Tėvas Rošas žengė už altoriaus, prasidėjo Pakylėjimas. Agnesė šliejosi prie Kivrinos, Kivrina apkabino mergytę per pečius. Vargšelė, tikriausiai ji visiškai nusivariusi. Pakilusi dar prieš aušrą ir visą dieną laksčiusi be atokvėpio. Kažin, kiek laiko truks mišios? — pagalvojo Kivrina.
Apeigos Mergelės Marijos bažnyčioje truko valandą su ketvirčiu — ir, kaip tik įpusėjus Aukojimui, staiga sudūzgė daktarės Arens pyplys.
— Kūdikis susiruošė į šį pasaulį, — išskubėdama dar kuštelėjo ji Kivrinai ir Danvorčiui. — Pačiu tinkamiausiu metu.
Galbūt ir jie dabar bažnyčioje? — pagalvojo ji ir tuoj pat prisiminė, kad namuose — jau anaiptol ne Kalėdos. Ten Kalėdas šventė trečiąją dieną po to, kai ji atkeliavo čionai — Kivrina tuo metu dar gulėjo ligos patale. Kokia tuomet ten diena? Sausio antroji. Kalėdų atostogos jau beveik pasibaigusios, visos puošmenos nurankiotos iki kitų metų.
Oras bažnyčioje pamažu kaito, atrodė, kad žvakės išdegina visą deguonį. Kivrina girdėjo bruzdesį ir šnaresį už nugaros, tėvas Rošas atlikinėjo privalomus mišių ritualo veiksmus, o Agnesė vis labiau glebo, remdamasi į ją. Kivrina tik apsidžiaugė, kai atėjo „Sanctus” dalis, ir ji galėjo atsiklaupti.
Ji pabandė įsivaizduoti Oksfordą sausio antrąją: parduotuvės jau reklamuoja naujamečius išpardavimus, Karfakso varpai tyli. Daktarė Arens, reikia manyti, ligoninėje, galynėjasi su gausiomis, po švenčių visada apninkančiomis skrandžio problemomis, o ponas Danvortis, reikia manyti, ruošiasi naujam semestrui. Vis dėlto ne, niekam jis nesiruošia, paprieštaravo ji pati sau, ūmai prisiminusį jį, stovintį už dūminio stiklo. Jis nerimauja dėl manęs.
Tėvas Rošas iškėlė taurę, atsiklaupė, pabučiavo altorių. Bažnyčios vyrų pusėje kažkas vėl sušiugždėjo, pasigirdo kuždesys. Kivrina dirstelėjo ten link. Gavynas klūpojo, prisėdęs kulnus, atrodė beviltiškai nuobodžiaująs. Seras Bloetas miegojo.
Miegojo ir Agnesė. Mergytė buvo visiškai susmukusi Kivrinos glėbyje — nebuvo ko nė svajoti apie galimybę atsistoti, kai ateis eilė kalbėti „Tėve mūsų”. Kivrina net nebandė. Kai visi atsistojo maldai, ji tik pasinaudojo proga prisitraukti mergytę arčiau ir patogiau pasiguldyti jos galvą ant peties. Kivrinai maudė kelį. Tikriausiai bus pataikiusi atsiklaupti į įdubą tarp dviejų akmenų. Ji pasijudino, trupučiuką kilstelėjo kelį ir pakišo po juo apsiausto kraštą.
Tėvas Rošas įdėjo į taurę gabalėlį duonos ir sukalbėjo „Haec Commixtio”; dabar visi suklaupė — atėjo metas „Agnus Dei”.
— Agnus Dei, qui tollis peccata mundi: miserere nobis, — progiesmiu traukė tėvas Rošas. — Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų.
Agnus Dei. Dievo Avinėli. Kivrina dirstelėjo į Agnesę ir nusišypsojo. Mergytė kietai miegojo, visu svoriu užgulusi Kivrinos šoną, jos burna buvo kiek pravira, bet varpelį ji vis dar tvirtai spaudė sugniaužusi kumštuke. Mano avinėlis, pagalvojo Kivrina.
Klūpodama ant akmeninių Mergelės Marijos bažnyčios grindų, ji vaizduotės akimis regėjo žvakes, juto šaltį, bet negalėjo įsivaizduoti ledi Imeinos, tik ir laukiančios bet kokios tėvo Rošo klaidos mišių metu, negalėjo įsivaizduoti nei Elivysos, nei Gavyno, nei Rozemundos. Nei tėvo Rošo galvažudžio veidu, mūvinčio sučiurusiomis, nudėvėtomis kelnėmis.
Net per ištisą šimtmetį — net per visus septynis šimtus trisdešimt ketverius metus — ji nebūtų sugebėjusi įsivaizduoti Agnesės su visu jos šunyčiu, jos vaikiško įniršio priepuoliais, jos sužalotu, infekcijos niokojamu keliuku. Vis dėlto — kokia laimė, kad iš tikrųjų atvykau čionai, dingtelėjo jai. Nepaisant nieko.
Tėvas Rošas taure nubrėžė kryžiaus ženklą ir gurkštelėjo iš jos.
— Dominus vobiscum, — ištarė jis, ir dabar jau Kivrinai už nugaros kilo rimtas sambrūzdis. Pagrindinė apeigų dalis baigėsi, ir žmonės jau kilo skirstytis, nenorėdami pakliūti į grūstį. Atrodė, kad išeinant niekas jau nesirūpina pirmiausia išleisti lordo šeimą. Ar bent pasišalinti tylomis — kalbos ėmė gausti dar nė nepasiekus bažnyčios durų. Per balsų ūžesį Kivrina vos išgirdo ritualinę frazę, skelbiančią mišių pabaigą.
— Ite, Missa ėst, — triukšme nuskambėjo tėvo Rošo balsas; ledi Imeina atsidūrė praėjime, jam dar net nespėjus nuleisti rankos — galėjai pamanyti, kad ji ketina dabar pat pėsčiomis bėgti į Batą pas vyskupą.
— Matei? Jis sustatė lajaus žvakes ant altoriaus! — ėmė skųstis ji ledi Yvoldai. — O juk buvau griežčiausiai prisakiusi statyti bičių vaško žvakes, kurias pati jam ir daviau!
Ledi Yvolda tik palingavo galvą, nudelbė tėvą Rošą nieko gero nežadančiu žvilgsniu, ir abi iššnarėjo lauk; nuo jų nė per žingsnį neatsiliko ir Rozemundą.
Akivaizdu, kad Rozemundą labai stengėsi išsisukti nuo būtinybės grįžti į dvarą drauge su seru Bloetu — o suskubus atsitverti nuo jo minia, šis planas galėjo išdegti. Paskui tris moteris jau susigrūdo plepantys, besijuokiantys kaimiečiai. Kol seras Bloetas pūkšdamas ir dūsuodamas pakils ant kojų, jos jau bus nuėjusios gerą galą dvaro link.
Kivrinai atsistoti irgi toli gražu nebuvo lengva. Jai nutirpo koja, o Agnesė miegojo kaip užmušta.
— Agnese, — ištarė Kivrina. — Pabusk. Metas namo.
Seras Bloetas vis dėlto atsistojo, jo veidas jo įtampos jau buvo nebe raudonas, o purpurinis. Jis priėjo prie Elivysos ir pasiūlė šiai savo ranką.
— Tavo duktė užmigo, — pasakė.
— Taip, — nesiginčijo Elivysa, dirstelėjusi į Agnesę.
Ji įsikibo ištiestos jo rankos ir abu drauge patraukė durų link.
— O tavo vyras taip ir neatvyko, kaip žadėjęs.
— Ne, — dar išgirdo Kivrina Elivysos atsaką. Ji tvirčiau įsikibo sero Bloeto rankos.
Prapliupo skambinti varpai — visi iš karto, be jokio ritmo; orą užtvindė pašėlęs, netvarkingas gaudesys. Skambėjo džiugiai, tiesiog nuostabiai.
— Agnese, — ištarė Kivrina, krestelėdama mergytę. — Dabar jau laikas skambinti varpeliu.
Mergytė net nekrustelėjo. Kivrina pabandė užsikelti miegantį vaiką ant peties. Agnesės rankos glebiai nusviro Kivrinai už nugaros, varpelis sutilindžiavo.
— Visą naktį laukei, kada pagaliau galėsi paskambinti varpeliu, — įkalbinėjo Kivrina, šiaip taip pakeldama vieną kelį. — Prabusk, avinėli.
Ji apsidairė pagalbos. Tačiau bažnyčioje jau beveik nieko nebebuvo. Kobas vaikštinėjo palei langus, suskirdusiais pirštais užspausdamas žvakių liepsneles. Gavynas ir sero Bloeto sūnėnai navos gale jau segėsi prie šono kardus. Tėvo Rošo ir išvis niekur nesimatė. Galbūt, dingtelėjo Kivrinai, kaip tik jis ir skalambija varpu su šitokiu džiaugsmingu entuziazmu.
Nutirpusią jos koją jau pradėjo badyti adatėlės. Kivrina pabandė atpalaiduoti plonapadžiu batu apautą pėdą ir perkėlė svorį ant jos. Pervėrė šiurpus skausmas, tačiau koja nuo svorio jau nesulinko. Patogiau užsimetusi Agnesę ant peties, Kivrina pabandė atsistoti, bet primynė suknelės kraštą ir vos neišsitiesė kaip ilga.
Gavynas spėjo ją pastverti.
— Ledi Katerina, mano ponia Elivysa prisakė man jums padėti, — prašneko jis, prilaikydamas ją, kad vėl neprarastų pusiausvyros. Jis lengvai iškėlė Agnesę iš jos glėbio ir, užsimetęs sau ant peties, išžirgliojo iš bažnyčios laukan. Kivrina protekine šlubčiojo paskui jį.