vėl nutilo.
— Mes regėjome kūdikį gimusį, — sušnibždėjo Kivrina ir juste pajuto, kaip ledi Imeinos žvilgsnis sminga dabar jau į ją.
— Ir angelai giedojo šlovę mūsų Viešpačiui, — kalbėjo tėvas Rošas, dar kartą suklysdamas, bet ledi Imeina jau vėl įsmeigė savo smerkiantį žvilgsnį į jį.
Vyskupas, be jokios abejonės, apie tai sužinos — kaip sužinos ir apie žvakes, ir apie nuspurusį rūbo kraštą, ir dar galai žino apie kokias būtas ar nebūtas tėvo Rošo klaidas ar netikslumus.
— Sakykite, ką jūs matėte? — atkakliai vien lūpomis bylojo Kivrina; atrodė, kad tėvas Rošas galų gale atsitokėjo.
— Sakykite, ką jūs matėte? — aiškiai ištarė jis. — Bylokite mums Kristaus gimimą. Mes regėjome kūdikį gimusį ir girdėjome angelus, giedančius šlovę mūsų Viešpačiui.
Jis pradėjo „Confiteor Deo”, ir Kivrina kuždėjo tekstą drauge su juo, bet tėvas Rošas be klaidų įveikė visą iki galo, ir ji šiek tiek atsipalaidavo, nors vis dar įdėmiai stebėjo jį, žengiantį prie altoriaus — atėjo metas „Oramus Te”.
Po alba jis vilkėjo juodą sutaną — abu drabužiai atrodė kadaise buvę gana prabangūs. Tačiau tėvui Rošui buvo gerokai per trumpi. Kai jis pasilenkė prie altoriaus, Kivrina išvydo per gerus dešimt centimetrų kyšančius purvinų rudų kelnių galus. Tikriausiai ir alba, ir sutana priklausė dar Rošo pirmtakui, o gal padėvėtus jam atidavė ledi Imeinos kapelionas.
Šventosios Reformacijos kunigas vilkėjo poliesterio albą, užsimetęs ant rudo megztinio bei džinsų. Jis užtikrino Kivriną, kad mišios — visiškai autentiškos, nepaisant neįprasto joms laiko — ankstyvos popietės. Antifona, tikino jis, niekuo nesiskirianti nuo tos, kokia būdavo atliekama aštuntame amžiuje, o Kryžiaus Kelio stotys esančios tikslios Turino stočių kopijos, atkurtos su visomis smulkmenomis. Ir vis dėlto pati bažnyčia buvo įsikūrusi buvusioje kanceliarijos reikmenų krautuvėlėje, altorių čia atstojo sulankstomas staliukas, o už durų Karfakso varpai iš visų spėkų niokojo giesmę „Tai nutiko vieną skaidrų vidunaktį”.
— Kyrie eleison, — užtraukė Kobas, pamaldžiai sudėjęs rankas.
— Kyrie eleison, — paantrino tėvas Rošas.
— Christe eleison, — tęsė Kobas.
— Christe eleison, — džiugiai įsijungė Agnesė.
Kivrina skubiai nutildė ją, prispaudusi pirštą prie lūpų. Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.
„Kyrie„ buvo kalbamas ir per ekumenines apeigas — galimas dalykas, dėl to, kad Šventosios Reformacijos kunigas tikriausiai susitarė su vikaru, prašydamas šitokios kompensacijos už tai, kad pats perkėlė savąsias mišias į popietę; Tūkstantmečio bažnyčios pastorius griežtai atsisakė kartoti ritualines frazes ir visą tą laiką, kol jos tęsėsi, murksojo nutaisęs šaltą, smerkiančią veido išraišką. Visai tokią pat kaip ledi Imeinos.
Tėvas Rošas atrodė jau visai susitvardęs. Jis neužsikirsdamas sukalbėjo „Gloria„ ir gradualą, tada perėjo prie Evangelijos ištraukos.
— Inituim sancti Evangelii secundum Luke, — pasakė ir vis stabčiodamas pradėjo skaityti lotyniškai: — „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus”.
Tą pačią ištrauką skaitė ir Mergelės Marijos bažnyčios vikaras. Tiesa, skaitė iš „People‘s Common” Biblijos versijos, ko primygtinai reikalavo Tūkstantmečio bažnyčia — ten Evangelijos pagal Luką variantas prasidėjo šitaip: „Around then the politicos dumped a tax hike on the ratepayers”, ir vis dėlto tai buvo ta pati ištrauka, kurią dabar taip vargingai skaitė tėvas Rošas.
— „Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!” — Tėvas Rošas pabučiavo knygą. — Per Evangelica dieta deleantur nostro delieta.
Dabar atėjo metas pamokslui, jei tik tėvas Rošas išvis ketino sakyti pamokslą. Daugumoje kaimo bažnyčių kunigas pamokslaudavo tik per pagrindines mišias, o ir tuomet tai būdavo neką daugiau nei katekizmo pamokos — pavyzdžiui, išvardydavo septynias mirtinas nuodėmes arba septynias gražiausias dorybes. Taigi, veikiausiai pamokslo reikėtų laukti per pagrindines Kalėdų ryto mišias.
Tačiau tėvas Rošas išėjo priešais altorių, į pagrindinį praėjimą, kuriame beveik nebeliko vietos, nes kaimiečiai spietėsi artyn, ramstydamiesi į piliorius ir vieni į kitus, ieškodami patogesnės pozos stovėti, ir prašneko:
— Tomis dienomis, kai Kristus nužengė iš dangaus ant žemės, Dievas siuntė ženklus, kad žmonės suprastų jį ateinant, o paskutiniosiomis dienomis jis vėl siųs mums ženklus. Siautės badas ir ligos, ir šėtonas nekliudomas vaikščios tarp mūsų.
Oi, tik ne tai, pagalvojo Kivrina, tik nepradėk pasakoti regėjęs velnią, raitą ant juodo žirgo.
Ji dirstelėjo į Imeiną. Senoji atrodė persiutusi, bet, dingtelėjo Kivrinai, ji nirštų bet kuriuo atveju, kad ir ką jis sakytų. Imeina buvo tvirtai pasiryžusi užfiksuoti visas tėvo Rošo klaidas bei paslydimus, apie kuriuos vėliau galėtų papasakoti vyskupui. Ledi Yvolda atrodė šiek tiek suirzusi, o visi kiti — pavargę, bet pasiryžę neprarasti kantrybės; šitaip pamokslo besiklausantys žmonės atrodo visada, nesvarbu, koks šimtmetis. Lygiai tokius pat veidus Kivrina matė ir Mergelės Marijos bažnyčioje per praėjusias Kalėdas.
Tąsyk pagrindinė pamokslo tema buvo šiukšlių išvežimas; Kristaus bažnyčios klebonas pradėjo jį šitokiais žodžiais: „Krikščionybė užgimė tvarte. Ar jai lemta mirti kanalizacijos vamzdžiuose?”
Tačiau tai nė nebuvo svarbu. Tada iš tikrųjų buvo vidurnaktis, Mergelės Marijos bažnyčios grindys buvo akmeninės, o altorius — tikras, tad Kivrina, užmerkusi akis, nebematė nei kilimu išklotos navos, nei skėčių, nei lazerinių žvakių. Ji net pastūmė į šalį plastikinį patiesaliuką ir, atsiklaupusi tiesiog ant akmeninių grindų, bandė įsivaizduoti, kaip jausis tikrose Viduramžių mišiose.
Ponas Danvortis tikino ją, kad Viduramžius ji išvysianti tokius, kokių visiškai neįsivaizdavusi, ir, žinoma, neklydo. Jis sakė tiesą apie viską — tik ne apie šitas mišias. Kaip tik tokias jas Kivrina ir įsivaizdavo: įsivaizdavo akmenines grindis, pusbalsiu murmamą „Kyrie”, smilkalų ir dervos kvapą, šaltį.
— Viešpats nužengs su ugnimi ir rūstybe, ir visa kas pražus, — kalbėjo tėvas Rošas. — Bet net tomis paskutiniosiomis dienomis Dievo gailestingumas mūsų neapleis. Viešpats atsiųs mums pagalbos ir atjautos, ir saugiai priglobs mus danguje.
Saugiai priglobs mus danguje. Kivrina galvojo apie poną Danvortį. „Neiškeliauk, — atkalbinėjo jis. — Ten bus visai ne taip, kaip tu įsivaizduoji”. Ir, žinoma, buvo teisus. Jis niekada neklysta.
Bet netgi jis, nuogąstaudamas dėl įsivaizduojamų raupų ir galvažudžių, ir laužų raganoms deginti, tikrai negalėjo įsivaizduoti to, kas nutiko iš tikrųjų: ji pasiklydo. Ji nenutuokia, kur yra plyšio vieta, o iki sutartos susitikimo datos liko mažiau nei savaitė. Ji dirstelėjo į Gavyną, stovintį už praėjimo, vyrų pusėje, ir stebintį Elivysą. Po mišių būtinai reikės nutaikyti progą pasikalbėti su juo.