— Dėkoju tau, — pratarė ji, kai jie išsigavo iš prisigrūdusio šventoriaus. — Jau maniau, man rankos nutrūks.
— Ji — storuliuke mergelė, — atsakė jis.
Agnesės varpelis nuslydo nuo riešo ir nusirito į sniegą, aštriu žvangėjimu antrindamas kitiems varpams. Kivrina pasilenkė jo pakelti. Mazgas buvo užsiveržęs taip, kad jo beveik nebebuvo matyti, o atspurę trumpi kaspinėlio galai iširo atskirais plonyčiais siūleliais, tačiau vos Kivrina spėjo jį paliesti, mazgas atsirišo be jokio vargo. Kivrina pasilenkė ir vėl pririšo varpelį ant kadaruojančio Agnesės riešo.
— Man džiaugsmas pagelbėti į bėdą patekusiai poniai, — pasakė Gavynas, bet Kivrina jo nebegirdėjo.
Visoje laukymėje jie buvo vienui vieni. Visi kiti šeimos nariai jau beveik pasiekė dvaro vartus. Kivrina įžiūrėjo prievaizdo žmoną: iškėlusi žibintą, ji švietė kelią ledi Imeinai ir ledi Yvoldai, jau žengiančioms į kiemą. Šventoriuje vis dar knibždėjo daugybė žmonių, kažkas prie pat kelio užkūrė laužą — kaimiečiai spietėsi aplink jį, atkišę šildėsi rankas, vienas kitam perdavinėjo medinį ąsotį su kažkokiu skysčiu. Bet čia, vidur pievos, ji liko visai vieni. Proga, kurios Kivrina nebesitikėjo sulauksianti, nukrito tarsi iš dangaus.
— Norėjau padėkoti tau už tai, kad bandei surasti tuos, kurie mane užpuolė, kad išgelbėjai mane girioje ir atgabenai čionai, — pasakė ji. — O kai suradai mane, ar toli nuo čia buvo ta vieta? Ar galėtum mane ten nusivesti?
Gavynas stabtelėjo ir pasižiūrėjo į ją.
— Argi tau niekas nepasakė? — nustebo. — Tavo vežimą ir visus daiktus, ką tik radau, aš pargabenau į dvarą. Vagys susirinko visą tavo gerą; nors aš bandžiau joti jų pėdsakais, bijau, kad nieko nepavyko rasti. — Jis vėl pajudėjo pirmyn.
— Žinau, kad pargabenai visas mano dėžes. Labai ačiū. Bet vietą, kur mane radai, norėjau pamatyti ne dėl jų. — Kivrina paskubomis bėrė žodžius baimindamasi, kad jie pasivys kitus anksčiau, nei ji išpeš iš jo tai, kojai reikėjo.
— Kai užpuolikai mane sužeidė, aš praradau atmintį, — pasakė ji. — Manau, jei pamatyčiau tą vietą, kur tai įvyko, galbūt ką nors prisiminčiau.
Gavynas vėl sustojo — dabar jis atsigręžęs žvalgėsi į kelią, sukantį į kalvą už bažnyčios. Ten sumirgėjo šviesos — jos neramiai siūbavo ir sparčiai artėjo. Bene kažkas pasivėlino į mišias?
— Tik tu vienas žinai, kur yra ta vieta, — kalbėjo Kivrina. — Kitaip aš tau neįkyrėčiau, bet, jei tik pasakytum man, kur ji, aš galėčiau..
— Ten nieko nėra, — tarsi galvodamas apie kažką kita atsiliepė jis, nenuleisdamas akių nuo artėjančių šviesų. — Tavo vežimą ir visas dėžes aš pargabenau į dvarą.
— Žinau, — pasakė Kivrina, — ir dėkoju tau už tai, bet…
— Viskas daržinėje, — dar tarstelėjo Gavynas ir atsisuko — dabar jau aiškiai girdėjosi kanopų bildėjimas. Siūbuojančios šviesos, pasirodo, buvo žibintai, kuriuos nešėsi raiteliai. Jie — ne mažiau nei pustuzinis raitų vyrų — prašuoliavo bažnyčią, perlėkė kaimą ir sustojo prie pat lūkuriuojančių ledi Elivysos ir kitų.
Atvyko jos vyras, pagalvojo Kivrina, bet, dar jai nespėjus iki galo suformuluoti šios minties, Gavynas svieste sviedė Agnesę jai į glėbį ir tekinas leidosi jų link, pakeliui išsitraukdamas kardą.
Oi ne… — pagalvojo Kivrina ir pati leidosi bėgti, sverdėdama nuo Agnesės svorio. Tai ne jos vyras. Tai visai kiti žmonės — veikiausiai tie patys, kurie juos persekioja, tie patys, nuo kurių šeima pasislėpė šiame dvare — štai dėl ko Elivysa taip supyko ant Imeinos, kai ši atskleidė serui Bloetui, kad jos čia.
Vyrai su žibintais nušoko nuo arklių. Elivysa žengė prie to trejeto, kurie vis dar sėdėjo ant arklių, ir staiga krito ant kelių, tarsi jai būtų smogę.
Oi ne, ne, ne, galvojo Kivrina, jau visai dusdama. Ji vis dar bėgo kiek išgalėdama, Agnesės varpelis tilindžiavo it pašėlęs.
Gavynas jau irgi pribėgo prie jų, jo kardas blykčiojo žibintų šviesoje. Bet staiga ir jis krito ant kelių. Elivysa jau atsistojo, ji žengė prie raitelių, svetingai išskėsdama rankas.
Kivrina sustojo pristigusi kvapo. Prie raitelių prisiartino seras Bloetas — suklupo, vėl atsistojo. Ant arklių sėdintys vyrai nusimetė gobtuvus. Ant galvų jie dėvėjo kepuraites — o gal kažkokias karūnas. Vis dar klūpantis Gavynas įsikišo kardą į makštis. Vienas iš raitelių iškėlė ranką, kažkas sublizgėjo.
— Kas čia? — pro miegus suniurzgė Agnesė.
— Aš nežinau, — atsakė Kivrina.
Agnesė ėmė rangytis Kivrinos glėbyje, norėdama atsisukti į atvykėlius.
— Tai trys karaliai, — su nuostaba balse ištarė ji.
1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Atvyko vyskupo pasiuntinys drauge su dar dviem dvasininkais. Jie atjojo iškart po vidurnakčio mišių. Ledi Imeina sužavėta. Ji nėmaž neabejoja, kad jų pasirodymas — tai atsakas įjos prašymą skirti naują kapelioną, bet aš anaiptol nesu tuo tokia tikra. Jie atkeliavo be jokių tarnų, be to, justi kažkoks nervingumas, lyg jie kažkur skubėtų su kažkokia slapta misija.
Tai turėtų kažkaip sietis su lordu Gijomu, nors prisiekusiųjų teismo išvažiuojamoji sesija — pasaulietinė, ne bažnytinė institucija. Galbūt vyskupas yra lordo Gijomo, o gal Karaliaus Eduardo Antrojo draugas, tad dvasininkai atskubėjo sudaryti kokios nors sutarties su Elivysa dėl jo laisvės.
Kad ir kokios priežastys būtų atginusios juos čionai, pasirodė jie iš tikrųjų įspūdingai. Agnesė, vos juos išvydusi, pamanė, kad atvyko Trys Išminčiai — jie ir iš tikrųjų atrodo pakankamai karališkai. Vyskupo pasiuntinio veidas liesas, aristokratiškas, visi trys apsirengę kaip tikri karaliai. Vienas jų susisiautęs purpuriniu aksomo apsiaustu su nugaroje baltais šilkiniais siūlais išsiuvinėtu kryžiumi.
Ledi Imeina tuoj pat suskato graudžiai porinti jam, koks negrabus, nemokytas ir išvis nepakenčiamas yra tėvas Rošas. „Jis tikrai nevertas parapijos”, — tvirtino ji. Nelaimei (ir tėvo Rošo laimei) ji suklydo — prisvilo ne prie paties pasiuntinio, o tik prie jo patarnautojo. Pasiuntinys, pasirodo, buvo tas, kuris vilkėjo raudoną drabužį — irgi nepaprastai įspūdingą, siuvinėtą auksu, apkraštuotą sabalenomis.
Trečiasis — Cistersų ordino vienuolis, ar bent jau vilki baltą vienuolio abitą, nors pasiūtas šis iš smulkaus audimo vilnos, minkštesnės net už manąjį apsiaustą. Vietoj diržo jis susijuosęs šilkine juosta, o visus riebius pirštus apsimaustęs išties karališkais žiedais. Kad ir kaip būtų, elgiasi jis anaiptol ne kaip vienuolis. Nespėję net nulipti nuo arklių, abu su pasiuntiniu užsiprašė vyno, o bažnyčios tarnas, kas iš karto krito į akis, buvo spėjęs gerokai prisisiurbti dar prieš atvykdamas čionai. Jis vos nenudribo lipdamas nuo arklio ir nusliūkino į menę, remdamasis į storąjį vienuolį.
(Pauzė)
Atrodo, mėgindama įspėti svečių apsilankymo priežastį, būsiu suklydusi. Kai tik vyskupo pasiuntinys įėjo į namus, Elivysa ir seras Bloetas tuoj pat susėdo kampe drauge su juo, bet pasikalbėjo vos kelias minutes; ką tik girdėjau, kaip Elivysa pasakė Imeinai:
— Jie ničnieko nežino apie Gijomą.
Neatrodo, kad Imeiną ši žinia būtų nustebinusi ar sukėlusi nerimo. Plika akimi matyti: ji net neabejoja, kad jie atvyko čia vien tam, kad ji gautų išsvajotąjį naują kapelioną; ji tiesiog šliaužioja ant pilvo priešais juos — pareikalavo tučtuojau nešti jiems Kalėdų vaišių, o vyskupo pasiuntinį pasodino į aukštąjį krėslą. Atrodo, kad juos, kur kas labiau nei maistas, domina gėrimas. Imeina pati atnešė jiems po bokalą vyno — jie jau spėjo šiuos ištuštinti ir reikalauja dar. Dvasininkas sučiupo už sijono Maisrę, atnešusią ąsotį, prisitraukė ją artyn ir subruko ranką po marškiniais. Maisrė, savaime suprantama, abiem delnais skubiai užsidengė ausis.