— Dabar sekvencija jau nustatyta, — atsakė Danvortis. — Po kelių dienų mus pasieks ir analogai bei vakcina. Daktarė Arens pasirūpino, kad Brasenozei būtų suteikta imunizacijos pirmenybė, o aš stengiuosi surasti laborantą, kuris galėtų perskaityti taško rodmenis iškart po to, kai bus atlikta imunizacija.
— Baiminuosi, kad tai neįmanoma, — vis dar taip pat gaudžiai atsakė Gilkraistas. — Aš štai kaip tik tyrinėjau gripo paplitimą keturioliktame amžiuje. Esama gana aiškių nuorodų, kad pirmojoje keturiolikto amžiaus pusėje siautė bent kelios gripo epidemijos, kurios gerokai išvargino gyventojus, o tuo pačiu — susilpnino jų atsparumą, todėl ir užgriuvusi Juodoji Mirtis nusinešė šitiek gyvybių.
Jis paėmė sučiurusią, iš pažiūros — labai seną knygą.
— Radau šešias atskiras nuorodas apie gripo protrūkius tarp 1318-ųjų spalio ir 1321-ųjų vasario. — Gilkraistas atsivertė knygą ir ėmė skaityti: — „Vos nuėmus derlių, visą Dorsetą užgriuvo tokia nuožmi karštinė, kad išmirė daugelis žmonių. Liga prasidėdavo galvos skausmu ir viso kūno negalia. Gydytojai bandė nuleisti ligoniams kraują, bet dauguma vis vien mirdavo”.
Karštinė. Tame amžiuje, kai karštinės siausdavo nuolat — vidurių šiltinė, cholera, tymai — ir visos šios ligos sukeldavo „galvos skausmą ir viso kūno negalią”.
— 1319-ieji. Praėjusiais metais teko atšaukti visas Bato prisiekusiųjų teismo išvažiuojamąsias sesijas, — kalbėjo Gilkraistas, imdamas kitą knygą. — „Krūtinės liga apėmė teismą taip, kad nebeliko kam klausytis parodymų — nei teisėjų, nei prisiekusiųjų”, — perskaitė Gilkraistas ir per kaukės viršų dėbtelėjo į Danvortį. — Jūs tvirtinote, kad visuomenės baimės dėl tinklo — tik niekuo nepagrįstas isterijos proveržis. Vis dėlto dabar jau atrodo, kad jos dar ir kaip pagrįstos — tvirtais istoriniais faktais.
Tai bent tvirti istoriniai faktai. Informacija apie karštinę ir krūtinės ligas galėjo reikšti bet ką: kraujo užkrėtimą, dėmėtąją šiltinę ar šimtus įvairiausių infekcijų, kurioms nė pavadinimas nesugalvotas. Ir visa tai — beprasmis narstymas, niekaip nesusijęs su dabartimi.
— Virusas negalėjo prasiskverbti per tinklą, — dar bandė aiškinti Danvortis. — Mes atlikinėjome perkėlimus siaučiant pandemijai, į Pirmojo pasaulinio karo mūšius, kur buvo naudojamos gailiosios dujos, į Tel Avivą. „Dvidešimtas Amžius” pasiuntė aptikimo įrangą į Sent Polą, praėjus dviem dienoms po to, kai buvo perkeltas mėginys. Ničniekas negali prasismelkti iš ten.
— Taip sakote jūs. — Gilkraistas pakėlė atspausdintą lapą. — Pasak tikimybių teorijos, esama 0,003 procento tikimybės, kad virusas gali prasismelkti per tinklą ir 22,1 procento tikimybės — kad tuo metu, kai tinklas atidaromas, kritinėje teritorijoje bus koks nors gyvybingas miksovirusas.
— Dėl Dievo meilės, iš kur jūs pešate šituos skaičius? — nusistebėjo Danvortis. — Traukiate iš skrybėlės kaip fokusininkas — triušius? Jūsų tikimybių teorija, — jis piktai pabrėžė tuos žodžius, — tvirtino, kad tikimybė, jog kas nors bus toje vietoje, kai persikels Kivrina, siekia vos 0,04 procento, ir tokią tikimybę jūs pats laikėte statistiškai niekine.
— Virusai — nepaprastai atsparūs organizmai, — laikėsi savo Gilkraistas. — Žinoma atvejų, kai jie, būdami neveiklumo būklės, ištverdavo neįtikėtinai ilgai netgi ekstremalios temperatūros ir drėgnumo sąlygomis — ir vis vien likdavo gyvybingi. Tam tikromis aplinkybėmis jie formuoja kristalus, kurie savo struktūrą gali išlaikyti neribotą laiką. Tačiau pamerkus juos atgal į tirpalą, jie atgyja ir vėl taip pat sėkmingai gali užkrėsti. Gyvybingų tabako mozaikinių kristalų aptikta netgi šešiolikto amžiaus radiniuose. Taigi, akivaizdu: esama pakankamai realaus pavojaus, kad, atidarius tinklą, virusas gali pro jį prasiskverbti, tad šiomis aplinkybėmis aš niekaip negaliu leisti atidaryti tinklo.
— Virusas niekaip negalėjo prasiskverbti per tinklą, — pakartojo Danvortis.
— Tai kodėl jūs taip užsikepėte trūks plyš perskaityti taško rodmenis?
— Todėl, kad… — Danvortis akimirkai nutilo, iš paskutiniųjų stengdamasis tvardytis. — Todėl, kad, perskaičius taško rodmenis, paaiškės, ar perkėlimas pavyko sklandžiai, ar kas nors vis dėlto užstrigo.
— Aha, vadinasi, vis dėlto pripažįstate, kad klaidos tikimybė egzistuoja? — pasigavo Gilkraistas. — Tad kodėl negalimas koks nors netikėtumas, dėl kurio virusas kokį kartą ėmė ir prasiskverbė per tinklą? O kol šitokia tikimybė nepaneigta, laboratorija ir liks uždaryta. Esu visiškai tikras: ponas Besingeimas be išlygų pritars visiems mano veiksmams.
Besingeimas, dingtelėjo Danvorčiui. Tai štai kur šuo pakastas. Virusas niekuo dėtas, kaip ir protestuotojai, kaip ir 1318-ųjų „krūtinės negalios”. Viskas — vien tam, kad jis turėtų kuo pasiteisinti prieš Besingeimą.
Pasinaudojęs proga, kad, Besingeimui išvykus atostogauti, tapo laikinai einančiu dekano pareigas, Gilkraistas strimgalviais perskirstė pavojingumo kategorijas ir strimgalviais suorganizavo perkėlimą, be jokios abejonės, tikėdamasis pateikti Besingeimui pribloškiantį fait accompli. Ką gi, neišdegė. Vietoj stulbinančio laimėjimo j į užgriuvo epidemija, jis prarado istorikę ir susilaukė pasipiktinusių piketuotojų prie fakulteto vartų, tad dabar jam neberūpėjo niekas kita, tik kaip nors reabilituotis, kaip nors pateisinti savo veiksmus ir išgelbėti savo kailį, net jei dėl to tektų paaukoti Kivriną.
— O kaip Kivrina? Gal ji irgi be išlygų pritaria visiems jūsų veiksmams? — paklausė jis.
— Kai pasisiūlė savanore keliauti į 1320-uosius, panelė Engl labai gerai žinojo, kokie pavojai gresia, — atkirto Gilkraistas.
— Žinojo ir tai, kad ketinate pamesti ją likimo valiai?
— Pokalbis baigtas, pone Danvorti. — Gilkraistas atsistojo. — Laboratoriją ketinu atidaryti tik tada, kai bus tiksliai nustatytas viruso šaltinis, kai — kuo būsiu labai patenkintas — rasime patikimų įrodymų, jog jis tikrai neprasiskverbė pro tinklą.
Jis nulydėjo Danvortį iki durų. Už jų jau lūkuriavo budintysis.
— Net nesitikėkite, kad leisiu jums palikti likimo valiai Kivriną, — pareiškė Danvortis.
Gilkraistas po kauke perkreipė lūpas.
— O aš neketinu jums leisti sukelti pavojų šios bendruomenės sveikatai. — Jis atsigręžė į budintįjį. — Palydėkite poną Danvortį iki vartų. O jei jis dar kartą mėgins brautis į Brasenozę, kvieskite policiją. — Gilkraistas užtrenkė duris.
Budintysis nulydėjo Danvortį per kiemą, įdėmiai jį stebėdamas, tarytum baimintųsi, kad šis gali būti pavojingas.
Dar kiek, ir iš tikrųjų tapsiu pavojingas, dingtelėjo Danvorčiui.
— Noriu paskambinti iš jūsų telefono, — pareiškė jis, kai jie pasiekė vartus. — Universiteto reikalais.
Budintįjį šis prašymas, atrodė, gerokai sunervino, bet jis vis tik pastatė telefoną ant stalo ir nenuleido akių nuo Danvorčio, kol šis rinko Baliolo numerį. Atsiliepė Finčas.
— Būtina surasti Besingeimą, — pasakė jam Danvortis. — Ypatingai svarbus atvejis. Skambink į Škotijos žvejybos leidimų išdavimo biurą, sudaryk viešbučių ir užeigų sąrašą. Ir dar padiktuok man Polės Vilson numerį.
Jis užsirašė numerį, baigė pokalbį su Finču ir ėmėsi skambinti Polei Vilson, bet tuoj pat persigalvojo ir paskambino Merei.
— Noriu padėti nustatyti viruso šaltinį, — pasakė.
— Gilkraistas nesutinka atidaryti tinklo, — atsiliepė ji.