Danvortis palaukė, kol kitą rytą vėl pasirodė Viljamas, tada vėl patraukė į Sresberį pabandyti dar sykį, bet ir šįkart nieko nepešė.
— Nustatysiu jį taip, kad skambintų kas pusę valandos, — pažadėjo Polė, lydėdama jį prie vartų. — Jūs tikriausiai nežinote, ar Viljamas draugauja ir su kitomis merginomis, ar ne?
— Ne, — atsakė Danvortis.
Staiga Kristaus bažnyčios pusėje suskambo Varpai, jų gaudesys skardžiai sklido lietuje.
— Čia dabar kas? Nejaugi kažkam šovė į galvą vėl įjungti tuos kraupius varpus? — Polė net persilenkė per vartus, kad geriau girdėtų.
— Ne, — atsakė Danvortis. — Tai amerikiečiai. — Jis pakreipė galvą, atsukdamas ausį ten link, iš kur sklido gaudesys. Bandė susigaudyti, ar ponia Teilor visgi ryžosi kompromisui — skambinti „Steadmans”. Tačiau ne — girdėti buvo šeši varpai, senieji Osnio varpai: Romusis, Gabrielius ir Marija — vienas paskui kitą; paskui įsijungė Klementas, Hotklerkas ir Teiloras. — Ir dar Finčas.
Varpų gaudesys skambėjo netikėtai puikiai — niekuo nepriminė elektroninių varpų muzikos, čia tau ne „O Kristau, bendraujantis su pasauliu”. Varpai gaudė aiškiai ir skaidriai — Danvortis kone matė varpininkus, sustojusius ratu varpinėje, ritmingai tūpčiojančius iškeltomis rankomis, ir Finčą, patyliukais murmantį skaičių sąrašą.
— Kiekvienas privalo be pertrūkio laikytis savojo varpo, — tvirtino andai ponia Teilor. Tuo tarpu Danvorčiui po kojomis vien kliuviniai ir maišėsi, bet dabar jis nei iš šio, nei iš to pasijuto džiugiai. Poniai Teilor ir jos varpininkams taip ir nepavyko atlikti savojo kūrinio per Kūčias Norviče, bet tai nesutrukdė jai likti iki galo ištikimai varpams — ir štai, jie karštligiškai, kurtinančiai gaudžia virš galvos, tarytum skelbdami šventę, skelbdami pergalę. Visai kaip Kalėdų rytą. Jis būtinai surasiąs Montoją. Ir Besingeimą. Arba laborantą, kuris nepabūgs karantino. Jis būtinai surasiąs Kivriną.
Vos parėjęs į Baliolą, Danvortis išgirdo skambant telefoną. Tekinas užlėkė laiptais vildamasis, kad skambina Polė. Tačiau skambino Montoja.
— Danvorti? — be ceremonijų prapliupo ji. — Sveiki. Čia Lupė Montoja. Kas ten pas jus dedasi?
— Kur jūs? — riktelėjo jis.
— Radimvietėje, — atsakė ji, bet tai jau buvo aišku ir be pasakymo. Ji stovėjo išrausiotame Viduramžių bažnyčios šventoriuje, priešais sugriuvusią navą. Iš karto krito į akis, kodėl Montoja taip veržėsi kuo greičiau grįžti į kasinėjimus. Vietomis telkšojo gal pėdos gilumo balos. Montoja radimvietę kaip išmanydama buvo apklosčiusi brezentiniais bei polietileniniais užtiesalais, bet lietus tai šen, tai ten sunkėsi perjuos, telkėsi į klanus, o kur susidurdavo įdubusių užtiesalų kraštai, ir išvis kriokliu tekėjo žemėn. Visa kas: antkapiniai akmenys, akumuliatoriais maitinami prožektoriai, kuriuos ji buvo pritvirtinusi prie brezento, palei sieną išrikiuoti kastuvai — buvo beviltiškai išterliota dumblu.
Pati Montoja irgi buvo dumblina iki ausų. Ji vilkėjo savąją teroristo striukę ir šlaunis siekiančius žvejo batus — tokius, kokius kaip tik šiuo metu galbūt avi ir Besingeimas, kad ir kur jis būtų; visa jos apranga buvo permirkusi ir purvina. Sudžiūvusiu purvu aplipusi netgi ranka, kurioje ji laikė telefono ragelį.
— Ištisas dienas stengiausi jums prisiskambinti, — pasakė Danvortis.
— Ničnieko negirdėjau per siurblio ūžimą. — Ji mostelėjo kažkur už kadro ribų — tikriausiai į siurblį, kurio Danvortis negalėjo matyti, bet jis ir negirdėjo nieko daugiau, tik lietaus lašų barbenimą į brezentą. — Štai, ką tik nutrūko jo diržas, o kito aš neturiu. Išgirdau gaudžiant varpus. Ar tai reiškia, kad karantinas atšauktas?
— Vargu, — atsakė Danvortis. — Pas mus čia siaučia epidemija — visu pajėgumu. Septyni šimtai aštuoniasdešimt susirgusiųjų, šešiolika iš jų mirė. Nejaugi nė akyse nematėte laikraščių?
— Ničnieko nei mačiau, nei girdėjau nuo pat tos minutės, kai atsikrapščiau čionai. Pastarąsias šešias dienas nieko kita ir neveikiu, tik stengiuosi išlaikyti šitą prakeiktą radimvietę virš vandens, bet viena niekaip nesusidoroju. O dabar — dar ir be siurblio. — Purvina ranka ji nužėrė nuo veido vešlių juodų plaukų sruogą. — Tai kurių galų skambinate varpais, jei karantinas neatšauktas?
— Tai amerikiečiai — atlieka savąjį „Chicago Surprise Minor”.
Montoja suirzo.
— Jeigu jau padėtis tokia prasta, kodėl jie negalėtų nuveikti kokio nors naudingo darbo?
Jie jau nuveikė šį tą net labai naudingo, pagalvojo Danvortis. Privertė tave paskambinti.
— Be jokios abejonės, čia aš surasčiau jiems kuo užsiimti. — Ji vėl nužėrė plaukus nuo veido. Atrodė beveik tokia pat pavargusi kaip ir Merė. — Iš tiesų vyliausi, kad karantinas galbūt atšauktas ir aš galėsiu prisišaukti bent kokios nors pagalbos. Kaip manote, ar dar ilgai truks?
Pernelyg ilgai, galvojo jis žvelgdamas į lietaus krioklius, šniokščiančius tarp brezento užtiesalų. Pagalbos tu tikrai nesulauksi laiku.
— Man labai reikia šiokios tokios informacijos apie Besingeimą ir Badrį Čaudurį, — pasakė jis. — Stengiamės nustatyti viruso šaltinį, taigi, mums būtina žinoti, su kuo bendravo Badris. Jis dirbo jūsų kasinėjimuose aštuonioliktąją ir devynioliktosios rytą. Kas dar buvo ten tuo pat metu kaip ir jis?
— Aš.
— O kas dar?
— Daugiau niekas. Visą gruodį nieko negalėjau prisiprašyti talkon, kažkoks siaubas. Visi mano senovės istorijos studentai išsilakstė tą pačią dieną, kai prasidėjo atostogos. Teko už ausų temptis čionai visus savanorius, kiek tik pavyko jų rasti.
— Esate tikra, kad buvote tik dviese?
— Taip. Labai gerai tai prisimenu, nes šeštadienį kaip tik atvėrėme riterio kapą — nukelti dangtį buvo gyvas vargas. Džiliana Ledbeter sutiko padirbėti šeštadienį pas mane, bet paskutinę akimirką paskambino ir pranešė nebeateisianti — mat skubanti į pasimatymą.
Su Viljamu, dingtelėjo Danvorčiui.
— O sekmadienį? Ar su Badriu buvo ir dar kas nors?
— Jis dirbo čia iš ryto, ir tuo metu nieko daugiau nebuvo. Paskui jam reikėjo važiuoti į Londoną. Klausykite, man metas. Nepanašu, kad artimiausiu metu susilauksiu talkos, tad skubu grįžti prie darbo. — Ji jau atitraukė ragelė nuo ausies.
— Palaukite! — užriko Danvortis. — Tik nedėkite ragelio!
Ji vėl priglaudė ragelį prie ausies, bet atrodė smarkiai nekantraujanti.
— Man būtinai reikia užduoti jums dar kelis klausimus. Tai labai svarbu! Kuo greičiau nustatysime šito viruso šaltinį, tuo greičiau bus atšauktas karantinas, ir jūs sulauksite pagalbos.
Ji neatrodė įtikinta, bet surinko kodą, tada padėjo ragelį ant aparato ir pasakė:
— Neprieštarausite, jei aš dirbsiu, kol kalbėsimės?
— Jokiu būdu, — Danvortis lengviau atsiduso. — Žinoma, dirbkite.
Ji staiga išnyko iš kadro, vėl grįžo, surinko kitą kodą.
— Atleiskite, nepasiekia, — tarstelėjo, ir ekrane sumirgėjo „sniegas” — reikia manyti, Montoja perkėlinėjo telefoną arčiau savo darbo vietos. Kai vaizdas vėl išryškėjo, Danvortis išvydo Montoją tupinčią dumblo klane greta akmeninio antkapio. Tikriausiai to paties, kurio dangtį taip vargingai nukėlinėjo su Badriu.
Dangtis su tradicine skulptūra — šarvuotu riteriu, kurio rankos ant kirasa uždengtos krūtinės sunertos taip, kad sunkiomis šarvinėmis pirštinėmis apmautos plaštakos siekė pečius, o kardas gulėjo prie kojų — stovėjo toli gražu ne saugiu kampu atremtas į antkapio šoną, uždengdamas kruopščiai išgraviruotas raides. „Reąuiesc…” — tiek tegalėjo perskaityti Danvortis. Reąuiescat in pace. Ilsėkis ramybėje — palaima, kuri vargšui velioniui riteriui akivaizdžiai neskirta. Miegančiojo veide po įmantriu šalmu Danvortis tarėsi įžiūrįs smerkiamą išraišką.