— Ne, — patvirtino jis. — Ką galėčiau nuveikti, kad padėčiau surasti šaltinį?
— Tai, ką darei ir anksčiau: dirbti su pirmine informacija. Pasistenk atsekti visus kontaktus, be to, ieškok tų dalykų, kuriuos minėjau: galimo radiacijos poveikio, paklausinėk, ar kas nebuvo atsidūręs arti paukščių ar naminių gyvulių, galbūt kasnors bendravo su religinių bendruomenių, nepripažįstančių priešvirusinių preparatų naudojimo, atstovais. Tau prireiks kontaktų sąrašų.
— Atsiųsiu Koliną jų paimti, — pasakė jis.
— Tuojau ko nors paprašysiu, kad juos paruoštų. Beje, imkis tikrinti ir keturių — šešių dienų senumo Badrio kontaktus — tam atvejui, jei vis tik paaiškėtų, kad jis ir yra pirminis viruso šaltinis. Užsikrėtus nuo telkinio inkubacinis periodas gali būti ilgesnis, nei užsikrėtus tiesiogiai nuo kito žmogaus.
— Pristatysiu prie darbo Viljamą, — pažadėjo Danvortis. Jis stumtelėjo telefoną budinčiajam, kuris tučtuojau išlindo iš už savo pertvaros ir nulydėjo Danvortį pro vartus. Sis net truputį nustebo, kad budintysis nesekė jam įkandin iki pat Baliolo.
Parsiradęs namo, Danvortis iš karto paskambino Polei Vilson.
— Ar galite kaip nors prasibrauti į tinklo konsolę, net ir neįeidama į laboratoriją? — paklausė jos. — Gal įmanoma tiesiogiai prisijungti per Universiteto kompiuterį?
— Nežinau, — atsakė ji. — Bet Universiteto kompiuterį saugo ugniasienė. Gal aš ir sugebėčiau sukurti tokį taraną, kuris ją pramuštų, o gal pavyktų prasigraužti iš Baliolo konsolės. Pirmiausia reikėtų apsidairyti, kokia ten apsauga. Ar jau suradote laborantą, kuris perskaitytų rodmenis, jei man pavyks juos iškrapštyti?
— Rasiu, — atsakė Danvortis ir padėjo ragelį.
Atskubėjo Kolinas, visas permirkęs ir varvantis — pasiimti naujos juostelės.
— Ar žinote, kad jau gavome sekvenciją ir paaiškėjo, kad tasai virusas — mutantas? — paklausė.
— Taip, — atsakė Danvortis. — Gal nubėgtum tuojau pat į ligoninę ir atneštum iš tetulės kontaktų sąrašus?
Kolinas pasidėjo glėbį plakatų. Viršutinis perspėjo: „Saugokitės atkryčio!”
— Visi kalba, kad tai — kažkoks biologinis ginklas, — pasakė Kolinas. — Sako, jis kažkaip ištrūko iš laboratorijos.
Tik ne iš Gilkraisto laboratorijos, su kartėliu pagalvojo Danvortis.
— Gal žinai, kur galėtų būti Viljamas Gadsonas?
— Ne. — Kolinas nutaisė bjaurią miną. — Tikriausia ant laiptų — su kuo nors bučiuojasi.
Viljamas buvo maisto atsargų sandėliuke — glamžė vieną iš sulaikytųjų. Danvortis paliepė jam išsiaiškinti, kur buvojo Badris nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ryto ir gauti Besingeimo kredito kortelių kopijas gruodžio mėnesiui, tada patraukė atgal į savo butą skambinėti laborantams.
Vienas laborantas aptarnavo perkėlimo į devynioliktąjį amžių tinklą Maskvoje, dar du buvo išvažiavę slidinėti. Visų likusiųjų nebuvo namie — o gal, Endriuso perspėti, jie tiesiog nekėlė ragelio.
Kolinas atnešė kontaktų sąrašus. Tai buvo tikra katastrofa. Niekas net nepasistengė kaip nors sieti atskirų informacijos nuotrupų, bandyta nebent ieškoti galimų sąsajų su amerikiečiais, o ir kontaktų būta pernelyg jau daug. Gera pusė pirminių kontaktų dalyvavo šokiuose Hedingtone, du trečdaliai vaikščiojo po parduotuves ieškodami kalėdinių dovanų, visi, išskyrus du, važiavo metro. Tas pat, kas ieškoti adatos šieno kupetoje.
Danvortis sugaišo pusę nakties, tikrindamas priklausomybę įvairioms religinėms bendruomenėms, peržiūrinėdamas visus įmanomus sąsajų variantus. Keturiasdešimt su asmenys priklausė Anglikonų bažnyčiai, devyni — Šventosios Reformacijos, septyniolika — išvis jokiai. Aštuoni asmenys buvo studentai iš Šresberio koledžo, vienuolika — būriavosi prie „Debenhem” universalinės, norėdami pamatyti Kalėdų senelį, devyni dirbo Montojos kasinėjimuose, trisdešimt — apsipirkinėjo „Blekvelyje”.
Dvidešimt vienas iš jų buvo vienaip ar kitaip susidūręs su mažų mažiausiai dviem antriniais kontaktais, o „Debenhem” universalinės Kalėdų senelis bendravo su trisdešimt dviem asmenimis (su visais, išskyrus vienuolika, — bare po pamainos), bet nė vienoju nebuvo įmanoma atsekti iki jokio bendro pirminio kontakto, išskyrus patį Badrį.
Rytą Merė atgabeno ligoninėje nebesutilpusius ligonius. Ji vilkėjo apsauginę aprangą, bet buvo be kaukės.
— Lovos paruoštos? — paklausė.
— Taip. Įrengėme dvi palatas po dešimt lovų.
— Gerai. Man prireiks visų.
Jie padėjo ligoniams įsitaisyti improvizuotų palatų lovose ir paliko juos Viljamo bičiulės, medicinos mokyklos auklėtinės, globai.
— Kai tik atsilaisvins greitosios pagalbos automobilis, atvešime tuos, kuriuos reikia gabenti neštuvais, — pasakė Merė, eidama atgal per kiemą drauge su Danvorčiu.
Lyti visai nustojo, dangus prašviesėjo, atrodė, gali ir visai išsigiedryti.
— Kada gausite analogus? — paklausė Danvortis.
— Teks laukti dar mažiausiai dvi dienas, — atsakė Merė.
Jie priėjo vartus. Merė atsirėmė į akmeninę tvorelę.
— Kai visa šitai baigsis, pati kur nors iškeliausiu per tinklą, — pareiškė ji. — Į kokį nors amžių, kuriame nėra jokių epidemijų, kuriame nereikia laukti ir jaudintis, ir bejėgiškai stoviniuoti greta, niekuo negalint padėti.
Ji delnu persibraukė žilus plaukus.
— Norėčiau pakliūti į kokį nors amžių, kurio pavojingumo lygis nebūtų dešimt balų. — Ji šyptelėjo. — Tik kad nėra tokio, ar ne?
Danvortis papurtė galvą.
— Ar aš tau kada pasakojau apie Karalių Slėnį? — paklausė ji.
— Sakei, kad buvai nusigavusi ten per pačią pandemiją.
Ji linktelėjo.
— Kaire jau buvo paskelbtas karantinas, tad mums teko krapštytis per Adis Abebą, — ėmė pasakoti ji. — Pakeliui įbrukau kyšį taksistui, kad nuvežtų mus į Karalių Slėnį — man baisiai magėjo pamatyti Tutanchamono kapą. Tai bent sumanymas, kvailiau ir nesugalvosi. Pandemija jau buvo pasiekusi Luksorą, ir mes tik per adatos skylutę prasmukome neįkliuvusios į karantino zoną. Dukart į mus šovė. — Ji palingavo galvą. — Nežinia kiek kartų galėjome prikišti kailį. Kai atvykome, mano sesuo atsisakė lipti iš mašinos, bet aš nulipau laiptais ir prisiartinau prie kapo durų. Galvojau: štai kaip viskas atrodė, kai Karteris tai surado.
Ji pažvelgė į Danvortį — tarytum kiaurai jį, prisimindama, ką regėjusi.
— Kai jie surado duris į kapą, jos buvo užrakintos; atradėjai privalėjo laukti, kol atvyks specialiai įgalioti asmenys jų atidaryti. Tačiau Karteris neiškentė: pragręžę skylutę duryse, prikišo prie jos žvakę ir dirstelėjo vidun. — Jos balsas pritilo. — Kamarvonas paklausė: „Ar ką nors matai?” Ir Karteris atsakė: „Taip. Nuostabiausių dalykų”.
Ji užsimerkė.
— Niekada šito nepamiršau: kaip stovėjau ten', prie tų uždarytų durų. Tas vaizdas kaip gyvas stovi prieš akis ir dabar. — Ji atsimerkė. — Štai kur norėčiau nukeliauti, kai visa šitai pasibaigs. Į tuos laikus, kai buvo pirmąsyk atidarytas Karaliaus Tutanchamono kapas.
Merė iškišo galvą iš po vartelių stogo.
— O Dievulėliau, vėl pradeda lyti. Reikia dumti atgal. Nepaeinančius ligonius atsiųsiu iš karto, kai tik prisistatys greitosios automobilis. — Ji aštriai dėbtelėjo į jį. — Kodėl tu nedėvi apsauginės kaukės.
— Nuo jos man aprasoja akiniai. O tu?
— Baigiasi apsauginių kaukių atsargos. Tikiuosi, tau atliko imuniteto stiprinimo procedūrą?
Jis papurtė galvą.
— Neturėjau laiko.
— Tai surask laiko, — pasakė ji. — Ir dėvėk kaukę. Jeigu iškrisi iš klumpių, Kivrinai tikrai nepadėsi.