Atvirą kapo viršų Montoja buvo uždengusi polietileno plėvele. Ji visa buvo nusagsityta vandens lašeliais. Danvortis nejučia susimąstė: galbūt kitas antkapio šonas vaizduoja tikrąjį siaubą, gulintį kape, panašiai kaip Kolino knygos iliustracijoje? Kažin, ar tokio atvaizdo šiurpumas atitinka tikrovę? Vanduo atkakliai telkėsi į balą kapo galvūgalyje, polietilenas buvojau gerokai įdubęs.
Montoja atsitiesė, iškeldama plokščią, dumblo pilną dėžutę.
— Na? — paragino ji, dėdama dėžutę ant antkapio krašto. — Sakėte, dar keli klausimai?
— Taip, — patvirtino Danvortis. — Minėjote, kad tuo metu, kai su jumis dirbo Badris, ten nebuvo jokių kitų žmonių?
— Jokių, — atsakė ji nusibraukdama prakaitą nuo kaktos. — Dievulėliau, tai bent dumblynas čia. — Jis išsinėrė iš savosios teroristo striukės ir užmetė ją ant antkapio dangčio.
— O kaip vietiniai gyventojai? Tokie, kurie nesusiję su kasinėjimais?
— Jei čia būtų bent kokių nors žmonių, tuoj pat pristatyčiau juos prie darbo. — Ji suskato pirštais rausioti dumblą dėžutėje, iškniso kelis rudus akmenis. — Tasai dangtis svėrė visą toną, o kai tik jį nukėlėme, dangus taip ir praplyšo. Būčiau šaukusi pagalbon bet ką, jei tik kas būtų ėjęs pro šalį, bet radimvietė pernelyg atoki ir niekas čia pro šalį nevaikšto.
— O kaip Nacionalinio Paveldo darbuotojai?
Ji pakišo akmenis po čiurkšle, kad nusiskalautų purvas.
— Tie išvis pasirodo čia tik vasarą.
Danvortis vylėsi, kad ims ir paaiškės, jog užkrato šaltinis buvo ten, kasinėjimuose — kad Badris buvo susidūręs su kokiu nors vietiniu gyventoju ar Nacionalinio Paveldo darbuotoju, o gal kokiu klaidžiojančiu medžiotoju, išsiruošusiu pašaudyti ančių. Tačiau miksovirusų nešiotojai neplatina. Paslaptingasis vietinis gyventojas būtų turėjęs pats sirgti, o Merė jau spėjo apklausti visas Anglijos ligonines bei gydytojų priimamuosius. Už perimetro ribų nepasitaikė nė vieno vienintelio susirgimo atvejo.
Montoja vieną po kito prikišo akmenis prie prožektoriaus, pritvirtinto ant vieno statramsčių, pasukiojo juos prieš šviesą, apžiūrėjo vis dar dumblinus šonus.
— O paukščiai? — paklausė jis.
— Paukščiai? — pakartojo ji. Danvortis staiga susizgribo, kad jo klausimas nuskambėjo taip, tarsi jis siūlytų paprašyti praskrendančių žvirblių pulko'padėti nukelti tą dangtį.
— Virusą galėjo paskleisti paukščiai. Antys, žąsys… vištos, — pridūrė jis, nors ir nebegalėjo prisiminti, ar vištos buvo tarp tikėtinų viruso nešiotojų. — Ar netoli kasinėjimų yra kokių nors paukščių?
— Vištų? — perklausė Montoja, pakeldama prieš šviesą dar vieną akmenį.
— Kartais atsitinka taip, kad virusų mutacijas sukelia gyvūnų virusų sąveika su žmogaus virusais, — paaiškino jis. — Dažniausiai pasitaikantis virusų telkinys — naminiai paukščiai, bet kartais atsakomybė tenka netgi žuvims. Arba kiaulėms.
Montoja vis dar žiūrėjo į jį taip, tarsi manytų, kad Danvorčiui staiga koks varžtas išklibo.
— Juk radimvietė — Nacionalinio Paveldo fermos teritorijoje, argi ne taip?
— Na taip, bet pati ferma — už trijų kilometrų nuo čia. O mes — vidur miežių lauko. Niekur arti nė su žiburiu nerasi jokios kiaulės. Ar paukščio. Ar žuvies. — Ji vėl įniko apžiūrinėti akmenis.
Jokių paukščių. Jokių kiaulių. Jokių vietinių žmonių. Vadinasi čia, kasinėjimuose, viruso šaltinio irgi nėra. Galbūt jo nėra niekur, galbūt Badrį išties pakirto spontaniškai mutavęs gripo virusas — Merė juk užsiminė, kad galėjo būti ir taip. Galbūt tas virusas tiesiog atsirado iš niekur ir lyg perkūnija iš giedro dangaus užgriuvo Oksfordą, panašiai kaip maras užgriuvo nieko pikto nenujaučiančius štai šito šventoriaus įnamius.
Montoja vėl laikė prikišusi akmenis prie šviesos, nagais skrebendama vieną kitą prikibusį purvo grumstelį, o paskui pirštu trindama paviršių. Staiga Danvortis suprato, kad tai, ką ji apžiūrinėja, — anaiptol ne akmenys, o kaulai. Galbūt stuburo slanksteliai, o gal riterio kojų pirštų kauliukai. Recąuiesat in pace.
Atodo, ji pagaliau surado tą, kurio ieškojo — ruplėtą nelygų kaulą, dydžio sulig graikiniu riešutu, išduobtu kraštu. Likusius ji suvertė atgal į padėklą, iš marškinių kišenės išrausė dantų šepetėlį trumpu kotu ir, suraukusi antakius, ėmėsi zulinti įdubos kraštus.
Gilkraistas niekad nepripažins, kad užkrato šaltinis galėjo būti spontaniška viruso mutacija. Jis pernelyg susižavėjęs savąja teorija — neva kažkoks keturioliktojo amžiaus virusas prasismelkęs per tinklą. Ir dar, jis pernelyg mėgaujasi savąja laikinai einančio Istorijos fakulteto dekano pareigas valdžia, taigi, nė už ką nepasiduos, net jeigu Danvortis būtų aptikęs pulkelį ančių, plaukiojančių šventoriuje telkšančiose balose.
— Man būtinai reikia susisiekti su Besingeimu, — pasakė Danvortis. — Kur jis?
— Besingeimas? — vis dar susiraukusi Montoja apžiūrinėjo kaulą. — Net nenumanau.
— Bet… maniau, jums pavyko jį rasti. Kai skambinote Kalėdų dieną, rodos, sakėte, kad jums būtinai reikia jo parašo, norint gauti NSA leidimą vykti čionai.
— Žinau. Sugaišau ištisas dvi dienas skambinėdama į visas Škotijos upėtakių ir lašišų žvejybos draugijas, bet paskui supratau, kad ilgiau laukti nieku gyvu nebegaliu. — Iš džinsų kišenės ji išsitraukė atlenkiamą peiliuką ir ėmė skrebinti nelygų kaulo kraštą. — Beje, jei jau prakalbome apie NSA… gal padarytumėte man vieną paslaugą? Be paliovos jiems skambinu, bet telefonas vis užimtas. Taigi, gal galėtumėte užbėgti pas juos ir pasakyti, kad man trūks plyš reikalinga pagalba? Pasakykite, kad ši radimvietė turi didžiulę istorinę vertę, tačiau visa bus negrįžtamai prarasta, jeigu jie neatsiųs man bent penkių žmonių. Ir naujo siurblio. — Peilis už kažko užkliuvo. Montoja susiraukė ir dar kiek pagremžė.
— Tai kaip jūs susiveikėte Besingeimo leidimą, jei net nežinote, kur jis yra? Manding, sakėte, kad dokumente būtinas jo parašas.
— Tikrai, taip ir sakiau, — nesiginčijo ji. Staiga atlūžusi nuo kaulo atplaiša nuskriejo šalin ir nukrito ant polietileno plėvelės. Montoja apžiūrėjo kaulą ir numetė jį atgal į dėžutę — jau nebesiraukydama. — Jo parašą aš suklastojau.
Ji vėl pritūpė prie kapo, netrukus išrausė dar kelis kaulus. Atrodė visiškai pasinėrusi į savo darbą — visai kaip Kolinas, kai apžiūrinėdavo gumos guzulą. Kažin, ar ji išvis prisimena, kad Kivrina iškeliavusi į praeitį? — dingtelėjo Danvorčiui. Galbūt ją užmiršo taip pat sėkmingai, kaip kad, atrodo, užmiršo ir epidemiją?
Jis padėjo ragelį; kažin, ar Montoja tai pastebės? — dingtelėjo mintis. Tada vėl patraukė į ligoninę papasakoti Merei, ką sužinojęs, ir imtis iš naujo kamantinėti antrinių kontaktų — gal visgi dar pavyks nustatyti viruso šaltinį? Lietus pylė kaip iš kiauro vamzdžio, vanduo kliokė laštakais ir tvindė nesugrąžinamas istorines vertybes.
Varpininkai ir Finčas vis dar talžė varpus, skambindami vieną kūrinį po kito griežtai nustatyta tvarka, vis pritūpdami visai kaip Montoja, nė akimirkai nesitraukdami kiekvienas nuo savojo varpo. Garsas sklido stiprus ir sunkus lyg švino dėmė, aidėjo lietuje lyg pavojaus signalas, lyg pagalbos šauksmas.
1320, Kūčios (pagal senąjį kalendorių). Pasirodo, laiko turiu mažiau, nei tikėjausi. Neseniai parėjau iš virtuvės, ir Rozemundą pasakė, kad mane matyti pageidauja ledi Imeina. Imeina tuo metu gyvai kalbėjosi su vyskupo pasiuntiniu, tad aš pamaniau, kad ji tikriausiai vardija tėvo Rošo nuodėmes, bet, kai tik mudvi su Rozemundą prisiartinome, ji dūrė į mane pirštu ir pareiškė: