— Vikaras prašė iškabinti tai visose palatose, — pareiškė jis, išvyniodamas plakatą, skelbiantį: „Jaučiate, kad prarandate orientaciją? Jaučiatės apduję? Proto sumaištis gali būti pirmasis ženklas, kad jus puola gripas!”
Jis atplėšė gabalėlį lipnios juostelės ir pritvirtino plakatą ant lentos.
— Ką tik kabinau šituos ligoninėje, — tarškėjo Kolinas. — Gal norite atspėti, ką ten pat veikė Rakštis Subinėj? — Iš ryšulio jis ištraukė dar vieną plakatą. Šis ragino: „Visąlaik dėvėkite kaukę ant veido!” Vaikinukas pritvirtino plakatą ant sienos virš lovelės, kurią bandė ištiesti Finčas. — Ogi skaitė ligoniams ištraukas iš Biblijos! — Jis sugrūdo juostelę į kišenę. — Tikiuosi, dabar aš nieku gyvu neužsikrėsiu! — Likusius plakatus jis pasikišo po pažastimi ir pasuko pro duris.
— Tai nešiok kaukę ant veido, — patarė Danvortis.
Kolinas išsišiepė.
— Tąpatį man sakė ir Rakštis Subinėj. Ir dar pridūrė: Viešpats smogs kiekvienam, kuris nepaisys teisiųjų žodžio. — Jis išsitraukė iš kišenės savo pilkąjį languotą šaliką. — Vietoj kaukės aš ryšiu štai šitą. — Jis apsimuturiavo šaliku nosį ir bumą kaip koks pakelės plėšikas.
— Audinys negali sulaikyti mikroskopinių virusų, — perspėjo Danvortis.
— Žinau. Svarbiausia — spalva. Kaipmat juos nubaido. — Vaikiščias nėrė lauk.
Danvortis paskambino Merei, norėdamas pranešti, kad palata paruošta, bet neprisiskambino, tad patraukė į ligoninę pats.
Lietus buvo kiek apstojęs, tad gatvėje padaugėjo žmonių, beveik visi ryšėjo kaukes — jie traukė namo iš maisto prekių parduotuvės ar rikiavosi į eilutę prie vaistinės. Tačiau gatvėje vis vien tvyrojo neįprasta, nejauki tyla.
Juk kažkas susiprato išjungti varpų muzikos įrašą, susizgribo Danvortis. Dabar jam jau buvo kone ilgu to nenutrūkstamo skalambijimo.
Merė sėdėjo savo kabinete, įsmeigusi akis į ekraną.
— Gavome sekvenciją, — pasakė ji, Danvorčiui dar nespėjus prasižioti apie palatą.
— Pasakei Gilkraistui? — subruzdo jis.
— Ne, — atsakė ji. — Tai ne Urugvajaus virusas. Ir ne Pietų Karolinos.
— Koks tuomet?
— H9N2. Ir Pietų Karolinos, ir Urugvajaus virusas buvo H3.
— Tai iš kur jis?
— PGC nežino. Tai išvis nežinomas virusas. Anksčiau tokio sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta. — Merė padavėjam lapą su išspausdintais duomenimis. — Septynių padalų mutacija. Štai kodėl jis galabija žmones.
Danvortis peržvelgė popierių. Lapas, primargintas skaičių stulpeliais, labai priminė Finčo turėtą kūrinio varpams išklotinę — ir Danvorčiui buvo lybiai toks pat nesuprantamas.
— Bet jis turėjo iš kur nors ateiti.
— Nebūtinai. Maždaug kas dešimt metų sulaukiame ženklaus antigeninio viruso pokyčio, kas reiškia galimą epidemiją. Taigi, visai gali būti ir taip, kad šios viruso atmainos šaltinis — pats Badris. — Ji atsiėmė iš jo popierių. — Gal žinai, ar jo gyvenamoje aplinkoje yra naminių gyvulių?
— Gyvulių? — nustebo Danvortis. — Badris gyvena Hedingtone, bute.
— Pasitaiko, kad kultūros mutaciją sukelia paukščių virusų sąveika su žmogaus virusais. PGC prašo, kad išsiaiškintume visus įmanomus kontaktus su paukščiais bei galimo radiacijos poveikio atvejus. Retkarčiais virusų mutacijas sukelia Rentgeno spinduliai. — Ji įknibo apžiūrinėti skaičiukus popieriuje, tarsi jai jie ką nors sakytų. — Labai jau neįprasta mutacija. Nesusidaro jokios naujos hemaglutinininių genų kombinacijos, tik ypač didelis mutacinis pokytis.
Nieko nuostabaus, kad ji nė žodeliu neprasitarė apie tai Gilkraistui. Jis žadėjo atidaryti laboratoriją iš karto, kai tik bus gauta sekvencija, tačiau šitokios žinios tik dar labiau sutvirtins jo įsitikinimą, jog laboratorijos atidaryti nieku gyvu nevalia.
— Ar turime vaistų nuo šito užkrato?
— Turėsime, kai tik pasigaminsime analogą. Ir sukursime vakciną. Jau pradėti darbai su prototipais.
— Kiek laiko tai truks?
— Nuo trijų iki penkių dienų, kol bus sukurtas prototipas. Paskui — dar mažiausiai penkios dienos gamybai, ir tai su sąlyga, jei neiškils jokių problemų dauginant baltymus. Taigi, skiepyti galėsime pradėti maždaug po dešimties dienų.
— Per ilgai, — ištarė Danvortis.
— Žinau, — atsiduso Merė. — Vienas Dievas težino, kiek tada jau turėsime ligonių. Vien šį rytą — dvidešimt naujų atvejų.
— Kaip manai, ar tai — tikrai štamo mutacija? — paklausė Danvortis.
Merė pagalvojo prieš atsakydama.
— Vis dėlto — ne, — pagaliau pasakė. — Mano manymu, kur kas labiau tikėtina, kad Badris nuo ko nors užsikrėtė tuose šokiuose Hedingtone. Juk galėjo ten būti ir kokių nors naujųjų indusų ar žemės garbintojų, ar dar balažin kokių, kurie kratosi priešvirusinių preparatų ir išvis nepripažįsta šiuolaikinės medicinos. Jei prisimeni, 2010-ųjų kanadinių žąsų gripą pavyko atsekti iki Krikščionių Mokslo bendruomenės. Šaltinis tiesiog turi būti. Ir mes jį surasime.
— O kaip bus su Kivrina? Kas, jei iki susitikimo datos jums taip ir nepavyks nustatyti šaltinio? Kivrina turi grįžti sausio šeštąją. Ar lig tol jau žinosi, iš kur tas virusas?
— Negaliu pasakyti, — atsargiai pratarė Merė. — Galbūt ji net nenorės grįžti į šimtmetį, kuris taip sparčiai artėja prie dešimtosios pavojingumo kategorijos. Gal ji užsimanys ir pasilikti 1320-uosiuose.
Jei tik ji tikrai 1320-uosiuose, pagalvojo, bet nebepasakė Danvortis ir patraukė viršun aplankyti Badrio. Nuo pat Kalėdų nakties šis nė nebeužsiminė apie žiurkes. Dabar jis vėl išgyveno tą pačią popietę Baliole, kai buvo atėjęs susitikti su Danvorčiu. „Laboratorija?” — sumurmėjo, išvydęs Danvortį. Paskui silpnai krustelėjo ranką — regis, norėjo perduoti raštelį, bet, išsekintas tokių pastangų, nugrimzdo į neramų miegą.
Danvortis užtruko pas jį vos kelias minutes, o tada patraukė pas Gilkraistą.
Kai jis pasiekė Brasenozę, lietus vėl pylė kaip iš kibiro. Piketuotojų būrelis drebėdami gūžėsi po savo vėliava.
Budintysis stovėjo prie savo pertvaros, nurenginėdamas nedidukę kalėdinę eglutę. Vos kilstelėjęs akis į Danvortį, jis tuoj pat sunerimo. Danvortis nestabtelėjęs praėjo pro jį ir žengė pro vartus.
— Ten jums nevalia, pone Danvorti! — sušuko budintysis jam pavymui. — Fakultetas pašaliniams uždarytas.
Nekreipdamas į jį dėmesio, Danvortis nužingsniavo per kiemą. Gilkraisto būstas buvo kitame pastate, už laboratorijos. Danvortis nuskubėjo tenlink, neabejodamas, kad budintysis šoks jo vytis ir mėgins sulaikyti.
Ant laboratorijos durų kabojo didelis ryškiai geltonas skelbimas: „Be specialaus leidimo įeiti draudžiama”, prie durų staktos šulo buvo pritvirtintas elektroninis pavojaus signalo įtaisas.
— Pone Danvorti, — prabilo Gilkraistas, per lietų žirgliodamas jo pasitikti. Reikia manyti, budintysis perspėjo jį telefonu. — Eiti į laboratoriją — draudžiama.
— Aš atėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Danvortis.
Jam iš paskos atskubėjo budintysis, paskui jį vilkosi blizgučių girlianda.
— Gal paskambinti į Universiteto policiją? — paklausė.
— Neprireiks, — atsakė Gilkraistas. — Užeikite pas mane, — kreipėsi jis į Danvortį. — Norėčiau kai ką jums parodyti.
Jis nusivedė Danvortį į savo kabinetą, atsisėdo prie popieriais užversto stalo, užsidėjo kažkokią sudėtingą kaukę su įtaisytais balažin kokiais filtrais.
— Ką tik kalbėjau su PGC, — pasakė. Jo balsas iš po kaukės skambėjo aidžiai, tarytum iš tolo. — Mus užpuolęs virusas — nepažįstamas, anksčiau tokia sekvencija dar niekad nebuvo nustatyta, o kilmės šaltinis — nežinomas.