Tarsi dabar galėčiau kuo nors jai padėti, galvojo jis, žingsniuodamas per kiemą atgal į savo butą. Aš negaliu prasibrauti į laboratoriją, negaliu prikalbinti laboranto, kad atvyktų į Oksfordą, negaliu surasti Besingeimo. Danvortis susimąstė, kam dar galėtų paskambinti. Jis perkratė visą Škotiją: patikrino visas licencijų išdavimo agentūras, žvejų draugijas, valčių nuomos punktus. Besingeimo neaptiko nė pėdsako. Ką gali žinoti, gal Montoja ir nesuklydo spėdama, kad jis visai ne Škotijoje, o išrūko kur nors į tropikus su moterimi.
Montoja. Juk jis visiškai užmiršo Montoją. Nematė jos nuo pat Kūčių apeigų bažnyčioje. Ji irgi ieškojo Besingeimo — kad šis pasirašytų leidimą išvykti į kasinėjimus, o paskui dar paskambino Kalėdų dieną ir paklausė, ar Besingeimas — iš upėtakių, ar iš lašišų. Vėliau paskambino dar vieną kartą, perdavė žinutę: „Nesirūpinkite”. O tai jau galėjo reikšti, kad Montoja ne tik išsiaiškino, kokias žuvis mėgsta žvejoti Besingeimas, bet rado ir jį patį.
Jis užlipo laiptais į savo butą. Jeigu Montoja surado Besingeimą ir išsireikalavo iš jo leidimą, reikia manyti, tą pat akimirką ir išdūmė į savo kasinėjimus. Nė už ką nebūtų gaišusi, kad dar kam nors apie tai praneštų. Danvortis net nebuvo tikras, ar ji žino, kad jis irgi ieško Besingeimo.
Be jokios abejonės, Besingeimas turėjo grįžti čionai, vos išgirdęs iš Montojos žinią apie karantiną — nebent jam būtų sutrukdęs blogas oras ar neišvažiuojami keliai. O gal Montoja jam nieko nė nepasakė apie karantiną? Juk be brangiosios radimvietės jai nerūpi niekas pasaulyje, tad ji galėjo pasakyti jam tik tiek, kad būtinai reikalingas jo parašas.
Bute jis rado ponią Teilor, keturis sveikus likusius jos varpininkus — ir Finčą; visi šeši stovėjo ratu ir tūpčiojo. Finčas vienoje rankoje laikė lapą popieriaus ir sau po nosimi tyliai skaičiavo.
— Kaip tik ketinau eiti į palatas, paskirstyti darbą slaugėms, — suskato nei šį, nei tą vapėti jis. — Štai Viljamo ataskaita. — Jis įbruko ją Danvorčiui ir iškurnėjo lauk.
Ponia Teilor ir jos ketvertas susirinko rankinių varpelių pakuotes.
— Skambino panelė Vilson, — pranešė ponia Teilor. — Prašė perduoti jums štai ką: taranu ugniasiėnės nepramuši, teks mėginti įsirausti per Baliolo konsolę.
— Ačiū, — padėkojo Danvortis.
Ji išėjo, jai įkandin žąsele pasišalino ir kiti.
Danvortis paskambino į kasinėjimus. Niekas neatsakė. Jis pabandė skambinti Montojai į namus, paskui — į jos kabinetą Brasenozėje, vėl — į kasinėjimus. Veltui — išvis niekas nekėlė ragelio. Danvortis dar kartą surinko jos buto numerį ir paliko telefoną skambėti, kol peržiūrinėjo Viljamo ataskaitą. Badris visą šeštadienį ir sekmadienio rytą darbavosi kasinėjimuose. Vadinasi, Viljamas tikriausiai kalbėjosi su Montoja, jeigu jau tai išsiaiškino.
Netikėtai jis susimąstė apie pačią radimvietę. Ji buvo laukuose, kiek atokiau nuo Vitnio, Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje. Vadinasi, ten gali būti ir ančių ar vištų arba kiaulių, o gal ir visko drauge. Badris dirbo ten pusantros dienos, rausėsi purvyne — geresnės progos įsirioglinti į virusų telkinį ir norėdamas nesugalvosi.
Įgarmėjo Kolinas — permirkęs iki siūlo galo.
— Pristigome plakatų, — pranešė ir kibo raustis savo krepšyje.
— Rytoj iš Londono žada atsiųsti dar. — Jis iškasė kramtomosios gumos gumulą ir susigrūdo į bumą, nė nepasivarginęs nukrapštyti prikibusių pūkų. — Ar žinote, kas kaip tik šiuo metu ramsto sieną jūsų laiptinėje? — paklausė vaikiščias. Jis stryktelėjo ant palangės, atsivertė knygą apie Viduramžius. — Ogi Viljamas su kažkokia mergužėle. Bučiuojasi ir burkuoja sau patenkinti. Vos prasibroviau pro juos.
Danvortis atidarė duris. Viljamas be didesnio entuziazmo atsiplėšė nuo nedidukės brunetės, vilkinčios „Barberio” neperšlampamą lietpaltį, ir įėjo vidun.
— Gal žinai, kur dabar ponia Montoja? — paklausė Danvortis.
— Ne. NSA tvirtina, kad ji išvyko į kasinėjimus, bet telefono ragelio ten niekas nekelia. Tikriausiai ji kapstosi šventoriuje ar kur nors fermoje ir negirdi skambučio. Maniau, gal reikėtų panaudoti rėksnį, bet paskui prisiminiau šią merginą, studijuojančią senovės istoriją, ir… — Jis kinktelėjo galva mažosios brunetės link. — Ji man ir pasakė mačiusi dirbusiųjų kasinėjimuose sąrašus — Badris dirbęs ten šeštadienį ir sekmadienį.
— Rėksnį? O kas tai?
— Juo reikia prisijungti prie telefono linijos — jis sustiprina skambučio garsą kitame gale. Na, tam atvejui, jei žmogus, kuriam skambinate, kaip tik tuo metu būtų sode ar duše, ar dar kur nors.
— Ar galėtum suveikti tokį dalykėlį mano telefonui?
— Man tai šiek tiek pernelyg sudėtinga. Bet aš pažįstu vieną studentę, kuri sugebėtų tai įtaisyti. Savo kambaryje turiu jos telefono numerį. — Jis išėjo, susikibęs už rankų su brunete.
— Žinote, ką? Jeigu ponia Montoja tikrai kasinėjimuose, aš galėčiau pervesti jus per apsaugos perimetrą, — prašneko Kolinas. Vaikiščias išsitraukė iš burnos gumą ir apžiūrėjo. — Būtų visai nesunku. Perimetre daugybė skylių, kurių niekas nežiūri. Apsauginiams visai nepatinka stoviniuoti lietuje.
— Net neketinu veržtis iš karantino zonos, — atsakė Danvortis.
— Mes siekiame pažaboti epidemiją, o ne dar plačiau ją paskleisti.
— Kaip tik šitaip ir plėtėsi maras Juodosios Mirties laikotarpiu, — kalbėjo Kolinas. Jis vėl išsitraukė gumą ir apžiūrėjo. Dabar ji buvo šleikščiai geltonos spalvos. — Visi stengėsi nuo jo pabėgti, tačiau bėgdami nešėsi drauge su savimi.
Pro duris galvą kyštelėjo Viljamas.
— Ji sako, kad prietaisui surinkti prireiks poros dienų, bet prie savo telefono ji turi tokį prisijungusi, jei norite, galite pasinaudoti.
Kolinas stvėrė savo striukę.
— Galiu eiti?
— Ne, — atsakė Danvortis. — Ir nebelakstyk šlapiais drabužiais. Visai nenoriu, kad ir tave pakirstų gripas. — Jis drauge su Viljamu nulipo laiptais žemyn.
— Ji — paskutinio kurso studentė Šresberyje, — pasakė Viljamas, žengdamas į lietų.
Vidur kiemo juos pasivijo Kolinas.
— Aš nesusirgsiu. Imuniteto stiprinimo procedūra man atlikta, — pareiškė jis. — Juodosios Mirties laikais niekas nesusiprato skelbti karantino, taigi, maras išplito visur. — Iš striukės kišenės jis išsitraukė šaliką. — Botlio kelias — pati tinkamiausia vieta išsmukti už perimetro ribų. Ant kampo, kaip tik ties sargybos postu, yra užeiga, ir apsauginis vis taikosi užbėgti ten išgerti ko nors karšto, kad visai nesustiptų.
— Užsisegiok striukę, — paliepė jam Danvortis.
Paaiškėjo, kad Viljamo pažįstama mergina — ta pati Polė Vilson. Ji pasakė Danvorčiui mėginusi sukurpti optinį kirminą, kuris galėtų prasigraužti į konsolę, bet susidoroti su užduotimi dar nepavykę. Danvortis paskambino į kasinėjimus, bet niekas neatsiliepė.
— Tegul sau skamba, — pasakė Polė. — Galbūt jai toloka eiti iki telefono. Rėksnio balsas girdėti už pusės kilometro.
Danvortis paliko telefoną skambėti dešimt minučių, paskui padėjo ragelį, palaukė penkias minutes, pamėgino dar kartą. Dar po penkiolikos minučių gavo pripažinti pralaimėjimą. Polė svaidė ilgesingus žvilgsnius į Viljamą, o Kolinas drebėjo savo permirkusiuose drabužiuose. Danvortis parsivedė jį namo ir įgrūdo į lovą.
— Arba už perimetro ribų galėčiau prasmukti aš vienas — pasakyčiau jai, kad jums paskambintų, — pasisiūlė Kolinas, subrukęs gumą atgal į krepšį. — Gal jums atrodo, kad jūs pats tokiems žygiams jau per senas? O aš — tikras specialistas landžioti per perimetrus.